Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Tai iš tikrųjų paprasta ir aišku, — tarė Liza, stengdamasi neparodyti įniršio, kurį jai sukėlė Maribetos pasakojimas.

Lizos manymu, nebuvo nė vienos priežasties, dėl kurios moterys negalėtų daryti ir viena, ir kita: būti protingos, išsilavinusios ir rūpintis šeima. Ji džiaugėsi šiemet vėl pradėjusi dirbti. Jau buvo pamiršusi, kad darbas gali teikti didžiulį pasitenkinimą. Liza taip užsisėdėjo namuose, kad blankiai teprisiminė mokymo malonumus. Tačiau dabar, kai Anės nebebuvo, tą tuštumą, kurios šiaip užpildyti neįstengdavo, užpildė darbas. Išnyko tik laiko tuštuma, nors jai ir patiko matyti tuos linksmus, susijaudinusius veidus. Kartais tas apmalšindavo jos sielvartą, nors giliai įsismelkęs netekties skausmas niekada nenurimdavo.

Juodu su Džonu vis dar nesišnekėdavo apie tai. Šiomis dienomis jie apskritai nedaug kalbėdavosi. Neturėjo ką sakyti, tačiau žodžiai, kuriais persimesdavo, nebebuvo, regis, tokie aštrūs, dygūs, ir jis ne sykį paliesdavo jai ranką arba ko nors paklausdavo švelniu balsu, kuris Lizai primindavo gyvenimą prieš Anės mirtį, kai juodu dar nebuvo nutolę vienas nuo kito. Ta permaina įvyko neseniai. Jis ėmė pareidinėti namo anksčiau nei iki šiol, o Liza vėl stengėsi ruošti vakarienę. Tarsi pažintis su Maribeta būtų juos visus sušvelninusi ir šiek tiek suartinusi. Ji buvo labai pažeidžiama, visai jaunutė, bet juodu su Tomiu labai mylėjo vienas kitą. Kartais Liza nusišypsodavo vos pažvelgusi į juos.

Joms verdant vakarienę, Liza dar sykį pakvietė Maribetą atšvęsti su jais Padėkos dieną.

— Nenorėčiau jums įsipiršti, — rimtai tarė Maribeta.

Ji jau ketino tą dieną pasisiūlyti dirbti restorane, mat keli nelaimėliai buvo užsisakę kalakuto vakarienę. Daugelis moterų turėjo šeimas, vaikų ir norėjo vakarieniauti su jais namie. Maribeta neturėjo kur eiti, todėl jai ir šovė į galvą jas pavaduoti. Dabar pasijuto truputį kalta, kad nori praleisti tą vakarą su Tomiu ir jo tėvais. Dengdama stalą, ji tai ir prisipažino Lizai.

— Ir taip per ilgai ir sunkiai dirbi, — subarė ją Liza, uždėjusi ant viryklės puodą sriubos. — Negerai nuolat būti ant kojų.

Iki gimdymo buvo likęs mėnuo, ir Maribeta buvo labai stora.

— Jūs teisi, — tyliai tarė ji, stengdamasi kuo mažiau galvoti apie kūdikį. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva. Jis dažnai ją smūgiuodavo rankytėmis ir kojytėmis, kartais tokie pojūčiai jai net keldavo šypseną.

— Ar dar ilgai ketini dirbti restorane? — paklausė Liza, kai jos trumpam prisėdo.

— Tikriausiai iki pat galo, — gūžtelėjo pečiais Maribeta, nes jai reikėjo pinigų.

— Privalai liautis anksčiau, — švelniai tarė Liza. — Pailsėk bent kelias paskutines savaites. Net ir toks jaunas tavo kūnas patiria daugybę išbandymų. Be to, būtų gerai, kad rastum laiko pasiruošti egzaminams.

Liza buvo numačiusi, kad Maribeta juos laikys gruodžio vidury.

— Pasistengsiu, — pažadėjo mergina.

Moterys, ruošdamos vakarienę, sušneko ir apie kitus dalykus. Liza jau buvo sumažinusi liepsną, kad valgis neatšaltų, kai įžengė Tomis su tėčiu. Jie pasirodė pačiu laiku ir buvo smagiai nusiteikę. Po pamokų Tomis padėjo tėčiui darbe, ir Džonas pirmąkart per daugybę mėnesių paskambino į namus pasiteirauti, kada pareiti vakarienės.

— Sveikos, mergaitės, kaip sekasi? — linksmai paklausė Džonas, atsargiai pabučiavęs žmoną ir pažvelgęs jai į akis, norėdamas pamatyti, kaip ji reaguoja.

Paskutiniu metu juodu, regis, pamažu artėjo vienas prie kito, bet tai abu šiek tiek gąsdino. Jie buvo skyrium labai ilgai, todėl bet koks artumas tarp jų atrodė keistas ir svetimas. Šiltai šypsodamas, jis dirstelėjo į Maribetą, ir jam nepraslydo pro akis, kad Tomis laiko ją už rankos ir tyliai kuždasi su ja prie virtuvės stalo.

Jiems visiems diena buvo gera, ir Liza pavedė Tomiui įkalbėti Maribetą, kad ši ateitų pas juos pavakarieniauti Padėkos dieną. Kai jie svetainėje padarė namų darbus ir paskui Tomis parvežė Maribetą namo, lengvai įtikino ją nesispyrioti. Juodu sėdėjo automobilyje ir šnekėjosi. Šiomis dienomis ją kamavo nostalgija, ji labai jautriai reagavo į daugelį dalykų ir kartais gerokai įsibaimindavo. Ūmai ji panoro pulti jam į glėbį, laikytis jo įsitvėrusi taip, kaip nė neįtarė galinti. Troško būti su juo daugiau nei iki šiol, o jam pasirodžius restorane, jos kambaryje ar jo tėvų virtuvėje, ji visada pajusdavo palengvėjimą ir jos širdį užliedavo laimė.

— Kaip jautiesi? — švelniai pasiteiravo jis, išvydęs ašarotas jos akis, kai ji sutiko ateiti Padėkos dieną.

— Gerai. — Ji sumišusi nusišluostė ašaras. — Tik esu sutrikusi. Nežinau... Dabar mane viskas graudina... Tavo tėvai man labai malonūs ir geri, nors nepažįsta manęs. Mama padėjo man susitvarkyti mokslų ir kitus reikalus... Jie tiek daug dėl manęs padarė, o aš nė neišmanau, kaip jiems atsidėkoti.

— Tekėk už manęs, — rimtai tarė Tomis, ir ji nusijuokė.

— Taip, žinoma. Tai būtų tinkamiausia padėka. Jiems tikrai patiktų.

— Manau, kad patiktų. Tu — geriausia, kas nutiko mūsų šeimai per pastaruosius metus. Tėvai net nesišnekėjo tarpusavy ištisus metus, tik šaukdavo vienas ant kito ar priekaištaudavo, kad į automobilį nepripilta degalų ar pamirštas išleisti laukan šuo. Jie myli tave, Maribeta. Visi mylime.

— Nesijaučiu turinti sugriauti tavo gyvenimą tik todėl, kad sujaukiau savąjį. Jie — labai geri žmonės.

— Ir aš toks esu, — pasakė jis, stipriai ją apkabinęs ir nenorėdamas paleisti, o ji prunkštelėjo. — Ir dar labiau patiksiu, kai mudu susituoksime.

— Tu išprotėjai.

— Taip, — išsišiepė jis. — Išprotėjau dėl tavęs. Taip lengvai manęs neatsikratysi.

— Aš ir nenoriu, — tarė ji, o jos akys vėl patvino ašaromis.

Paskui ji šyptelėjo sau po nosimi. Jos nuotaikos kaitaliojosi žaibiškai, bet daktaras Maklinas sakė, kad tai normalu. Slinko paskutinis nėštumo mėnuo, netrukus ją užklups daug svarbių permainų. Ji labai jauna atsidūrė tokioje padėtyje, tad reikėjo tikėtis daugybės nuotaikos šuolių.

Tomis iš lėto palydėjo ją iki durų, ir juodu ilgai trypčiojo ant laiptų. Buvo giedras, šaltas vakaras, o kai ji, linkėdama labos nakties, pabučiavo Tomį, jis pajuto ją, jos kūdikį ir suprato trokštąs jos amžinai. Vijo nuo savęs mintį, kad ji gali už jo netekėti, nesimylėti su juo ar nesusilaukti nuo jo vaiko. Jis norėjo su ja dalytis viskuo ir žinojo jos niekada nepaleisiąs. Dar kartą ją pabučiavęs galų gale atsiplėšė nuo jos, gražus ir susitaršęs, ir nuskubėjo laiptais.

— Ko toks laimingas? — paklausė mama, kai Tomis įžengė pro duris, nuvežęs Maribetą namo.

— Ji ateis Padėkos dieną, — atsakė jis.

Bet mama matė, kad už tų žodžių slypi daugiau. Jis gyveno svajonėmis, viltimis ir pirmosios meilės jauduliu. Kartais, pabuvęs su Maribeta, jis būdavo labai pakiliai nusiteikęs, apimtas euforijos.

— Ar ji dar ką nors sakė? — Mama įdėmiai žvelgė į jį. Kartkartėmis ji nerimaudavo dėl sūnaus, žinojo, kad jis labai myli Maribetą. Bet suprato ir tai, kad merginą kamuoja didesni rūpesčiai. Atsižadėjus kūdikio, randas jai greičiausiai liks visiems laikams. — Kaip ji su viskuo susidoroja? Juk gimdymas visai čia pat.

Maribeta buvo stiprios sveikatos, taigi baugino ne tai. Ji turės gimdyti be vyro, be šeimos paramos, atiduoti kūdikį, jeigu įstengs šitai padaryti, ir grįžti į namus, kuriuose susiklostę sudėtingi santykiai. Maribeta buvo pasiryžusi palikti tėvus birželį, jei su jais taip ilgai ištvers. Tuo Liza kartais suabejodavo. Mergina iš namų išvažiavo prieš penkis mėnesius ir gyveno visiškai savarankiškai. Dabar jai nebus lengva ten parvažiuoti ir nuolat kęsti bjaurų tėvo plūdimą už savo klaidą.