Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Nors atstumas tarp jų namų bus tarsi išmėginimas, bet jis skatins ir toliau tęsti jųdviejų draugystę.

— Noriu su jais pasikalbėti, — staiga sužiuro į jį Liza, bet jis papurtė galvą. — Turiu galvoje jos tėvus.

— Nelįsk į jų reikalus.

— Tai ne jų, o jos reikalai. Tie žmonės paliko ją vieną spręsti savo problemų tada, kai iš tikrųjų jai labai reikėjo tėvų. Jie paliko ją likimo valiai ir, mano supratimu, nebeturi teisės diktuoti sąlygų, nes atsisakė jai padėti.

— Gal jie viską supranta kitaip. — Jis nusišypsojo, kartais jam patikdavo, kai ji įsigilina į dalykus ir puola viskuo rūpintis, o kartais jį tai varydavo iš proto. Liza ilgai niekuo nesirūpino, ir jis džiaugėsi, kad Maribeta paskatino vėl ją veikti, ir ne tik ją. Jam taip pat sukildavo tėviški jausmai Maribetai. — Pranešk, ką nuspręsi, — vėl šyptelėjo jis, kai ji užgesino šviesą.

— Jei susiruošiu pas juos, ar važiuosi kartu? — paklausė ji. — Prieš jai grįžtant namo, noriu su jais susipažinti. — Liza keistai pasijuto tarsi Maribetos motina. Gal kada nors mergina taps jos marčia, bet, kad ir kaip būtų, ji neketino jos taip lengvai atiduoti bejausmiams tėvams.

— Tiesą sakant, man tai patiktų. — Jis išsišiepė tamsoje. — Man bus smagu žiūrėti, kaip tu jam įkreti proto. — Jis sukikeno, o ji nusijuokė. — Pasakyk, kai norėsi važiuoti, — tyliai tarė, ir ji linktelėjo.

— Paskambinsiu jiems rytoj, — mąsliai pasakė Liza, paskui pasisuko ant šono ir pažvelgė į savo vyrą. — Ačiū, Džonai.

Jie vėl buvo draugai, ne daugiau. Bet tai jau šį tą reiškė.

DEVINTAS SKYRIUS

Po padėkos dienos, pirmadienį, Maribeta labai apgailestaudama restorane visiems pranešė išeinanti iš darbo. Jiedvi su Liza dar sykį pasišnekėjo, ir Maribeta pripažino, kad jai reikia laiko deramai pasiruošti egzaminams, be to, tuojau po Kalėdų turėjo gimti kūdikis. Ji ketino baigti darbą gruodžio penkioliktą, ir Vitakeriai norėjo, kad nuo tos dienos ji apsigyventų pas juos, iki ateis metas gimdyti. Liza sakė, jog jai nederėtų būti vienai, nes gali kas nors atsitikti. Jie patikino ją tikrai norį, kad ji persikeltų į jų namus.

Maribetą labai džiugino jų gerumas, parodytas jai, ir patiko mintis pagyventi pas juos. Ji jau buvo pradėjusi nervintis dėl gimdymo, o gyvendama pas juos galės daugiau padirbėti su Liza ir gal net gauti daugiau įskaitų. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji bus arčiau Tomio. Regis, tai buvo idealus susitarimas, ir Liza įtikino Džoną, kad priglausdami Maribetą, kol ji susilauks vaikelio, jie padarys kai ką ypatinga Tomiui.

— Be to, vėliau jai reikės žmogaus, kuris su ja pabūtų, — paaiškino Liza. — Jai bus nepaprastai sunku, kai atiduos kūdikį.

Liza žinojo, kad Maribetai bus labai skaudu. Pati netekusi vaiko, puikiai suvokė, kiek jai teks ištverti atsižadėjus savo kūdikio. Maribeta labai kentės, ir Liza norėjo jai padėti. Visai nesąmoningai ji pamilo tą mergaitę, o joms drauge dirbant prie knygų tarp jų užsimezgęs ryšys dar labiau sustiprėjo. Maribeta buvo labai protinga ir nuolat stengėsi tobulėti. Ji to nepaprastai troško. Tai buvo vienintelė jos viltis ateičiai.

Visi restorane nusiminė, kad ji išeina. Bet ją suprato. Ji pasakė grįžtanti pas savo šeimą gimdyti, bet neprasitarė, kad niekada nebuvo ištekėjusi ir kad ketina atsisakyti kūdikio. Paskutinę darbo dieną Džulė surengė kuklų dovanų teikimą, ir visi atnešė dovanėlių kūdikiui. Viena mergina numezgė mažyčius batukus ir megztuką, dar ji gavo rausvai mėlyną antklodėlę su antytėmis, meškiuką ir kitų žaislų. Vaikinukas, nurenkantis nešvarius indus, padovanojo dėžę vystyklų, o Džimis — vaikišką kėdutę.

Pažvelgusi į tuos daiktelius, Maribeta labai susigraudino. Nepaprastas jų gerumas draskė jai širdį, o suvokusi, kad niekada neišvys savo vaikelio naudojantis tomis dovanomis pirmąsyk suprato, ką iš tikrųjų reiškia atsižadėti kūdikio. Ūmai mažylis tapo tikras kaip niekada. Turėjo drabužėlių, kojinaičių, kepurėlių, vystyklų, meškiuką ir vaikišką kėdutę. Tik neturėjo tėvelio ir mamytės. Tą popietę parsiradusi į savo kambarį, ji paskambino daktarui Maklinui ir pasidomėjo, kaip jam sekasi ieškoti įtėvių jos kūdikiui.

— Buvau numatęs tris poras, — atsargiai pratarė jis, — bet nesu tikras, ar viena iš jų tinka. — Tos poros vyriškis prisipažino turįs polinkį prie alkoholio, ir Averis Maklinas nenorėjo jiems atiduoti kūdikio. — Antra pora ką tik sužinojo, kad moteris jau laukiasi. O trečia šeima gali ir nenorėti įsivaikinti. Kol kas su jais nesišnekėjau. Bet mes dar turime laiko.

— Dvi savaites, daktare Maldinai, dvi savaites...

Ji nenorėjo parsivežti kūdikio į namus, o paskui jį atiduoti. Tai būtų kankynė. Žinojo negalinti su juo grįžti ir pas Vitakerius. Neketino per daug piktnaudžiauti.

— Ką nors rasime, Maribeta. Pažadu. O jeigu ne, galėsi kūdikį palikti ligoninėje keletui savaičių. Mes rasime tinkamą porą. Juk nenorėtume suklysti, ar ne?

Ji pritarė, bet vaikiška kėdutė, stovinti jos kambario kampe, staiga ėmė bauginti. Visi restorano darbuotojai išgavo iš jos pažadą paskambinti ir pasakyti kūdikio lytį. Ji melavo, todėl buvo dar sunkiau atsisveikinti, ypač su Džule.

— Prisižiūrėk! — patarė jai Džulė. — Man vis tiek atrodo, kad turėtum ištekėti už Tomio.

Gal taip ir padarys, kai pagimdys kūdikį, — kalbėjo visi jai išėjus. Ir daktaras Maklinas, padėjęs ragelį, svarstė tą patį. Jis nepuolė jos skatinti, kad atsisakytų vaikelio. Jo manymu, vėliau ir ji, ir Tomis to gailėsis. Jam buvo šovusi mintis pasikalbėti su Liza ir išsiaiškinti, ar jaunuoliai iš tiesų atiduos kūdikį, bet nežinojo, kaip į jo pokalbį su Tomio tėvais sureaguos jaunoji pora. Padėtis buvo delikati. Bet jis pajuto Maribetos skubą. Ji aiškiai norėjo kokio nors sprendimo, ir jis pažadėjo jai ir sau rimtai paieškosiąs įtėvių.

Kitą rytą po paskutinės jos darbo restorane dienos Tomis padėjo jai pergabenti daiktus į Anės kambarį. Dovanėles kūdikiui ji sudėjo į dėžes ir pastatė jas garaže. Pasakė nusiusianti jas į ligoninę įtėviams. Žvelgiant į daiktus, jai spaudė širdį. Jie priminė, kad viskas labai tikra.

Šeštadienio rytą Liza pasakė turinti išvažiuoti su Džonu vienai dienai. Jam reikią pasižvalgyti rinkų palei valstijų ribą, ir jie grįšią sekmadienį. Liza jautėsi šiek tiek nejaukiai, kad juos palieka vienus, bet juodu su Džonu smulkiai viską aptarė ir žinojo, kad jais galima pasikliauti.

Tomis ir Maribeta apsidžiaugė, kad pabus dviese, ir nusprendė elgtis kaip pridera ir nenuvilti tėvų. Be to, atsižvelgiant į besibaigiantį Maribetos nėštumą, didelės pagundos ir nebuvo.

Šeštadienį popiet jie patraukė kalėdinių dovanų. Tomio mamai ji nupirko sagę su kamėja, brangoką, bet labai gražią, ir nusprendė, kad mama ją segės. O tėčiui — specialią pypkę prastam orui. Jiems vaikštinėjant po parduotuves, ji apžiūrėjo keletą vaikiškų daiktelių, bet prisivertė juos padėti atgal ir nepirkti.

— Kodėl jam nieko nenuperki dovanų? Meškiuko, mažo medaliono ar dar ko nors?

Jis manė, gal taip padariusi ji atsikratytų įkyrių minčių ir tą smulkmenėlę galėtų nusiųsti su kūdikiu į naują jo gyvenimą pas naujus tėvus, bet ji papurtė galvą ir jos akys priplūdo ašarų. Ji nenorėjo vaikui palikti jokio savo ženklo, nes vėliau jai kiltų pagunda jo ieškoti ir įdėmiai nužiūrinėti kiekvieną vaiką, ar šis nenešioja jos medaliono.

— Turiu jį paleisti, Tomi. Visiškai. Negaliu prie jo prisirišti. — Tai pasakiusiai gerklę užgniaužė rauda.