Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Išskyrus tave. — Jo mama atrodė įskaudinta, bet tėvas atsikvėpė lengviau. — Beje, kai ką prisiminiau, — pratarė Liza, pradėjus aiškėti tai painiai istorijai. — Ar nuvedei ją pas daktarą Makliną?

Tai išgirdęs, Tomis apstulbo.

— Kodėl klausi? Ar jis ką nors sakė?

Gydytojas neturėjo to sakyti, juk pažadėjo, bet mama, žiūrėdama į jį, papurtė galvą.

— Tiesą sakant, ne, tik tiek, kad tu — labai geras vaikinas, bet aš nesupratau, kodėl jis tave prisiminė. Praėjo šešeri metai... o dar aną savaitę viena mokytoja matė tave su mergina. Anot jos, ji smarkiai nėščia. — Ji pažvelgė į šešiolikmetį sūnų, svarstydama, ar jis ketina vesti tą merginą, nors gal jai nieko nejaučia, gal tik skatinamas galantiškumo? — Ką ji ruošiasi daryti su kūdikiu?

— Ji nežino. Mano negalėsianti juo pasirūpinti. Nori atiduoti įvaikinti. Pasak jos, taip bus geriau kūdikiui. Jos manymu, — jis norėjo viską tuojau paaiškinti mamai, kad tėvai pamiltų ją taip, kaip myli jis, — kai kurie žmonės šmėkšteli kitų žmonių gyvenime tik trumpam, kaip Anė, norėdami suteikti laimės ar atnešti dovaną... Taip ji galvoja ir apie šį kūdikį, lyg ji būtų čia, kad paleistų jį į pasaulį, bet toliau jo gyvenime nebebūtų. Ji tvirtai apsisprendusi.

— Jaunai merginai tai labai svarbus sprendimas, — tyliai tarė Liza, gailėdama merginos, bet sunerimusi dėl akivaizdžios aklos Tomo meilės. — Kur jos šeima?

— Jie atstūmė ją ir draudžia grįžti namo, kol ji pagimdys kūdikį. Jos tėvas — tikras kietaširdis, o mama jo įbauginta. Maribeta iš tikrųjų vienui viena.

— Ir turi tik tave, — liūdnai pridūrė Liza. Jaunuoliui tai buvo siaubinga našta, bet Džonas, sužinojęs, jog kūdikis ne Tomio, šiek tiek aprimo.

— Norėčiau, kad su ja susipažintumėte, mama.

Liza ilgai dvejojo, mat nežinojo, ar reikėtų susitikti su ja ir garbingai pripažinti jų santykius, ar tiesiog neleisti jam matytis su ja. Bet tai atrodė neteisinga sūnaus atžvilgiu, ir ji tylomis sužiuro į vyrą. Džonas gūžtelėjo pečiais, parodydamas, kad neprieštarauja.

— Gal ir susipažinsim.

Jai keistai atrodė, kad jie privalo tai padaryti dėl Tomio. Jeigu jis tiek daug galvoja apie šią merginą, gal ir verta su ja susipažinti.

— Ji labai nori lankyti mokyklą. Su ja mokausi kas vakarą, skolinu vadovėlius ir parnešu visas kopijas to, ką darome. Ji jau aplenkė mane, yra parašiusi daugiau referatų ir daugiau perskaičiusi savarankiškai.

— Kodėl ji neina į mokyklą? — nustebo mama.

— Ji dirba. Negali grįžti į mokyklą, kol nepagimdė vaikelio ir negrįžo namo.

— O kas bus tada? — atkakliai kamantinėjo jį mama, bet net Tomis nežinojo, ką atsakyti. — Kaip tu? Ar tai rimta?

Jis delsė, nenorėjo jai visko atskleisti, bet suprato, kad turi.

— Taip, mama, tai rimta. Aš myliu ją.

Tai išgirdęs, jo tėvas staiga labai sunerimo.

— Juk neketini jos vesti? Ir išlaikyti jos kūdikio? Tomi, tau šešiolika, nesuvoki, ką darai. Būtų ganėtinai blogai, jei tas kūdikis tavo, bet taip nėra. Tu neprivalai taip elgtis.

— Žinau, — tarė jis kaip tikras vyras. — Aš myliu ją ir vesčiau, jeigu ji tekėtų už manęs, ir išlaikyčiau kūdikį, bet ji nenori nei to, nei to. Veržiasi atgal į mokyklą, o paskui — ir į koledžą, jei tik galės. Jai atrodo, kad galės gyventi savo namuose, bet aš abejoju. Kažin, ar jos tėvas kada nors leis jai siekti mokslų. Ji manęs nespaudžia, tėti. Jeigu ir vesčiau ją, tai tik prieš jos valią.

— Tada ir nevesk, — pasakė tėvas, atkimšdamas alų ir siurbtelėdamas. Jį nervino jau vien mintis, kad Tomis vestų šešiolikos.

— Nedaryk to, dėl ko vėliau gailėtumeis, — tarė mama, stengdamasi kalbėti ramiau, nei jautėsi. Išklausius visą istoriją, jai virpėjo rankos. — Judu labai jauni. Suklydę sugriausite savo gyvenimą. Ji jau padarė klaidą, taigi visko neapsunkink dar viena.

— Tą patį sako ir Maribeta. Todėl ir nori atsižadėti kūdikio. Anot jos, jei augins vaikelį, tai bus dar viena klaida, už kurią mokės visi. Man regis, ji neteisi ir kada nors gailėsis atidavusi kūdikį, bet ji mano, kad jis vertas geresnio gyvenimo, negu ji galėtų jam pasiūlyti.

— Ji turbūt neklysta, — liūdnai pasakė mama. Neįtikėtina, bet gyvenime nėra nieko baisiau, kaip atsižadėti kūdikio, nebent jo netekti, ypač mylimo vaiko. Atsisakyti kūdikio, kurį nešiojai devynis mėnesius, Lizai atrodė košmaras. — Yra daug puikių žmonių, trokštančių įsivaikinti. Žmonių, kurie neturi savo vaikų ir bus labai geri kūdikiui.

— Žinau. — Ūmai Tomis pajuto baisų nuovargį. Buvo pusė antros nakties, jie sėdėjo virtuvėje jau pusantros valandos, šnekėdamiesi apie Maribetos bėdą. — Tik man tai skamba labai liūdnai. O ką ji turės?

— Ateitį. Gal tai svarbiau, — išmintingai atsakė mama. — Ji sugriaus sau gyvenimą, jei nuo šešiolikos čiūčiuos kūdikį, be šeimos, kuri galėtų jai padėti. Ir tu, jei ją vesi, nepadėsi jai. Dviem vaikams, kurie dar net nebaigę vidurinės mokyklos, toks gyvenimas netinka.

— Tik susipažink su ja, mama. Pasišnekėk. Noriu, kad ją pažintum. Gal tada galėsi jai parnešti užduočių iš mokyklos? Ji jau pralenkė mane, ir aš nebeišmanau, ko ją mokyti toliau.

— Gerai. — Tėvai susirūpinę susižvalgė, bet abu pritariamai linktelėjo. — Parsivesk ją į namus kitą savaitę. Paruošiu vakarienę. — Ji ištarė tuos žodžius taip, lyg tai būtų didžiulė auka. Ji nebepakentė gaminti valgio, bet prispirta gamindavo, o dabar pajuto dar didesnę kaltę, mat sūnus buvo priverstas valgyti restorane it koks našlaitis. Ji mėgino jam kai ką pasakyti, kai užgesinę šviesą jie nuėjo per holą. — Atleisk... atleisk, kad buvau taip tave apleidusi, — tarė ji ašarodama ir pasistiebusi jį pabučiavo. — Myliu tave... Man rodos, šiuos dešimt mėnesių buvau visai nuklydusi į lankas.

— Nieko tokio, mama, — švelniai ramino jis, — man viskas gerai.

Dabar jis taip jautėsi, bet tik Maribetos dėka. Ji padėjo jam daugiau negu jis jai. Jie vienas kitą vis guodė ir ramino.

Tomis nuslinko į savo kambarį, o Liza savajame pažvelgė į Džoną ir sukrėsta sunkiai atsisėdo ant jų lovos.

— Sunku patikėti tuo, ką išgirdome. Žinai, jis vestų tą merginą, jeigu tik jam leistume.

— Jeigu jis taip pasielgs, bus sumautas kvailys, — pyktelėjo Džonas. — Tikriausiai ji — ištvirkėlė, jei pastojo šešiolikos, ir mulkina jį savo svajonėmis siekti išsilavinimo ir studijuoti koledže.

— Nežinau, ką ir manyti, — dirstelėjusi į jį pasakė Liza. — Tik man atrodo, kad šiemet mes visi gerokai išprotėję. Tu pradėjai gerti, aš kvaištelėjau mėgindama užmiršti tai, kas įvyko. Tomis maitinosi restoranuose, užmezgė romaną su nėščia mergina ir nori ją vesti. Neblogas jovalas, ar ne? — paklausė ji priblokšta visko, ką išgirdo, ir jausdamasi labai kalta.

— Gal taip nutinka žmonėms, kuriems pradeda slysti iš po kojų žemė, — tarė jis ir atsisėdo šalia jos ant lovos. Tai buvo didžiausias jų suartėjimas per ilgą laiką, ir Liza pirmąsyk sumojo, kad nebepyksta, tik nerimauja. — Maniau, mirsiu, kai... — tyliai pasakė Džonas ir neįstengė baigti sakinio.

— Ir aš... Regis, buvau tarsi mirusi, — prisipažino ji. — Lyg paskutinius metus būčiau ištikta komos. Net nesumojau, kas atsitiko.

Jis apkabino ją ir ilgai glaudė. Tą naktį, kai jie atsigulė, jis nebepratarė jai nė žodžio, tik spaudė ją glėbyje, ji taip pat tylėjo.

SEPTINTAS SKYRIUS

Tomis atvažiavo pasiimti Maribetos jos laisvadienį. Viešnagės jo namuose ir pažinties su Tomio tėvais proga ji buvo pasipuošusi geriausia savo suknele. Jis truputį pavėlavo, mat užgaišo futbolo treniruotėje, ir smarkiai nervinosi.