Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Tu puikiai atrodai, — pagyrė žvelgdamas į ją, tada pasilenkė ir pabučiavo. — Ačiū, Maribeta.

Jis žinojo, kad ji iš tikrųjų labai pasistengė, rengdamasi susitikimui su jo tėvais. Maribeta suprato, jog tai jam labai svarbu, ir nenorėjo jo liūdinti. Tik bėda buvo ta, kad ji laukėsi jau beveik septynis mėnesius. Be Tomio, daugiau niekas pasaulyje nebūtų jos pažindinęs su kuo nors, ką jau kalbėti apie savo tėvus.

Ji vilkėjo tamsiai pilka vilnone suknele su nedidele balta apykakle ir juoda peteliške. Ją nusipirko iš savo atlyginimo, kai nebetilpo į jokį kitą drabužį ir Tomis pradėjo ją vestis vakarieniauti laisvadieniais. Skaisčiai rusvus plaukus buvo kietai suėmusi į uodegą ir susirišusi juodu aksominiu kaspinu. Ji panėšėjo į mažą mergaitę, po sijonu slepiančią didžiulį balioną. Tomis šypsodamasis padėjo jai įlipti į tėčio automobilį. Ji atrodė labai žaviai ir vylėsi, kad susitikimas su jo tėvais praeis sklandžiai. Po ilgo pokalbio prieš savaitę tėvai Tomiui beveik nieko nesakė, tik išreiškė norą susipažinti su Maribeta. Pakeliui į Tomio namus Maribeta tylėjo.

— Tik nesinervink, — padrąsino jis, sustabdęs automobilį priešais namą.

Maribeta pasigrožėjo, koks jis tvarkingas. Buvo ką tik nudažytas, o prie jo sukastos dailios gėlių lysvės. Šiuo metų laiku nežydėjo jokie augalai, bet buvo matyti, kad namas labai prižiūrimas.

— Viskas bus gerai, — ramino Tomis, išlaipinęs ją, ir nupėdino pirma jos į namą.

Paėmęs Maribetą už rankos, atvėrė duris ir išvydo tėvus, laukiančius jų svetainėje. Tomis matė, kaip mama nužiūrinėja Maribetą, šiai skubiai žingsniuojant per kambarį ir paduodant ranką pirma mamai, paskui tėčiui.

Visi elgėsi itin atsargiai ir mandagiai. Liza pakvietė Maribetą atsisėsti ir pasiūlė jai kavos, arbatos. Bet mergina paprašė kokakolos, ir Džonas šiek tiek su ja šnektelėjo, kol Liza nuėjo pasižiūrėti, kaip vakarienė. Ji buvo pagaminusi troškintos jautienos ir iškepusi Tomio mėgstamų bulvinių blynų su špinatų tyre.

Netrukus Maribeta pasisiūlė padėti Tomio mamai ir nuėjo į virtuvę. Abu vyriškiai nulydėjo ją per holą žvilgsniais. Džonas palietė Tomio ranką, sulaikydamas sūnų, kuris būtų šokęs ir nusekęs įkandin jos.

— Leisk jai pasikalbėti su mama, sūnau. Tegu jiedvi susipažįsta. Ji atrodo miela mergina. Ir graži. Apmaudu, kad jai taip nutiko. O kur tas vaikinas? Kodėl jie nesusituokė?

— Jis vedė kitą, be to, Maribeta nenorėjo už jo tekėti. Sako jo nemylėjusi.

— Kažin, tai išmintingas sprendimas ar paikas. Kartais gyventi susituokus gali būti nelengva, ypač jeigu išteki už žmogaus, kuriam esi abejingas. Bet ji narsiai pasielgė. — Jis užsirūkė pypkę ir įsmeigė akis į sūnų. Pastaruoju metu Tomis labai subrendo. — Gal vis dėlto neteisinga, kad šeima atstūmė ją, kol ji pagimdys kūdikį, — tarė Džonas nenuleisdamas nuo sūnaus įdėmaus žvilgsnio ir pasvarstęs suprato, kad toji mergina Tomiui labai svarbi. Jo širdis buvo atvira visiems, o tai nepaprastai sujaudino tėvą.

Kai Liza galų gale pakvietė vakarieniauti, jos su Maribeta jau atrodė susidraugavusios. Mergina padėjo viską sunešti ant stalo. Jie sušneko apie civilinę teisę, kurią Liza dėstė abiturientams. Maribeta pasakė, kad norėtų ko nors panašaus pasimokyti, ir tada Liza mąsliai tarė:

— Manau, galėsiu tau parūpinti medžiagos. Tomis sakė, kad stengiesi neatsilikti nuo mokslų ir darai su juo namų darbus. Ar nori, kad peržvelgčiau tavo referatus?

Maribeta nustebo, o paskui apsidžiaugė.

— Labai, — atsakė įsitaisydama tarp abiejų vyrų.

— Siunti darbus savo mokyklai ar mokaisi savarankiškai?

— Daugiausia savarankiškai, bet viliuosi, kad mokykla leis man laikyti egzaminus, kai grįšiu. Tada paaiškėtų, ar už tai, ką dariau, galima gauti įskaitas.

— Gal leistum užmesti akį, tada galėčiau mūsų mokyklai pasiūlyti nustatyti, pagal kurios klasės kursą tau mokytis. Ar atlikai visas Tomio užduotis?

Maribeta skubiai linktelėjo galva, o Tomis, sėdintis tarp Maribetos ir mamos, užbėgo jai už akių:

— Ji mane gerokai pralenkė, mama. Jau įveikė mano visų metų gamtos mokslų vadovėlį, Europos istoriją ir parašė visus referatus.

Liza nustebo, ir Maribeta pažadėjo jai atnešti savo darbus iki savaitgalio.

— Tiesą sakant, galėčiau tau duoti kelias papildomas užduotis, — tarė Liza, siūlydama Maribetai troškintos jautienos. — Dėstau žemesnėse ir abiturientų klasėse.

Abi susijaudinusios šnekėjosi toliau. Baigiantis vakarienei, Liza ir Maribeta buvo surezgusios puikų planą keletui valandų susitikti šeštadienio popietę, o sekmadienį Liza ketino ją užversti pustuziniu specialių užduočių.

— Radusi laisvą valandėlę, galėtum padirbėti ir man atiduoti, ką padarei, kai tik ištaikysi progą. Tomis pasakojo, kad šešias dienas per savaitę triūsi restorane, taigi suprantu, jog tau nelengva. — Iš tiesų Lizą stebino, kad ji vis dar turi jėgų ir sveikatos ištverti dešimties valandų pamainą nė neprisėsdama ir aptarnaudama stalus. — Kiek dar dirbsi, Maribeta? — Ji nedrįso paklausti apie nėštumą, bet buvo sunku to išvengti, nes jau dabar pūpsojo didžiulis pilvas.

— Matyt, iki pat galo. Atvirai šnekant, kitaip negaliu.

Tėvo duotus pinigus ketino sumokėti už gimdymą ir daktarui Maklinui, todėl jai reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Dabar tikrai negalėjo to darbo atsisakyti. Pagimdžius kūdikį, kokias kelias savaites jai bus striuka. Ji gana smarkiai taupė, laimė, kad jos poreikiai nedideli. Nusprendusi atsižadėti vaikelio, ji nieko jam nepirko, nors merginos restorane nuolat kartojo surengsiančios jai dovanų teikimą. Ji mėgino jas atkalbėti, nes tada būtų tik dar skaudžiau, bet jos nė nenutuokė, kad ji ketina atiduoti kūdikį.

— Tau bus nelengva, — užjausdama pasakė Liza, — dirbti iki pat pabaigos. Pati taip dariau iki Tomiui gimstant, ir mažai trūko, kad būčiau jį pagimdžiusi klasėje. Laukdamasi Anės, lioviausi dirbti kur kas anksčiau. — Ūmai prie stalo stojo tyla. Ji pažvelgė į Maribetą, o ši nenusuko nuo Lizos akių. — Tikriausiai Tomis tau pasakojo apie savo sesutę, — tyliai tarė.

Maribeta linktelėjo, jos akys buvo kupinos meilės jam ir užuojautos jo tėvams. Anė jai buvo labai gyva, ji buvo apie ją tiek visko prisiklausiusi ir taip dažnai ją sapnuodavo, kad jai dingojosi, jog ta mergytė jai pažįstama.

— Taip, — atsakė Maribeta, — turbūt ji buvo nepaprastas vaikas.

— Buvo, — sukrėsta pritarė Liza. Tada Džonas ramiai ištiesė jai per stalą ranką. Jis tik palietė jos pirštus, ir Liza nustebusi pakėlė į jį akis. Taip jis pasielgė pirmą sykį. — Visi vaikai tokie, — prabilo ji, — ir tavo tokie bus. Vaikai teikia neapsakomo džiaugsmo.

Maribeta jai neatsakė, ir Tomis dirstelėjo į ją suvokdamas, kokia prieštara drasko ją dėl kūdikio.

Paskui kalba nukrypo į būsimas Tomio futbolo varžybas, o Maribeta pagalvojo, kad labai norėtų eiti kartu su jais.

Jie ilgokai šnekėjosi apie gimtąjį Maribetos miestelį, jos mokslus, jųdviejų su Tomiu prie ežero praleistą laiką. Aptarė daugybę dalykų, tik ne jos santykius su jų sūnumi ir kūdikį. Dešimtą valandą Tomis galop ją parvežė namo. Atsisveikindama ji pabučiavo abu jo tėvus, o vos įsėdusi į automobilį su palengvėjimu atsiduso ir atsilošė sėdynėje, tarsi būtų labai nusikamavusi.

— Kaip man pavyko? Ar jiems labai nepatikau?

Jos klausimai jį sujaudino, ir jis pabučiavo ją švelniai kaip niekada.

— Tu puikiai elgeisi, ir jie pamilo tave. Kaip manai, kodėl mama pasisiūlė tau padėti mokytis?