Даниэла Стил - Širdies plakimas

Iš anglų kalbos vertė

Milda Dyke

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

Zara,

Tau, mano gyvenimo

brangiausiam ritmui,

tegu tavo dienos būna

sklidinos meilės ir džiaugsmo...

Ir tavo tėčiui,

kuris gyvenimą mano

pripildė

meilės, džiaugsmo

ir širdžių plazdėjimo

iš širdies ir su meile

d. s.

Širdies plakimas

dunksi

plazda

kažin iš kur

iš širdies

gelmių

šviesių sapnų

širdies plakimas

muzika švelni

manoms ausims

ranka

kurią suspaudi

kai bijai

mieli žingsneliai

tamsioj nakty

ir viltys mano

šviesios tik

meilė mano

dovanota

iš aukštai

švelni lopšinė

pavakariais

kojytės mažos

tapsi tapsi

tik klausyk

stebuklas

gimęs

iš dviejų širdžių

plakimo

vieno

ir meilės jų

melodijos

švelnios

mana širdis

tavajai

per amžius

priklausys

šis saitas

amžinas

toks tvirtas

iš meilės mūsų

gimęs

tyrumo ir kaitros

šnibždėki tad

dabar tyliai

kol miega mūs

mažylis kad

mūsų meilė amžina

kol byra

žvaigždiška šviesa

sakyki

širdis manoji

amžinai tava

tava.

PIRMAS SKYRIUS

Senoviška rašomoji mašinėlė energingu staccato kalė kambario tyloje, o virš kampo, kur dirbo Bilis Tigpenas, tvyrojo mėlynas dūmų debesis. Aukštai ant galvos užkelti akiniai, polistirolo puodeliai nuo kavos grėsmingai kabo ties rašomojo stalo kraštu, peleninės perpildytos, nuorūkos virsta per kraštus, veide įtampa, mėlynos akys primerktos žvelgia į tai, kas parašyta. Greičiau, greičiau, vėl žvilgteli į negailestingai jam už nugaros tiksintį laikrodį. Tauškina tokiu greičiu, tarsi kur nors netoliese jo tykotų demonai. Jo žilstantys tamsūs plaukai atrodo taip, tarsi jis jau keliskart atsigulė ir atsikėlė, bet vis užmiršdavo susišukuoti. Veidas švariai nuskustas ir malonių tvirtų bruožų, sykiu jame matyti kažkas be galo švelnaus. Buvo ne iš tų vyrų, kuriuos iškart apibūdini kaip gražius, bet atrodė stiprus ir patrauklus, vertas antrąkart pažiūrėti, vyras, su kuriuo mielai praleistum laiką. Žinoma, tik ne dabar, kai jis vaitodamas žvilgčioja į laikrodį, o paskui dar greičiau pirštais šokdina rašomosios mašinėlės klavišus. Pagaliau tyla, greitas brūkštelėjimas rašikliu jau šokant ant kojų, ranka susižeria puslapius, kuriuos nuo penkių ryto pyškino kokį septynetą valandų. Dabar jau beveik pirma, eterio laikas... Perskriejęs per kambarį atplėšė duris ir it viesulas prašvilpė pro sekretorės rašomąjį stalą. Tarsi olimpinis bėgikas iš visų jėgų pasileido koridoriumi, nardydamas tarp žmonių, išvengdamas susidūrimų, nekreipdamas dėmesio į nustebusius žvilgsnius ir draugiškus pasisveikinimus. Prilėkęs padaužė į duris, šios vos vos prasivėrė, jis įkišo vidun ranką, gniaužiančią šūsnį ką tik prirašytų popierių. Tai buvo įprastas ritualas. Taip vykdavo kartą, du, kartais tris ar keturis kartus per mėnesį, kai Bilis nuspręsdavo, kad jam nepatinka, kaip rutuliojasi jo televizijos serialas. Kai jis, sėkmingiausios dieną rodomos muilo operos kūrėjas, imdavo nervintis dėl savo serialo, sustodavo, parašydavo vieną ar kelis fragmentus, viską apversdavo aukštyn kojomis ir tada pasijusdavo laimingas. Bilio agentas vadindavo jį pačia neurotiškiausia motina televizijoje, bet žinojo ir tai, kad geresnių už jį nėra. Bilis Tigpenas buvo apdovanotas neklystančiu instinktu, kuris jam pakuždėdavo, kas užtikrins jo televizijos filmui populiarumą. Ir dar nė karto nesuklydo. Iki šiol dar ne.

Gyvenimas, vertas gyventi ir toliau buvo populiariausia dienos metu per amerikiečių televiziją rodoma muilo opera, ir tai buvo Viljamo Tigpeno kūdikis. Pradėjo ją stengdamasis išgyventi tais laikais, kai badavo Niujorke, jau prieš nemažai metų, dar būdamas jaunas dramaturgas. Tiesiog ėmė žaisti su pačia tokio žanro idėja, paskui turėdamas laiko tarp pjesių pastatymų pabandė parašyti scenarijų. Pradėjo rašytojo karjerą kurdamas pjeses nedideliems nekomerciniams teatrėliams, maištaujantiems prieš Brodvėjų, ir tais laikais buvo tikras puristas. Teatras jam regėjos aukščiau visko. Bet tuo metu jau buvo vedęs, gyveno pusbadžiu Niujorke, Soho rajone. Jo žmona Leslė, buvusi šokėja įvairiuose Brodvėjaus šou, tuo metu nedirbo, nes laukėsi jų pirmojo kūdikio. Iš pradžių jis pajuokaudavo, kaip ironiška būtų, jeigu pagaliau prasimuštų su muilo opera, jeigu tai taptų svarbiausiu jo karjeros lūžiu. Tačiau kol jis grūmėsi su scenarijumi, kuris turėjo tapti parankine televizijos filmo knyga, numatančia jam ilgesnį gyvavimą, tai liovėsi buvę pokštu, o tapo apsėdimu. Ne, jam privalo pasisekti... Dėl Leslės... dėl jų kūdikio. Tiesa ir tai, kad jam patiko. Patiko scenarijus ir televizijai. Visi ėmė kraustytis dėl šio televizijos filmo iš proto. Taigi vaikelis Adamas ir jo muilo opera gimė kone tuo pačiu metu. Vienas tvirtas daugiau kaip keturių kilogramų svorio kūdikis, berniukas su didelėmis mėlynomis tėvo akimis ir auksinėmis garbanomis. Kitas — bandymas, skirtas vasaros programai, kurio vertinimai pakilo iki lubų, o kai rugsėjo mėnesį jį liovėsi rodyti, žiūrovai iš karto pradėjo verkti. Per porą mėnesių Gyvenimas, vertas gyventi buvo sugrąžintas į ekranus, o Bilis Tigpenas ėmė sparčiai garsėti kaip visų laikų populiariausios muilo operos kūrėjas. Lemtingą sprendimą teko priimti vėliau.

Pirmiausia keletą serijų jis parašė pats, ir jos buvo geros. Bet ir aktorius, ir režisierių jis varydavo iš proto. Tada jau jo karjera nekomerciniuose teatruose buvo seniai užmiršta. Televizija iškart tapo jo kūnu ir krauju.

Praėjus šiek tiek laiko jam pasiūlė krūvą pinigų vien už tai, kad parduos savo idėją, sėdės per daug nieko neveikdamas, parėjęs namo pasiims autoriaus honorarą už pakartotas serijas ir galės vėl sau grįžti prie pjesių eksperimentiniams teatrams. Tačiau jau tuo metu Gyvenimas, kaip jis vadino serialą, panašiai kaip ir jo šešių mėnesių sūnus, tapo jo kūdikiu. Jis neprisivertė palikti šį filmą, dar mažiau norėjo jį parduoti. Jam jis tapo realus, ėmė gyventi. Jam tapo svarbu tai, ką jis pasakoja. Jis pasakodavo apie gyvenimo kančias, nusivylimą, pyktį, liūdesį, triumfą, išmėginimus, jaudulį, meilę, paprastą grožį. Filme įsikūnijo visas jo gyvenimo džiaugsmas, jo paties liūdesys dėl to, ką tenka iškentėti, jo paties mėgavimasis gyvenimu. Filmas teikė žiūrovams vilties po nusivylimų, saulės šviesos po audros, o pagrindinė siužeto istorijos linija ir pagrindiniai veikėjai buvo padorūs. Suprantama, pasitaikydavo ir niekšelių, bet gerieji žmonės su jais susitvarkydavo. Tačiau serialas visuomet liko ištikimas pagrindiniams padorumo principams ir tuo užsitikrino nesvyruojančią savo žiūrovų ištikimybę. Tiesą sakant, tai buvo jo kūrėjo atspindys. Gyvybingas, degantis troškimu gyventi, padorus, pasitikintis, geraširdis, naivus, išmintingas, kūrybingas. Jis ir pats mylėjo savo filmą, beveik kaip vaiką, kurį ketino, buvo pasiryžęs auginti, mylėjo beveik taip, kaip mylėjo Adamą ir Leslę.