Даниэла Стил: Širdies plakimas

Ir tuo ankstyvuoju filmo kūrimo metu jis nepaliaujamai draskydavosi, nuolat blaškydavosi norėdamas būti su šeima ir kartu matyti, kaip vyksta filmavimas, įsitikinti, kad visa rieda tinkama vaga, kad jie nepakvietė netikusio scenaristo arba režisieriaus. Į visus jis žvelgė įtariai ir visiškai kontroliavo filmo kūrimą. Tie kiti nieko nesuprato apie jo filmą... jo kūdikį. Tupinėdavo po filmavimo aikštelę kaip perekšlė višta, tyliai kraustydavosi iš proto dėl visko, kas gali nutikti. Jis ir toliau retkarčiais parašydavo kokią seriją, it vaiduoklis sekiodavo filmuojant, priekabiaudavo stovėdamas nuošalyje. Ir metams baigiantis Biliui Tigpenui jau nevertėjo nė apsimetinėti, kad kada nors dar ketina grįžti į Brodvėjų. Jis įklimpo, pateko į spąstus, beprotiškai įsimylėjo televiziją, savo kuriamą filmą. Jis net liovėsi teisintis savo bičiuliams iš teatro ir atvirai prisipažino dievinąs tai, ką darąs. Jau sunkiai įsivaizdavo galįs išeiti kur nors kitur, aiškino jis vieną vėlų vakarą Leslei, valandų valandas kūręs naujus siužetus, naujus charakterius ir naujas kito sezono filosofijas.

Jis jau nebeįstengė atsiskirti nuo savo herojų, aktorių, siužeto vingrybių bei jo tragedijų, traumų ir problemų griūties. Jis dievino filmą. Penkiskart per savaitę būdavo filmuojama ir tiesiogiai rodoma, ir net kai jam visiškai nereikėdavo būti filmavimo aikštelėje, joje jis valgė, gėrė, mylėjo, kvėpavo ir miegojo. Kiekvienos dienos siužetą parašydavo tam pasamdyti scenaristai, bet Bilis nepaliaujamai žvelgdavo jiems per petį. Jis puikiai žinojo, ką daro. Ir niekas tam neprieštaravo. Jis buvo talentingas. Jis buvo daugiau nei talentingas. Jis buvo fantastiškas. Instinktyviai žinodavo, kas prikaustys žiūrovą, kas jo nesudomins, žinojo, kas žmonėms rūpi, kurie herojai jiems patiks, o kuriems iškart pajus neapykantą.

Ir kai po poros metų gimė antrasis jo sūnus Tomis, Gyvenimas, vertas gyventi jau buvo laimėjęs du kritikų prizus ir Emmy apdovanojimą. Kai filmas pirmą kartą gavo šį apdovanojimą, televizijos šulai pasiūlė perkelti filmavimą į Kaliforniją. Tai atrodė tikslingiau kūrybine prasme, ten bus lengviau pasirūpinti gamybiniais aspektais, ir apskritai jiems atrodė, kad filmas tiesiog sukurtas Kalifornijai. Biliui tai buvo gera naujiena, bet jo žmonai Leslei ne. Ji ketino grįžti į darbą, ir ne kaip kokia mergaitė Brodvėjaus kordebalete. Pastaruosius pustrečių metų žiūrėdama, kaip Bilis vis labiau suserga savo filmu, ji ėmė prarasti kantrybę. Kol jis dieną naktį rašė apie kraujomaišą, nėščias paaugles, priemiesčiuose besimezgančius nesantuokinius meilės romanus, ji grįžo mokytis to, kas anksčiau buvo jos tikrasis pašaukimas, ir dabar norėjo dėstyti baletą Džulijardo baleto mokykloje.

— Nedarysi ko? — pažvelgė jis į ją nustebęs vieną sekmadienio rytą per pusryčius. Viskas jiems klostėsi gerai, jis uždirbo nemažai pinigų, vaikai buvo nuostabūs ir, kiek jis žinojo, jų gyvenimas riedėjo kuo sklandžiausiai. Iki to ryto.

— Aš negaliu, Bili, aš nevažiuosiu, — ji pažvelgė į jį ramiai, jos didelės rudos akys buvo švelnios ir vaikiškos kaip ir tada, kai ją, dvidešimtmetę, sutiko prie teatro durų su baleto krepšiu. Ji buvo kilusi iš šiaurinės Niujorko valstijos dalies, be galo padori ir maloni, ir nepretenzinga, miela siela su išraiškingomis akimis ir droviu, bet nepakartojamu humoro jausmu. Anksčiau jie dažnai kartu juokdavosi, šnekėdavosi iki vėlumos slogiuose šaltuose būstuose, kuriuos nuomodavo. Iki visai neseniai, kai jis Soho kvartale nupirko jiems šį gražų ir neišpasakytai brangų butą palėpėje. Jis net įrengė Leslei pratimų skersinį, kad ji galėtų daryti apšilimo pratimus ir treniruotis neidama į studiją. O dabar staiga ji jam sako, kad viskas baigta?

— Bet kodėl, ką tu nori pasakyti, Lesle? Nenori išvažiuoti iš Niujorko? — jis atrodė sumišęs, o jos akys prisipildė ašarų. Ji papurtė galvą trumpam nuo jo nusisukdama, o paskui pažvelgė jam į akis. Nuo to, ką išvydo jos žvilgsnyje, jam suspaudė širdį. Tai buvo pyktis, nusivylimas, pralaimėjimas, ir staiga pirmą kartą jis išvydo tai, ką turėjo pamatyti jau seniai, ir su siaubu pagalvojo, ar ji dar jį tebemyli.

— Kas, kas atsitiko? — kaip jis galėjo to nepastebėti, klausinėjo pats save. Kaip jis galėjo būti toks kvailas?

— Nežinau... Tu pasikeitei... — tada ji vėl papurtė galvą, juodi ilgi plaukai pasklido aplink tarsi tamsūs puolusio angelo sparnai. — Ne, tai netiesa... Mudu abu pasikeitėme. — Giliai atsidususi ji bandė jam paaiškinti. Po penkerių metų santuokos ir augindama du vaikus jautėsi privalanti padaryti bent tiek. — Man atrodo, mes pasikeitėme vietomis. Aš troškau tapti ryškia Brodvėjaus žvaigžde, šokėja, kuriai sekasi, kuri tampa populiari, o tu tenorėjai kurti pjeses, kurios nestokotų sąžiningumo, drąsos ir prasmės. Ir staiga tu pradėjai rašyti... — ji sudvejojo ir vos vos liūdnai šyptelėjo. — Ėmei rašyti kur kas komerciškesnius dalykus, jie tave apsėdo. Pastaruosius trejus metus galvoji tik apie savo filmą... Ar Šeila ištekės už Džeiko? Ar Leris tikrai mėgino nužudyti savo motiną? Ar Henris gėjus? O Marta?.. Ar Marta paliks savo vyrą dėl kitos moters? Kieno kūdikis iš tiesų yra Hilarė? Ar Merė pabėgs iš namų? O kai pabėgs, ar ji vėl imsis narkotikų? Ar Helena pavainikė? Ar ji ištekės už Džono? — Leslė pakilo ir ėmė vaikštinėti po kambarį berdama pažįstamus vardus. — Tiesą pasakius, jie visi varo mane iš proto. Nieko daugiau nenoriu apie juos žinoti. Nenoriu daugiau su jais gyventi. Noriu grįžti prie ko nors paprasto, sveiko ir normalaus, prie šokio drausmės, prie jaudulio, kurį teikia mokymas. Noriu normalaus ramaus gyvenimo, be viso šito pramanyto šlamšto. — Nelaiminga pažvelgė į jį ir jis panoro pravirkti. Koks jis buvo kvailys. Kol žaidė su pramanytais savo draugais, prarado tuos žmones, kuriuos iš tiesų mylėjo, ir to nė nesuprato. Tačiau jis negalėjo jai pažadėti, kad visa tai mes, parduos savo lemiamą balsą savajame televizijos filme ir grįš prie pjesių, kurias teatrai įtraukdavo į repertuarą tik po ilgų maldavimų. Kaip jis galėtų dabar šitaip pasielgti? Juk dievino savo televizijos filmą. Tai jam suteikdavo pasitenkinimo ir laimės jausmą, jis jausdavosi pasiekęs savo, stiprus... O dabar jį palieka Leslė. Ar ne ironiška? Filmas susilaukė sėkmės, Bilis pats maudėsi šlovės spinduliuose, o ji ilgėjosi to meto, kai juodu badavo.

— Atleisk, — stengėsi išlikti ramus ir kalbėtis su ja protingai. — Žinau, kad pastaruosius trejus metus buvau pasinėręs į šį filmą, bet man atrodė, kad privalau kontroliuoti procesą. Jei būčiau visiškai paleidęs jį iš rankų, jei būčiau leidęs juo užsiimti kam nors kitam, jie būtų jį nupiginę, jie juk galėjo jį apskritai paversti viena iš tų paikšų, pigių, sentimentalių muilo operų, nuo kurių šiurpsta oda. Negalėjau leisti jiems šito daryti. Ir filmui juk netrūksta sąžiningumo. Pripažinsi ar ne, Lesle, kaip tik to žmonėms ir reikia. Tačiau tai nereiškia, kad aš amžinai spausiu viską savo rankose. Manau, kad Kalifornijoje viskas bus visiškai kitaip... daug profesionaliau, daug labiau valdoma. Galėsiu dažniau nuo viso šito atsitraukti. — Dabar jis jau tik retkarčiais parašydavo kai kurias serijas, bet ir toliau nepaleido filmo kontrolės.

Leslė tik nepatikliai papurtė galvą. Ji tai jau gerai jį pažinojo. Viskas kaip tada, kai jis dar rašydavo ankstyvąsias savo pjeses. Jis dirbdavo porą mėnesių be pertraukos beveik neatsitraukdamas, kone nevalgydamas, mažai miegodamas ar galvodamas apie ką nors kita, bet tai tetrukdavo porą mėnesių ir tais laikais ją dar kerėjo. Tačiau dabar jau nebe. Jai mirtinai visa tai buvo pabodę, jai buvo įkyrėjęs tas intensyvumas, ta visa nustelbianti įtampa, ta Bilio tobulumo manija. Ji žinojo, kad jis myli ir ją, ir berniukus, bet ne taip, kaip jai to norėjosi. Ji troško vyro, kuris išeitų į darbą devintą valandą, o šeštą grįžtų namo pasiruošęs šnekėtis su ja, žaisti su vaikais, padėti jai pagaminti vakarienę ir nusivesti ją į kiną. Ne tokio, kuris dirba kiaurai per visą naktį, o paskui dešimtą ryto išpuola iš namų išsekęs ir paklaikusiomis akimis, su krūva priminimų, nurodymų ir scenarijaus pakeitimų, kad suspėtų nugabenti juos iki pusės vienuoliktos repeticijos. Visa tai buvo įgrisę, visa tai per daug sekino, alino, ir po trejų metų Leslė buvo soti iki kaklo. Ji jautėsi visiškai perdegusi, ir kai išgirsdavo pavadinimą Gyvenimas, vertas gyventi arba vardus herojų, kurių jis nuolat tai pagausindavo, tai sumažindavo, žinojo, kad netrukus ją ištiks isterija.