Даниэла Стил: Širdies plakimas

— Ne, turbūt dar pabūsiu. Tai, ką parodėme šiandien, tikrai pasiteisino, o tai reiškia, kad autoriams teks padaryti nemažai pakeitimų keliose tolesnėse serijose. Jiems teks visiškai atsisakyti Barnso vaidmens. Mes ką tik jį užmušėme. Vona atsidurs kalėjime, o kur dar tas faktas, kad Helena ima susiprasti, ką daro Džonas. Dar palauk, kol ji sužinos, kokius pokštus krėtė jos mažoji sesutė, kuri dabar, jos mylimo vyro dėka, jau nebegali gyventi be narkotikų. — Jis laimingas ištiesė po stalu kojas ir atsilošė atgal, sunėręs už galvos rankas, absoliučiai patenkintas ir atsipalaidavęs.

— Tu nesveikas, — nusivaipė Betsė uždarydama duris į jo kabinetą, o paskui vėl įkišo galvą pro duris.

— Gal užsakyti ką nors iš bufeto šiam vakarui?

— Dangau... Žinau, kad stengiesi mane pribaigti. Na, paimk man kelis sumuštinius ir kavos termosą ir palik ant stalo. Pastversiu, jei išalksiu. — Tačiau dažniausiai jis taip jų ir nepaliesdavo, ateidavo ir vidurnaktis, kol pastebėdavo, koks metas, o tada jau ir valgyti nesinorėdavo. Keista, kad jis nenumirė badu, dažnai sakydavo Betsė, kai išvysdavo įrodymus, kad jis dirbo visą naktį, paliko per kraštus iš peleninių virstančias nuorūkas, keturiolika puodelių su šaltos kavos likučiais ir pustuzinį popierėlių nuo Snickers šokoladukų.

— Tau reikėtų eiti namo ir pamiegoti.

— Ačiū, mama, — jis išsišiepė jai vėl uždarant duris. Betsė buvo nuostabus žmogus ir Biliui patiko.

Jis dar tebesišypsojo galvodamas apie Betsę, kai durys vėl prasivėrė ir jis kilstelėjo galvą. Kaip visuomet ją išvydęs, smarkiai įkvėpė stengdamasis atgauti dėl jos išvaizdos užgniaužtą kvapą. Silvija atrodė nuostabiai su filmo drabužiais ir grimu.

Buvo aukšta ir laiba, dailių formų, su stačiomis pilnomis silikoninėmis krūtimis, kurios tarsi maldaute maldavo vyrus ištiesti ranką ir jas palytėti, ir kojomis, kurios, atrodė, prasidėjo tiesiai nuo pažastų. Beveik Bilio ūgio, juodais tankiais plaukais, krintančiais iki pat liemens, grietinėlės baltumo oda ir žaliomis akimis, nepaprastai primenančiomis katės. Ši mergina būtų sustabdžiusi eismą net ir Los Andžele, mieste, kur aktorės, modeliai bei gražios merginos yra kasdienybė. Tačiau Silvija Stiuart tikrai nebuvo kasdieniška, ir Bilis pirmasis pripažino, kad ji pastebimai pagerino jų filmo vertinimus.

— Gerai padirbėta, mažyle, šiandien buvai nuostabi. Bet tu visuomet nuostabi. — Jai nusišypsojus atsistojo ir apėjęs aplink stalą ją pabučiavo, tada ji atsisėdo ant kėdės ir sukryžiavo kojas. Žiūrėdamas į ją pajuto, kaip smarkiau ima daužytis širdis.

— Dangau, tu tiesiog mane žudai šitaip atrodydama.

Ji vilkėjo seksualią mažą juodą suknelę, su kuria filmavosi paskutinėje scenoje. Ta suknelė tikrai buvo iš koto verčianti. Kostiumininkai išsinuomavo ją iš Fredo Heimano.

— Bent jau galėjai užsitraukti džinsus ir kokį nertinį. — Tačiau džinsai buvo nė kiek ne geriau. Ji mūvėdavo juos aptemptus kaip odą, ir išvydęs ją su džinsais jis tegalėdavo galvoti apie tai, kaip nuplėšti jai drabužius.

— Kostiumininkė sako, kad leis man pasilikti šią suknelę, — jai kažkaip pavykdavo atrodyti nekaltai ir kartu nešvankiai.

— Tai gerai, — vėl jai nusišypsojo ir įsitaisė už rašomojo stalo. — Su ja puikiai atrodai. Gal kitą savaitę galėtume nueiti pavakarieniauti ir tu ją apsivilktum.

— Kitą savaitę? — ji atrodė kaip mergytė, kuriai ką tik pasakė, kad jos mylima lėlė bus taisoma dirbtuvėje iki kito antradienio. — Kodėl mes negalėtume kur nors nueiti šį vakarą? — raukėsi žiūrėdama į jį, ir Bilį tai šiek tiek linksmino. Tokias scenas Silvija suvaidindavo ypač talentingai. Vienintelis stulbinančios išvaizdos ir seksualaus kūno, kuriam neįmanoma atsispirti, moters trūkumas.

— Kaip šiandien galėjai pastebėti, filme atsirado naujų įvykių, o tavo herojė ką tik atsidūrė kalėjime. Autoriams teks parašyti krūvą naujų scenų, o aš noriu būti šalia, kad galėčiau pats šį tą pridėti arba bent jau patikrinti, kaip sekasi jiems. — Visi jį pažinoję suprato, kad keletą ateinančių savaičių jis dirbs aštuoniolika ar net dvidešimt valandų per parą, patarinėdamas ir įkalbinėdamas, pats perrašinėdamas, bet medžiaga, kurią iš viso šito išspaus, bus to verta.

— Ar šį savaitgalį negalėtume išvažiuoti? — neįtikėtinos kojos prasiskyrė ir vėl susikryžiavo, sukeldamos susijaudinimą Bilio džinsuose, bet atrodė, kad ji ir toliau jo nesupranta.

— Negalėtume. Jei man seksis ir viskas vyks gerai, gal sekmadienį jau galėsiu šiek tiek pažaisti tenisą.

Grimasos darėsi vis išraiškingesnės. Silvija neatrodė patenkinta.

— Norėjau nuvykti į Vegasą. Visas būrys jaunimo iš Mano namų savaitgaliui lekia į Vegasą. — Mano namai buvo didžiausias jų konkurentas.

— Nieko negaliu padaryti, Silvija, man reikia dirbti. — O tada, žinodamas, kad bus geriau, jei ji vyks be jo, nei liks čia ir dejuos, jis pasiūlė jai keliauti į Vegasą su kitais: — Kodėl tau su jais nenuvažiavus? Rytoj tau pasirodyti filme nereikia, o gal bus visai linksma. Aš čia vis vien liksiu visam savaitgaliui. — Jis mostelėjo rodydamas į keturias savo kabineto sienas. Nors dar buvo tik ketvirtadienis, žinojo, kad mažiausiai tris ar keturias dienas turės prižiūrėti autorius, bet Silvija atrodė pralinksmėjusi, kai jis pasiūlė jai vykti be jo.

— O kai baigsi, galėsi atvažiuoti į Vegasą? — ji vėl atrodė kaip vaikas, ir retkarčiais jos naivumas jį sujaudindavo. Tiesą pasakius, jos kūnas jam patiko dar labiau. Pastaruosius keletą mėnesių juos siejo neįpareigojantys santykiai, tiesa, tokie, kokiais jis ne itin didžiavosi. Ji buvo šauni ir jam patiko, bet tikrai neskatino pasitempti, o ir jis ne visuomet įstengdavo suteikti jai tai, ko norėjo. Jai reikėjo žmogaus, kuris galėtų laisvai lakstyti ir žaisti su ja, bėgti į atidarymus, vakarėlius ir dešimtos valandos vakarienes Spago restorane, o jis dažniausiai rašydavo filmui naujas scenas ar būdavo per daug pavargęs, kad kur nors eitų. Holivudo vakarėliai niekada jo per daug nežavėjo.

— Turbūt nepabaigsiu taip anksti, kad dar kur nors spėčiau, tad susitiksime sekmadienį vakare, kai grįši namo.

Toks tvarkaraštis jam puikiai tiko, nes tada ji negalėtų jam trukdyti, nors ir jautėsi niekingai šitaip galvodamas. Tačiau lengviau žinoti, kad ji jaučiasi laiminga kur nors kitur, negu pakęsti jos skambučius kas porą valandų jam į darbą vis klausinėjant, kada jis baigs savo scenarijus.

— Gerai, — atsistojo ji atrodydama patenkinta. — Tu neprieštarauji? — Jautėsi mažumėlę kalta jį palikdama, bet jis tik nusišypsojo ir palydėjo ją iki kabineto durų.

— Nė kiek neprieštarauju, tik žiūrėk, kad tas jaunimas iš Mano namų neįsiūlytų tau naujo kontrakto. — Ji nusijuokė, ir šį sykį jis aistringai ją pabučiavo į lūpas. — Pasiilgsiu tavęs.

— Ir aš. — Tačiau jos žvilgsnyje, kai pažvelgė į jį, švystelėjo kažkoks ilgesys ir staiga jį persmelkė bloga nuojauta. Jis tai jau buvo matęs kitose akyse, anksčiau... pirmiausia Leslės akyse. Tai buvo kažkas, ką moterys kartais pasakydavo iš esmės visai be žodžių. Tai turėjo reikšti, kad jaučiasi vieniša, kad yra vieniša. Ir jis tai gerai žinojo, tačiau dabar tikrai neketino nieko keisti. Niekada to nedarė, taigi dabar, sulaukęs trisdešimt devynerių, pagalvojo, jau gal per vėlu daug ką ir pakeisti.

Silvija išėjo iš kabineto, o Bilis vėl ėmėsi darbo. Turėjo prirašyti ištisą kalną pastabų tiems, kurie rašys tolesnius scenarijus, apie visus numatomus pakeitimus, ir kai vėl pakėlė galvą nuo rašomosios mašinėlės, lauke jau buvo tamsu. Jis net krūptelėjo, kai pažvelgęs į laikrodį išvydo, kad jau dešimt vakaro. Ūmai pasijuto be galo ištroškęs. Pakilo nuo stalo, uždegė daugiau šviesų, čia pat kabinete rado gaivinamojo gėrimo. Žinojo, kad Betsė ant savo stalo yra jam palikusi kaugę sumuštinių, bet nė nesijautė išalkęs. Kai darbas sekdavosi, atrodė, kad jis pasotina sielą. Apžvelgęs, ką padarė, pasijuto patenkintas, atsilošė kėdėje prie rašomojo stalo, vėl gurkštelėjo gėrimo. Liko tik viena scena, kurią dar norėjo pakeisti prieš šį vakarą užbaigdamas, tad dar porą valandų tratino seną Royal, visiškai užmiršęs viską, susikaupęs vien į tai, ką rašė. Kai vėl sustojo, jau buvo vidurnaktis. Pradirbęs beveik dvidešimt valandų nesijautė pavargęs, greičiau įkvėptas visų tų pakeitimų, kuriuos padarė, ir to, kaip sekėsi kurti. Surinko į šūsnį popierius, kuriuos rašė jau nuo popietės, ir užrakino juos rašomojo stalo stalčiuje. Išeidamas pasiėmė dar vieną gėrimo buteliuką, cigaretes paliko ant rašomojo stalo. Rūkydavo retai, tik dirbdamas.