Даниэла Стил: Širdies plakimas

Režisierių Bilis pažinojo jau daugelį metų. Holivudo veteranas atėjo kurti šį serialą režisavęs daug sėkmingų televizijos filmų. Jis buvo neįprastai rimtas kandidatas dieninės televizijos muilo operai, bet, matyt, Bilis žinojo, ką daro. Alanas Maklulinas kietai laikė visus kumštyje, o dabar jis rimtai kalbėjosi su Silvija ir aktoriumi, vaidinančiu Džoną; tad Bilis, įėjęs į studiją, nepastebimai atsistojo tolimame kampe, iš kur galėjo stebėti niekam netrukdydamas.

— Kavos, Bili? — paklausė jauna daili scenariste. Ji jau kokius metus buvo jį įsižiūrėjusi. Jis jai patiko. Bilis buvo iš tokių, kuriuos galima apibūdinti kaip meškiuką: aukštas, stiprus, šiltas, protingas, patrauklus, nors ne gražuolis, greitas nusijuokti ir kupinas kažkokio švelnumo, kuris atsverdavo tą jėgą, su kuria imdavosi darbo. Tačiau Bilis tik nusišypsojo ir papurtė galvą. Ji miela, bet jam niekada nebuvo kas nors daugiau nei scenariste. Čia stovėdamas buvo per smarkiai įsitraukęs, kad galėtų sutelkti dėmesį dar į ką kita, ne į tai, kas vyksta prieš kameras ir jo galvoje, kur jau rezgė būsimus filmo vingius bei apylankas.

— Ne, ačiū, nieko nenoriu, — nusišypsojo jis merginai ir vėl sutelkė dėmesį į režisierių. Pastebėjo, kad Silvija gilinasi į savo tekstą, o aktoriai, kurie vaidina Heleną ir Džoną, tyliai tariasi kampe. Du vyrai buvo apsirengę policininkais, o „auka“, narkotikų pardavėjas, kurį „Džonas“ šiandienos serijoje nužudys, jau vilkėjo krauju permirkusiais marškiniais, kurie atrodė grėsmingai realistiškai. Jis juokėsi, pokštavo su vienu iš operatoriaus padėjėjų. Šiandien paskutinė jo diena filme, jam nereikėjo išmokti jokio teksto. Vos į jį atsisuks kamera, jis bus negyvas.

— Dvi minutės, — pasigirdo balsas, pakankamai garsiai, kad visi girdėtų, ir Bilis pajuto silpną plazdėjimą paširdžiuose. Jam visuomet taip būdavo. Jis jausdavo, kaip nudiegia skrandį, nuo pat tų ankstyvų laikų, kai dar vaidino koledže. Ir paskui Niujorke jį nuolat pykindavo kiekvieną vakarą kokią valandą prieš pakylant uždangai, kai būdavo vaidinama jo pjesė. Ir dabar, jau praėjus dešimčiai metų po Gyvenimo gimimo, jis tebejaučia, kaip spusteli skrandį kiekvienąkart prieš jiems pradedant filmuoti. O kas, jeigu viskas sužlugs?.. Jei vertinimai pablogės?.. Jei niekas nebežiūrės?.. Jei visi aktoriai apsisuks ir išeis?.. Jei visi supainios tekstą?.. Tokių galimybių buvo neišsemiama gausybė.

— Viena minutė! — Skrandį dar tvirčiau suspaudė. Bilio akys lakstė po kambarį. Silvija užsimerkusi dar sykį kartoja žodžius, stengiasi laikytis ramiai. Helena su Džonu savo vietose aikštelėje, pasiruošę audringam barniui, kuriuo prasidės šios dienos serija. Narkotikų prekeivis kruvinais marškiniais už ekrano valgo didžiulį sumuštinį su rūkyta jautiena, niekas neišleidžia nė garso, o režisieriaus padėjėjas iškelia ranką ištiestais pirštais rodydamas, kad liko penkios sekundės iki jų pasirodymo ekrane... keturios... trys... dvi... vienas pirštas... truktelėjimas Bilio skrandyje, ir ranka nusileidžia, o Helena su Džonu įnirtingai ima bartis aikštelėje, kalba užgauli, bet neperžengia cenzūros leidžiamų ribų, situacija įtempta, artėjanti prie sprogimo. Žodžiai Biliui pažįstami, nors retkarčiais, kaip ir visuomet, jie priduria ką nors ekspromtu. Helena tai daro dažniau nei Džonas, bet jai gerai sekasi ir Bilis dėl to nesipiktina, kol ji nenugrybauja į šalį ar nesupainioja kitiems aktoriams jų teksto. Kol kas viskas gerai... Po keturių minučių intensyvios vaidybos trinkteli durys, ir jie sustoja, įsiterpia reklaminė pauzė. Helena ateina nuo aikštelės mirtinai išblyškusi. Jų darbas trumpas ir intensyvus, dialogas ir situacijos tokios realios, kad kažkodėl visi jomis tiki. Bilis sugauna jos žvilgsnį ir nusišypso. Ji gerai padirbėjo. Nuostabi aktorė. Ji pradingsta. Ranka vėl pakyla. Mirtina tyla. Nė garso, nedzingteli kišenėje moneta, nebarkšteli raktas ant rakto žiedo, nesigirdi nė žingsnio. Džonas nuvažiuoja į kaimą, į atkampius prekiautojo narkotikais namus. Šis paskambino ir neprisistatęs pranešė Helenai apie vyro romaną su jos seserimi. Pasigirsta šūviai, matosi tik kniūbsčias vyriškio kūnas su krauju permirkusiais marškiniais, jis tyso ant grindų aiškiai negyvas. Džono veidas stambiu planu, jo akyse žudiko išraiška, Vona stovi šalia. Atitolsta, priartėja. Vona stambiu planu, neišpasakytai graži mažame, bet prabangiame bute. Džojias priverčia gerą merginą tapti bloga. Matome ją atsisveikinančią su vyriškiu. Nepasakoma, bet žiūrovas nujaučia, kad ji dirba palydove. Vonos akys žvelgia į kamerą, jos sunerimusios, gražios, sykiu kažkokios stiklinės. Bilis akylai stebi, kaip rutuliojasi siužetas, jis ima atsipalaiduoti, kai vaizdą nutraukia kita reklaminė pertraukėlė. Tai tarsi kasdien naujas spektaklis, vis nauja drama, visiškai naujas pasaulis, ir jo magija niekaip nesiliauja jo intrigavusi. Kartais jis svarsto, kodėl tai vis dar veikia, kodėl filmas tebesusilaukia tokios nežmoniškos sėkmės, bet mano, gal taip yra dėl to, kad jis pats toliau juo tebesižavi. Pamąsto, bet dabar jau retai, kažin, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu būtų pardavęs filmo idėją, jei būtų išėjęs iš jo prieš daugelį metų... Jei būtų pasilikęs Niujorke, ėmęsis ko nors kito, neišsiskyręs su Lesle, pasilikęs su berniukais... O gal jie būtų turėję daugiau vaikų? Ar jis vis dar kurtų pjeses Brodvėjui? Ar jam kada nors iš viso būtų taip pasisekę? Ar jie vis vien iki šiol jau būtų išsiskyrę? Buvo keista žvalgytis atgal ir po laiko spėlioti.

Netrukus Bilis išėjo iš studijos, įsitikinęs, kad ši serija klostosi sėkmingai, kad jam nebūtina likti iki galo. Režisierius viskuo pasirūpins, tad Bilis lėtai nužingsniavo į savo kabinetą, jausdamas išeikvojęs visas jėgas, palengvėjęs, neabejodamas tuo, kaip pakryps kelių tolesnių filmo serijų veiksmas. Kurti šį filmą labiausiai mėgo dėl to, kad jis neleido aptingti, nusiraminti, kad Bilis negalėjo tiesiog leistis it rogėmis nuo kalno, pasinaudoti formule, pakartoti tų pačių senų siužeto linijų. Jis turėjo filmą nuolat atnaujinti, akimirka po akimirkos, minutė po minutės, kitaip šis tiesiog numirtų. Ir jis mėgo šį jaudulį, teikiamą to kasdienio iššūkio atsinaujinti. Sėkmingai su iššūkiu susidorojęs sugrįžo į savo kabinetą, išsitiesė ant sofos ir įsispoksojo pro langą.

— Na, kaip sekėsi? — paklausė Betsė. Ji buvo jo sekretorė jau kone dveji metai, o televizijoje tai prilygsta pusei gyvenimo. Vakarais ji dirbo estrados komike ir neabejojo, kad kai niekas nemato, Bilis vaikšto vandeniu.

— Viskas gerai, — atsakė atsipalaidavęs ir patenkintas. Spazmai jo skrandyje pavirto taikiu pasitenkinimo dūzgesiu. — Ar šiandien girdėti kas nors iš aukščiau? — jis buvo nusiuntęs keletą naujų idėjų, numatančių gana įdomias kryptis, kuriomis galėtų rutuliotis filmas, ir laukė atsakymo, nors ir žinojo, kad vyresnybė daugiau ar mažiau leis jam daryti tai, ką jis panorės.

— Dar ne. Bet man atrodo, kad Lilendas Haris išvykęs, rodos, Neitanas Steinbergas irgi. — Tai dievai, lėmę jo gyvenimą, visažiniai, visagaliai, visa regintys, visa išmanantys. Juodu su Neitanu retkarčiais vykdavo žvejoti, ir nors kai kas šnekėjo, kad vyrukas — tikras kalės vaikas, Biliui, tiesą sakant, jis patiko, be to, ir elgėsi su juo maloniai.

— Gal šį vakarą baigsi anksčiau? — viltingai pažvelgė į jį Betsė. Retkarčiais, kai būdavo atėjęs prieš aušrą, jis išeidavo dar prieš penkias, bet retai. Bilis papurtė galvą eidamas per kambarį prie rašomojo stalo, šalia kurio ant mažo stalelio stovėjo jo senovinė rašomoji mašinėlė. Tai buvo „Royal“, vienas iš tų negausių suvenyrų, kuriuos jam paliko tėvas.