Даниэла Стил - Širdies plakimas

Praėjo pro sekretorės stalą su sumuštiniais, dar nė neiškrautais iš kartoninės dėžės, išėjo į fluorescencinės šviesos užlietą koridorių ir patraukė pro pustuzinį studijų, dabar jau užrakintų. Vienoje filmuota vėlyvo vakaro pokalbių laida, ir būrelis jaunuolių pankiškais drabužiais ką tik atvyko joje dalyvauti. Jis jiems nusišypsojo, bet tie jam neatsakė tuo pačiu, mat visi buvo pernelyg susinervinę. Praėjo pro studiją, kur įrašinėdavo vienuoliktos valandos žinias, bet ta jau buvo tamsi, parengta rytdienos ryto laidai.

Budėtojas prie stalo išeinančiam Biliui padavė pasirašyti išvykimo lapą, šis pakeverzojo savo pavardę ir pakomentavo paskutines beisbolo rungtynes. Juodu su senuku budėtoju abu buvo Dodgers komandos gerbėjai. Tada žengė į gaivų orą, giliai įkvėpė šiltos pavasario nakties oro. Smogo tokiu metu beveik nesijautė. Nuostabu buvo paprasčiausiai būti gyvam. Jis dievino savo darbą ir dėl to atrodė prasminga ilgai ir beprotiškai dirbti, kuriant istorijas apie įsivaizduojamus žmones. Kažkaip, kai jis tai darė, jam viskas atrodė prasminga, o kai pabaigdavo, tai džiaugdavosi padaręs darbą. Retkarčiais tekdavo ir pasikankinti, kai scena nesiklostydavo taip, kaip jis norėjo, ar kai veikėjas tapdavo nevaldomas, virsdavo kažkuo, kuo jis nebuvo ketinęs jo padaryti. Tačiau dažniausiai mėgaudavosi tuo, ką dirbo, ir dažnokai apgailestaudavo, kad nedaro to nuolat, pavydėdavo autoriams.

Laimingas atsiduso užvesdamas automobilį. Tai buvo 1949-ųjų Chevrolet universalas mediniais šonais, kurį prieš septynerius metus buvo nusipirkęs iš banglentininko už penkis šimtus dolerių ir dievino. Rudas, toli gražu ne idealios būklės, bet turėjo dvasią ir buvo erdvus. Atvykę į miestą aplankyti tėvo berniukai mėgdavo juo važinėtis.

Kai dūmė namo Santa Monikos greitkeliu link Ferfakso aveniu, ūmai pasijuto alkanas. Ne, ne alkanas, o tiesiog mirtinai išbadėjęs. Žinojo, kad valgyti jo namuose nieko nėra, nes namie nebuvo valgęs dienų dienas. Buvo per daug užsiėmęs darbu, prieš tai vis pavalgydavo kur nors mieste, o aną savaitgalį praleido pas Silviją Malibu. Ji nuomavo namą iš nusenusios kino žvaigždės, kuri gyveno senų žmonių pensionate, bet vis dar turėjo namą Malibu, kur kadaise pati gyveno.

Tad pakeliui į namus Bilis sustojo Safeway prekybos centre. Jau buvo po vidurnakčio, kai jis su savo medinuku įsuko į stovėjimo aikštelę ir įsmuko į tarpą tiesiai prieš daug mačiusį seną raudoną MG su nuleistu stogu, tada žengė į ryškiai apšviestą, visą naktį atidarytą parduotuvę, pasiėmė prekių vežimėlį, bandydamas nuspręsti, ko norėtų valgyti. Gretimame perėjime buvo kepami viščiukai, ir jis apsalo nuo pasakiško jų kvapo. Įsimetė vieną viščiuką, pakuotę alaus, bulvių mišrainės iš kulinarijos skyrelio, saliamio, marinuotų agurkų, tada patraukė į daržovių skyrių, norėdamas žalių salotų, pomidorų ir dar kokių nors daržovių, ketindamas pasidaryti sau garnyro. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo alkanesnis jautėsi. Nekantravo kuo greičiau grįžti namo ir pavakarieniauti. Jau nebeprisiminė, ar valgė priešpiečius, o net jei ir valgė, tai neįstengė prisiminti ką. Atrodė, lyg metų metus būtų nevalgęs. Tada prisiminė, kad jam reikia popierinių rankšluosčių, tualetinio popieriaus abiem tualetams, taip pat kad baigėsi skutimosi kremas, jam ėmė atrodyti, kad jau turbūt išnaudota ir dantų pasta. Jam nuolat stinga laiko apsipirkti, taigi ėmė lakstyti po parduotuvę jau visiškai nebenorėdamas miego, tarsi būtų vidurdienis, krautis higienos produktų, alyvuogių aliejaus, kavos pupelių, miltų mišinio blynams, dešrelių, sirupo, — kitam kartui, kai pusryčiaus namuose, — tada sėlenų bandelių, kažkokių naujų dribsnių, ananasą ir šviežių papajų. Tarsi įsisiautėjęs vaikas krovėsi visas tas gėrybes į vežimėlį. Nors kartą jis neskubėjo, jam nereikėjo lėkti į darbą, niekas jo niekur nelaukė ir jis galėjo neskubėdamas tyrinėti parduotuvę. Jis kaip tik bandė nuspręsti, ar norės prancūziško batono su minkštuoju sūriu vakarienei, kai užsukęs už kampo ir ieškodamas batono susidūrė su mergina, kuri, atrodė, išdygo priešais su glėbiu popierinių rankšluosčių. Atsirado tarsi iš niekur ir jis vos nepervažiavo jos savo vežimėliu. Ji šoktelėjo atgal išsigandusi ir išbarstė viską aplink. Buvo nepaprastai patraukli ir graži taip natūraliai, sveikai, kad jis nesusitvardė į ją nespoksojęs. Ji nusigręžusi rinko popierinių rankšluosčių ritinėlius.

— Atsiprašau... na, leiskit, aš padėsiu... — paliko savo vežimėlį ir sustojo jai padėti, bet ji greitai atsistojo ir nusišypsojo mažumą paraudusi.

— Nieko baisaus, — jos šypsena buvo įtaigi, drąsi, akys didžiulės ir mėlynos, ir ji atrodė kaip žmogus, kuris turi ką pasakyti. Jis pasijuto it vaikas, lydėdamas ją akimis, einančią su savo vežimėliu toliau ir dar kartą nusišypsojusią jam per petį. Scena atrodė tarsi iš filmo, tokią jis pats galėtų parašyti savo serialui. Vaikinas sutinka Merginą. Norėjo pulti paskui ją... ei, palauk, sustok! Bet ji jau nuėjo, žibančiais juodais plaukais, laisvai krintančiais iki pečių, plačiai šypsodama, o jos mėlynos akys atrodė nežmoniškai didelės. Žvilgsnis, kuriuo į jį pažvelgė, buvo labai tiesus, bet šypsena kažkokia paslaptinga, tarsi ji ketino ko nors paklausti, o sykiu draugiška, tarsi norėtų pasijuokti pati iš savęs. Jis apie nieką daugiau negalėjo galvoti, vis dar klaidžiodamas po parduotuvę.

Majonezas... Ančiuviai... Skutimosi kremas... Kiaušiniai? Ar jam reikia kiaušinių? Grietinės? Nebeįstengė susikaupti. Tikrai keista. Ji buvo daili, bet, tiesą sakant, juk ne kokia gražuolė. Ji atrodė kaip dailutė tvarkinga mergina, ką tik iš koledžo Rytų pakrantėje. Mūvėjo džinsus, vilkėjo raudoną golfą, avėjo sportbačius, ir jo širdis suspurdėjo, kai po kelių minučių išvydo ją iškraunančią pirkinius iš vežimėlio prie kasos. Stabtelėjo su vežimėliu, žiūrėdamas į ją. Ne, tiesą sakant, nėra ji tokia jau fantastiška, tarė sau. Daili, taip... Labai daili, tiesą sakant, bet jo skoniui, jo kalifornietiškam, bent jau šiuo metu, skoniui tikrai per daug normali. Atrodė kaip moteris, su kuria galėtum iki vėlumos šnekėtis, kuri galėtų pasakyti juokelį, galėtų iš nieko pagaminti desertą, papasakoti gerą istoriją. O ko jam galėtų reikėti iš tokios mergaitės, kai jis turi merginų kaip Silvija, kurios sušildo jam lovą? Tačiau žiūrėdamas, kaip mergina nustumia į šalį ištuštintą vežimėlį, kažkodėl pajuto nepaaiškinamą ilgesį. Ji atrodė kaip mergina, kurią jam norėtųsi pažinti, jis svarstė, kuo ji vardu, lėtai važiuodamas prie jos. Sveika... Aš Bilis Tigpenas... repetavo jis mintyse stumdamas savo vežimėlį į eilę prie kasos, kur ji mokėjo už pirkinius. Šįsyk atrodė jo nepastebinti. Ji rašė čekį, jis bandė pažiūrėti per viršų, bet jos vardo neįžvelgė. Jam tebuvo matyti kairė jos ranka, laikanti čekių knygelę. Kairė ranka su auksiniu žiedu. Vestuviniu žiedu. Kad ir kas ji yra, daugiau tai nesvarbu. Ji ištekėjusi. Jis pajuto, kaip nupuolė jo širdis, tarsi nusivylusio vaiko, ir kone nusijuokė iš savęs, kai ji vėl žvilgtelėjo į jį ir nusišypsojo pažinusi. Juk tai su juo prieš keletą minučių susidūrė prie popierinių rankšluosčių krūvos... Sveika, aš Bilis Tigpenas... o tu ištekėjusi... Na, tikrai velniškai gaila. Bet jei išsiskirsi, paskambink man. Su ištekėjusiomis moterimis jis nejuokaudavo. Norėjo paklausti jos, kodėl ji taip vėlai atvykusi į parduotuvę, bet kokia prasmė? Tai nebesvarbu.

— Labanakt, — tarstelėjo prikimusiu balsu, paimdama du savo pirkinių maišelius, o jis tuo tarpu krovė savo pirkinius iš vežimėlio.