Даниэла Стил - Širdies plakimas

Jis bučiavo ją ilgai neatsitraukdamas, o kai atsitraukė, ji vos įstengė atgauti kvapą.

— O Dieve... Kaip nuostabu, kad jūs pagaliau sugrįžote namo, pone Taunsendai...

— Negaliu sakyti, kad ir man nemalonu tave išvysti, — šelmiškai šyptelėjo, laikydamas rankas jai ant užpakalio, toliau tvirtai ją prie savęs spausdamas. — Kur buvai?

— Darbe. Bandžiau šį vakarą išsisukti nuo vienuoliktos valandos žinių, bet nebuvo nė vieno laisvesnio žmogaus. Grįždama namo sustojau ir nupirkau maisto. Tu alkanas?

— Taip, — laimingas šypsojosi, nė negalvodamas apie tai, ką ji parnešė ruduose maišeliuose. — Taip, tiesą sakant, aš alkanas. — Išjungė virtuvės šviesas sau už nugaros. Adriana iš jo nusijuokė.

— Aš ne tai turėjau galvoje. Nupirkau vyno ir... — Jis vėl stipriai pabučiavo ją į lūpas.

— Vėliau, Adriana, vėliau, — ir jis tyliai nuvedė ją laiptais aukštyn, savo lagaminus užmiršęs apačioje, koridoriuje, jos pirkinius palikęs išbarstytus virtuvėje ant grindų. Jis nenuleisdamas akių žiūrėjo, kaip ji nusirenginėja, įjungė garso grotuvą ir prisitraukė ją ant lovos šalia savęs.

TREČIAS SKYRIUS

Kitą dieną jie abu su Stivenu tuo pačiu metu išvyko į darbą. Šis ritualas kas rytą vyko tiksliai kaip pagal laikrodį. Prieš darbą Stivenas bėgiodavo, sugrįžęs mankštindavosi mindamas treniruoklį dviratį ir žiūrėdavo žinias. Adriana pagamindavo lengvus pusryčius. Jau būdavo nusipraususi po dušu ir apsirengusi. Jis prausdavosi po dušu ir rengdavosi, kol ji sutvarkydavo virtuvę ir paklodavo lovą. Savaitgaliais vyras atlikdavo kai kuriuos namų ruošos darbus, bet darbo dienomis būdavo per daug užimtas, per daug skubėdavo, kad galėtų jai padėti.

Adriana visuomet žiūrėdavo rytines žinias ir, kiek suspėdavo prieš jiems išeinant į darbą, užmesdavo akį į programą Šiandien. Pasišnekėdavo, jei pamatydavo ką įdomaus. Tačiau paprastai rytais daug nekalbėdavo. Šis rytas buvo kitoks. Praėjusią naktį jie dukart mylėjosi, ji švelniai ir meiliai nusiteikusi pabučiavo jį paduodama puodelį kavos. Tebebuvo suprakaitavęs nuo bėgimo, tačiau net ir šlapiais plaukais ir prilipusiu prie kūno sportiniu kostiumu Stivenas Taunsendas buvo gražus lyg kino žvaigždė. Tai dar vienas dalykas, taip smarkiai išskyręs jį dar tada, kai veržėsi iš Detroito, kuo toliau nuo tėvų. Jis buvo per daug protingas, per daug ambicingas, per daug išvaizdus tam gyvenimui, kuriame gimė. Adriana irgi buvo labai daili, daili savaip, tačiau niekuomet apie tai negalvojo.

Ji buvo per daug užsiėmusi savo gyvenimu, kad galvotų apie tai, kaip atrodo, išskyrus tada, kai apsirengdavo eiti kur nors su Stivenu. Bet jos išvaizda spinduliavo švarą ir sveikatą, natūralus jos grožis išsiskirdavo tame dirbtinumo pasaulyje, kuriame jie gyveno. Ji visiškai nesuvokė esanti graži, o Stivenas retai apie tai teužsimindavo, vis būdavo užsiėmęs kuo nors kitu. Savo gyvenimu, savo karjera. Kartais jis iš viso jos nepastebėdavo.

— Ar šiandien vyksta kas nors ypatinga? — prabėgomis žvilgtelėjo į ją pro laikraščio viršų, valgydamas pusryčius. Ji pašildė bandelių su mėlynėmis, kurias buvo nupirkusi vakar vakare, padėjo jam didžiulį dubenį vaisių salotų su jogurtu.

— Negirdėjau nieko ypatingesnio. Pamatysiu, kas dedasi, kai nuvyksiu į darbą. Per rytines žinias neatrodė, kad vyktų kas nors dramatiška. Tačiau niekada nežinai: juk kol čia valgome pusryčius, kas nors gali nušauti prezidentą.

— Taip... — jis žiūrėjo į akcijų kainas, šnekėdamas vartė verslo puslapius, — šiandien dirbsi iki vėlumos?

— Turbūt. Nežinosiu iki popietės. Keli žmonės atostogauja. Vėl trūksta darbuotojų, gali tekti dirbti net ir savaitgalį.

— Tikiuosi, neteks. Ar prisimeni, kad rytoj pobūvis pas Džeimsus? — Jų akys susitiko ir ji jam nusišypsojo. Jis netikėjo, kad ji gali ką nors prisiminti. Nesvarbu, kad ji buvo prodiuserio asistentė žinių tarnyboje, laidoje, kurią transliuodavo vienas didžiųjų televizijos kanalų.

— Aišku, prisimenu. Ar tai labai svarbu?

Jis linktelėjo, praradęs humoro jausmą kaip visada, kai būdavo kalbama apie jo darbą, bet ji prie šito jau buvo pripratusi.

— Ten dalyvaus visi bent kiek reklamos versle svarbesni asmenys. Norėjau tik įsitikinti, kad tikrai neužmiršai. — Ji linktelėjo, jis pažvelgė į savo laikrodį ir pakilo. — Šiandien šeštą žaidžiu skvošą. Jei dirbsi iki vėlumos, namo vakarienės negrįšiu. Palik man žinutę biure.

— Būtinai, sere. Ką man dar reikia žinoti prieš mums pradedant dieną ir išnykstant skirtinguose pasauliuose?

Jis žvelgė be jokios išraiškos, bandydamas prisiminti, tada papurtė galvą ir pažvelgė į ją, tebesėdinčią prie virtuvės stalo. Mintimis jau buvo toli. Galvojo apie du naujus klientus, kuriuos norėjo prisivilioti, dar vieną klientą, kurį ketino atimti iš vyrėlesnio darbuotojo toje pačioje agentūroje, kur dirbo ir pats. Tokius dalykus jis sėkmingai buvo daręs ir anksčiau, tai buvo jo veiklos stilius, kurio jis nei gėdijosi, nei vengė. Tikslas visada pateisina priemones, bent jau jam visuomet pateisindavo. Juk dar prieš šešiolika metų jis atėmė iš geriausio draugo stipendiją į Kalifornijos Berklio universitetą. Jei atvirai, tai tas kitas vaikinas buvo kur kas tinkamesnis, bet Stivenas žinojo, kad jo bičiulis sukčiavo per patį pirmą pasiruošimo į, koledžą egzaminą mokykloje, ir neslėpė pasirūpinęs, kad tinkamu metu apie tai sužinotų reikiami asmenys. Nesvarbu, kad jo draugo rezultatai nuo to laiko visuomet būdavo kuo puikiausi, kad jis padėjo Stivenui pasiruošti visiems egzaminams, kokius tik jiems teko laikyti žemesnėse ir vyresnėse klasėse, nesvarbu, kad jie buvo geriausi draugai... Bet vis dėlto, tas juk tada sukčiavo... Ir iš jo atėmė stipendiją, o Stivenas išsinešdino iš Detroito nė neatsisukdamas. Niekada daugiau apie tą savo draugą negirdėjo. Tik prieš kelerius metus iš savo sesers sužinojo, kad Tomas iškrito iš studijų ir pumpuoja degalus kažkokiame vargšų kvartale. Kartais gyvenime taip ima ir susiklosto. Išlieka atsparieji. O Stivenas Taunsendas buvo iš atspariųjų. Visomis įsivaizduojamomis prasmėmis. Akimirką stabtelėjo žvelgdamas į Adrianą, tada nusigręžė ir nulėkė į viršų nusiprausti po dušu ir persirengti prieš darbą.

Ji tebebuvo virtuvėje, kai vyras nulipo žemyn nepriekaištingai apsirengęs rusvai žalsvos spalvos kostiumu, žydrais marškiniais ir geltonu su mėlyna kaklaraiščiu. Švytinčiais juodais plaukais jis ir vėl atrodė kaip kino žvaigždė ar bent jau kaip vyriškis iš reklaminio plakato. Adrianai visuomet krustelėdavo širdis, kai pamatydavo jį tokį neįtikėtinai gražų.

— Gerai atrodai, mažiau. — Komplimentas jį pradžiugino. Nužvelgė ją, kai ši atsistojo ir pasiėmė rankinę, kurią visuomet nešdavosi į darbą. Tai buvo minkštutė juodos odos plokščia Hermes rankinė, kurią turėjo jau nežinia kiek metų, kaip ir savo senutį sportinį automobilį. Ji vilkėjo tamsiai mėlynos spalvos vilnonį sijoną, baltą šilkinę palaidinę, o ant pečių buvo užsimetusi mazgu sumegztą minkštą baltą kašmyro megztinį. Avėjo brangius juodus itališkus žemakulnius batelius, ir visa jos išvaizda dvelkė laisva, nepabrėžta prabangia elegancija. Tai buvo nerūpestinga, lyg „tarp kita ko“ išvaizda, tačiau žvilgtelėjęs dar sykį matei stilių, kuris neprikišamai šnabždėjo gero skonio ir kilmės slaptažodį. Šis stilius švytėjo nuostabiu lengvumu, ir nors to nepabrėždavo, visa jos išvaizda dvelkė įspūdingu grožiu. Ir kai jie sykiu išėjo iš namų, atrodė tikrai graži pora. Jis įlipo į savo Porsche, o ji — į savo MG ir nusijuokė dėl išraiškos jo veide. Stivenas gėdijosi, kai kas nors jį išvysdavo arti jos automobilio, ir vis grasindavo, kad privers ją palikti tą jos senuką atviroje stovėjimo aikštelėje priešais butų kompleksą.