Даниэла Стил - Širdies plakimas

— Na ir ką tai reiškia, pone Taunsendai? Ar dėl šito nepasijusite išsekęs žaisti tenisą? — ji mėgdavo jį erzinti, kad jis taip rimtai žiūri į tenisą.

— Gali ir išsekinti, — susimąstė, ir ji vėl nusijuokė. — Nors gal tu to net ir verta.

— Gal verta? Gal?.. Ir tu drįsti! — Bet jis nutildė ją bučiniu, taigi po kelių minučių jie abu buvo pamiršę tenisą, o po pusvalandžio ji palaimingai snūduriavo jo glėbyje ir jis švelniai glostė švytinčius juodus plaukus, krintančius jai ant skruosto. Ji sumurkė: — Aš tai bet kada verčiau daryčiau šitai, užuot žaidusi tenisą... — atsimerkė ir pasilenkė jo pabučiuoti.

— Aš irgi, — jis tingiai pasirąžė. Po valandos jam labai nesinorėjo keltis ir vėl lįsti po dušu. Tačiau ėjo žaisti tenisą su vyruku, kuris gyveno tame pačiame komplekse, Stivenas apie jį žinojo tik tiek, kad jo vardas Harvis.

— Priešpiečių grįši? — pasiteiravo, o jis tik riktelėjo, kad grįžęs pasidarys salotų, o paskui vėl priminė jai apie tai, kad septintą valandą turi būti pobūvyje pas Džeimsus. Jai bus nelengva visur suspėti. Aną vakarą sužinojo, kad teks vykti į darbą rengti vakaro žinias, o paskui dar grįžti vėlyvųjų. Tai reiškė, kad pobūviui teks apsirengti prieš einant į darbą, tada lėkti namo susitikti su Stivenu ir vykti į tą pobūvį, o gal net susitikti su juo jau ten. Paskui vėl išeiti pakankamai anksti, kad spėtų grįžti į darbą. Žinojo, kad jam tas pobūvis svarbus, ir ji trūks plyš turi lydėti jį ten, kad ir kaip dėl to susijaukia jos vakaras. Ji stengėsi neapvilti Stiveno, o ypač stengėsi, kad jos darbas netrukdytų jų namų gyvenimui. Kitaip nei Stivenas, kuris daug laiko keliaudavo, bet dėl to jai tik būdavo paprasčiau prireikus dirbti iki vėlumos.

Antrą valandą Stivenas grįžo varvėdamas prakaitu ir spindėdamas pergalės džiaugsmu. Jis nesunkiai laimėjo prieš Harvį.

— Jis nutukęs, praradęs formą, po antro seto prisipažino, kad dar nemetė rūkyti, vargšas netikša, tegu džiaugiasi, kad negavo širdies smūgio teniso aikštelėje.

— Tikiuosi, nebuvai jam per žiaurus, — iš virtuvės atsiliepė Adriana, kur ką tik pagamino jam limonado, bet abu žinojo, kad Stivenas tikrai neparodė Harviui nė lašelio atlaidumo.

— Jis to nusipelnė, netikėlis. — Buvo padariusi jam ir salotų, tad viską padėjo priešais jį ir pasakė, kad turės vykti į darbą prieš pobūvį. Bet jam, rodos, tai buvo nė motais, jis nė kiek nesusirūpino ir tada, kai ji pasakė dar turėsianti važiuoti ir į vėlyvųjų žinių laidą. — Nieko baisaus. Paprašysiu, kad mane kas nors parvežtų namo. Gali imti mano mašiną.

— Galėčiau atvažiuoti tavęs paimti, — ji atsiprašydama pažvelgė į jį, — tikrai atsiprašau. Jei netrūktų žmonių, o prodiuseris nesirgtų...

— Nieko baisaus, jei gali atvykti nors trumpam, to pakaks.

Pažvelgė į jį klausiamai. Stivenas valgė jos pagamintas salotas.

— Kodėl tau šis pobūvis toks svarbus? Gal vyksta kas nors reikšminga, apie ką aš nežinau? — Gal dar koks nors svarbus paaukštinimas.

Jis paslaptingai į ją pažiūrėjo, o paskui išsišiepė.

— Jei rytoj viskas klostysis sėkmingai, aš gal gausiu IMFAC užsakymą. Na, bent jau pabandysiu. Praėjusią savaitę mane pasiekė informacija iš vidinių šaltinių, kad jie nepatenkinti dabartine savo reklamos agentūra ir patyliukais dairosi kitos. Paskambinau jiems, ir Maikas dėl to tikrai nudžiugo. Jis net leis man pirmadienį nuskristi į Čikagą su jais susitikti.

— Nieko sau, tai tikrai milžiniškas užsakovas. — Tai įspūdingas laimėjimas net jam, IMFAC buvo vienas iš didžiausių reklamos užsakovų šalyje.

— Taip, milžiniškas. Turbūt išvažiuosiu savaitei, bet juk pritarsi, kad dėl šito verta.

— Aišku, verta, — atsilošė kėdėje ir žvelgė į jį. Neeilinis žmogus. Trisdešimt ketverių jis nesiruošė sustoti, kol nepasieks visko, ko troško. Tegalėjai juo tik gėrėtis, ypač pažvelgęs į jo praeitį, iš kur jis atėjo. Kaip tik tai ji ir stengdavosi savo tėvams pabrėžti per visus tuos metus, bet šie nekreipė jokio dėmesio į gerąsias jo savybes, o tik užsispyrę aimanuodavo dėl visų neigiamų jo ambicijų aspektų. Tarsi trokšti sėkmės, siekti to, ko nori, būtų nusikaltimas. Bent Adriana taip nemanė. Jis turėjo teisę pasiekti tai, ko troško, negi ne? Kartais jai net būdavo jo gaila, kad jo sėkmės troškimas toks aštrus. Retkarčiais jam net skaudėdavo, kone fiziškai, kai nepasisekdavo, net jei tai atsitikdavo paprasčiausiai žaidžiant tenisą.

Taigi tądien po pietų Stivenas vėl žaidė tenisą. Jis tebežaidė, kai Adriana išvyko į darbą, o ji pažadėjo grįžti lygiai septintą. Kai grįžo, jis jau jos laukė, dailus su nauju švarku ir baltomis kelnėmis, raudonu kaklaraiščiu, kurį jam buvo nupirkusi. Jis atrodė puikiai, ir ji jam taip ir pasakė, o jis atsakė, kad Adriana irgi atrodanti dailiai. Ji vilkėjo smaragdo žalumo šilkinį kostiumėlį ir avėjo priderintus batus, buvo ką tik išsitrinkusi plaukus ir jie švytėjo tarsi nublizgintas oniksas. Tačiau įsmukusi šalia jo į Porsche pastebėjo, kad vyras sudirgęs ir išsiblaškęs. Žinant, kad jo laukia tokio dydžio užsakovas kaip IMFAC, tai nesunku suprasti.

Važiuojant į Beverli Hilsą, Adriana nerūpestingai čiauškėjo apie nerimtus dalykus. Pagaliau išvydo namą, kuris atrodė iš tiesų pritrenkiančiai. Maikas Džeimsas buvo Stiveno viršininkas, o jo žmona — viena brangiausių Beverli Hilso dekoratorių. Vakarėlis buvo rengiamas įkurtuvių proga, ir jau ištisus mėnesius Adriana girdėjo apie nesibaigiančius daugiamilijoninius namo remontus. Na, bet kokiu atveju rezultatai buvo įspūdingi, jiems atvykus, viduje jau buvo susirinkę mažiausiai pora šimtų žmonių, ir Adriana, kone žaibiškai pametusi Stiveną, pasijuto klajojanti po daugybę barų bei bufetų, klausydama pokalbių nuotrupų. Žmonės šnekučiavosi apie vaikus, santuokas, darbus, keliones, namus.

Keletas žmonių stabtelėjo persimesti keliais žodžiais su Adriana, bet ji nė vieno nepažinojo ir nebuvo nusiteikusi leistis į ilgas kalbas, tad ilgiau neužtruko nė prie vienų. Ne sykį atkreipė dėmesį, ir pastaruoju metu taip atsitikdavo vis dažniau, kad kai jos pašnekovai išgirsdavo, jog ji ištekėjusi, klausdavo, ar turinti vaikų. Kartais atsakydama pasijusdavo keistai. Atrodė, tarsi neturėti vaikų — kažkokia nesėkmė. Nesvarbu, kad ji dirbo reikšmingą darbą, nors jai tebuvo trisdešimt vieni. Turinčios vaikų moterys savimi didžiavosi, ir pastaruoju metu Adriana pasvarstydavo, ar tik ji gerokai neprarado dėl to, kad juodu su Stivenu nutarė niekuomet neturėti vaikų. Aišku, joks sprendimas nėra amžinas, juk nėra taip, kad ir jų apsisprendimo nebūtų įmanoma pakeisti, bet žinojo, kokia tvirta Stiveno nuostata tuo klausimu. Kaip tik dėl to, kaskart prisiminus vėluojančias mėnesines, jai širdį spustelėdavo baimė. Ir kasdien jos vėlavo vis smarkiau.

Jau tą popietę Adriana pagalvojo, kad reikėtų nusipirkti tokį namie atliekamą nėštumo testą, bet atrodė dar lyg ir ankstoka, ir nebuvo jokio reikalo taip jaudintis tik dėl to, kad jos mėnesinės kelias dienas užtruko... Bet o jeigu ji laukiasi? Stovėjo viena, stebėdama margą pobūvio minią. Kažkoks vyriškis stabtelėjo su ja pačiauškėti ir pasiūlė šampano, bet šnekėtis su juo Adrianai iš tiesų visai nerūpėjo. Ir kai tas nuėjo, ji staiga pradėjo karštligiškai svarstyti. O kas, jeigu ji iš tiesų laukiasi kūdikio? Ką ji pasakytų? Ką darytų Stivenas? Ar tai tikrai būtų taip jau siaubinga? O gal nuostabu? Gal jis klysta taip aršiai nusistatęs prieš vaikus? Ar jis ilgainiui susitaikytų su šia mintimi? O ji pati?.. Ar kūdikis trukdytų jos darbui? Ar jos karjera nutrūktų visiems laikams, ar ji galėtų grįžti į darbą po motinystės atostogų? Juk kitos moterys dirbo. Kitoms moterims tai neatrodė jokia pasaulio pabaiga. Jos juk ir vaikus gimdydavo, ir dirbdavo, ir tai neatrodo tokia jau nelaimė. Nežinojo, ką galvoti. Ir kol apie tai svarstė, šalia išdygo Stivenas.