Даниэла Стил - Širdies plakimas

— Suprask, didelių vestuvių mes nenorėjome, negi tai nusikaltimas? Ceremonijos Stiveną nervina. Ko čia dėl to taip jaudintis? Man dvidešimt devyneri, galiu juk, po galais, susituokti taip, kaip man patinka.

— Kodėl nori skaudinti mamą ir tėtį? Negi negalėtum dėl jų pasistengti bent kartą gyvenime? Gyveni juk už tūkstančių kilometrų, tai gali daryti, ką nori. Čia tavęs niekada nėra, kai reikia jiems padėti ar ką nors dėl jų padaryti... — jos balse skambėjo kaltinimai, o Adriana žiūrėjo į ją, stebėdamasi sesers piktumu, laukdama, kuo dar, visa tai gali pavirsti. Pastaraisiais metais jų santykiai ėmė ne juokais ją slėgti.

— Jiems šešiasdešimt dveji ir šešiasdešimt penkeri, kokios gi pagalbos jiems reikia? — paklausė Adriana, o Konė mirtinai įsiuto.

— Visokiausios. Kai užsninga, Čarlis ateina ir atkasa tėčio automobilį. Ar kada nors apie tai pagalvojai? — Konės akyse pasirodė ašaros, o Adrianą apėmė nenumaldomas noras jai tėkšti.

— Gal jiems reikėtų persikelti į Floridą, tai mums visiems būtų lengviau, — tyliai tarstelėjo Adriana, o Konė apsiverkė.

— Tiek tu ir sugebi? Pabėgti, pasislėpti kitame šalies gale?

— Kone, aš nesislepiu, aš ten gyvenu.

— Ir ką tu ten veiki? Dirbi televizininkų pasiuntinuke? Tai nesąmonės, ir tu pati tai žinai. Laikas suaugti, Adriana. Būk kaip mes visi, būk žmona, turėk vaikų. O jei ketini dirbti, tai bent daryk ką nors, kas turi prasmę. Bent jau būk normali.

— Kaip kas? Kaip tu? Ar tu „normali“ dėl to, kad buvai medicinos seserimi, kol neturėjai vaikų? O aš nesu tokia dėl to, kad dirbu darbą, kurio tu nesupranti? Na, gal tau labiau patiks mano darbas žinių skyriuje. Mano pareigos vadinasi „prodiuserio asistentė“. Gal taip tau bus lengviau suprasti?

Bet ji nekentė tos tulžies, kuri ilgainiui įsiskverbė į jų santykius, to kartėlio, to pavydo. Artimos jos niekada nebuvo, bet anksčiau bent buvo ar dėjosi esančios draugėmis. Dabar tas išoriškas draugiškumas išsivadėjo, teliko Konės pyktis, kam Adriana išvažiavo, kam ji laisva, kam veikia, ką nori, Kalifornijoje. Adriana jiems nė neužsiminė, kad juodu su Stivenu nutarė neturėti vaikų. Jam tai tiek daug reiškė po jo vaikystės košmarų. Adriana su juo nesutiko, bet žinojo, kad nelemtą savo tėvų dalią jis aiškino tuo, kad jie turėjo vaikų, bent jau tikrai per daug vaikų. Seniai buvo jai pasakęs, kad jo gyvenimo programoje vaikų nėra, ir norėjo būti tikras, kad šiuo klausimu jų su Adriana nuomonės iki galo sutampa. Jis dažnai pašnekėdavo apie vazektomiją, bet jie abu nuogąstavo, kad tokia procedūra gali atsiliepti jo fizinei sveikatai. Tad jis ragino ją verčiau perrišti kiaušintakius, bet Adriana išsisukinėdavo, mat jai tai atrodė neatšaukiamas žingsnis. Pagaliau jie pasirinko alternatyvius nevaisingumo užtikrinimo metodus. Kartais Adriana pagalvodavo, kaip liūdna, kad ji niekada neturės savo vaikų, bet buvo pasiryžusi dėl jo pasiaukoti. Žinojo, kaip jam tai svarbu. Jis norėjo be trukdžių siekti savo karjeros, norėjo, kad ir ji laisvai siektų savosios. Stivenas nepaprastai palankiai vertino jos darbą. Ir per paskutinius trejus metus jai ėmė patikti darbas televizijos žinių tarnyboje, nors kartais dar pasiilgdavo senų gerų programų, televizijos filmų ir miniserialų bei specialių programų, vis dažniau kalbėdavo, kad išeis iš žinių tarnybos ir imsis gamybininkės darbo televizijos seriale.

— O kai jį panaikins? — paklausdavo Stivenas. — Kas tada? Tada liksi be darbo, vėl teks pradėti viską nuo pradžių. Lik prie žinių, mieloji, jų niekada nepanaikins.

Jis labiausiai bijojo prarasti darbą, netekti galimybių šauti tiesiai į viršų kaip pirmo ryškio žvaigždė. Stivenas visuomet turėjo tikslą prieš akis, ir jo tikslai visuomet būdavo svarbiausi. Ir jie abu žinojo, kad Stivenas tuos tikslus pasieks.

Per pastaruosius dvejus su puse metų po vestuvių abu buvo be galo užsiėmę. Jie daug dirbo, jiems sekėsi, jie susirado draugų. Jie daug keliavo, o prieš metus nusipirko žavingą butą. Šis buvo tobulai jiems tinkamo dydžio, su antru miegamuoju, kurį jie įsirengė kaip poilsio kambarį, su didžiuliu miegamuoju viršuje, svetaine, valgomuoju ir didele virtuve. Adriana savaitgaliais mėgo krapštytis nedideliame sodelyje, viso namo gyventojai galėjo naudotis baseinu, teniso kortais, turėjo jie ir dviejų automobilių garažą: jos MG ir jo naujam švytinčiam juodam Porsche. Jis vis įkalbinėdavo ją parduoti savo automobiliuką, bet moteris niekaip nesutiko. Įsigijo jį panaudotą prieš trylika metų, kai vyko į Stanfordą, bet jis jai vis dar patiko. Adriana mėgo išsaugoti senus daiktus, o Stivenas buvo iš tų, kuriems visko reikia naujausio. Tačiau kartu jie buvo tarsi vykusi komanda. Jis suteikdavo jai papildomo veržlumo, tą postūmį, kurio ji tiek gal ir nebūtų turėjusi gyvendama viena, o ji truputėlį aplygindavo jo aštrius kampus, aišku, ne tiek, kiek, visų manymu, reikėjo. Jos sesuo Konė ir šios vyras Čarlis vis dar nekentė Stiveno, o tėvai taip jo ir nepamilo. Tai neigiamai veikė Adrianos santykius su tėvais, nes juk jis buvo vyras, su kuriuo ji dalijosi lova, kurio gyvenimą padėjo formuoti, kurio ateitį lėmė. Ir nors savo šeimą ji mylėjo, jie tapo praeitis, o Stivenas buvo dabartis ir ateitis. Jos tėvai tai suprato, jie jau nebeklausinėdavo, kada juodu su Stivenu grįš į Rytinę pakrantę. Pastaraisiais metais jie net liovėsi ją graužti ir kamantinėti, kada juodu su Stivenu susilauksią vaikų. Ji pagaliau prisipažino Konei vaikų nenorinti ir neabejojo, kad ši perdavė tai tėvams. Adrianos ir Stiveno ryšys jiems atrodė nenatūralus, tėvų akimis, Stivenas ir Adriana tebuvo du egocentriški jauni hedonistai, nerūpestingai gyvenantys Kalifornijoje, ir stengtis išaiškinti jiems kieno nors kito požiūrį buvo beprasmiška. Lengviau buvo tiesiog rečiau šnekėtis, ir Adrianos tėvai daugiau nebepareikšdavo noro atvykti jų aplankyti.

Bet tą naktį iš Santa Monikos greitkelio išsukusi į Ferfakso aveniu Adriana negalvojo apie tėvus. Ji tegalėjo galvoti apie Stiveną. Žinojo, koks jis bus pavargęs, bet nupirko butelį baltojo vyno, sūrio ir ingredientų nuostabiam omletui pagaminti. Šypsodamasi įsmuko su savo MG į garažą šalia jo Porsche. Jis buvo namuose ir ji apgailestavo tik dėl vieno — kad negalėjo paimti jo iš oro uosto. Adrianai teko dirbti naktinėje pamainoje, jai dažnai tekdavo pavaduoti vėlyvųjų žinių prodiuserį, nes buvo pirmoji jo asistentė. Darbas buvo įdomus, jai patiko, tačiau neretai sekindavo.

Raktas lengvai pasisuko spynoje. Atidariusi duris išvydo, kad uždegtos visos šviesos, tačiau iškart jo nepastebėjo.

— Labas, ar yra kas namuose?

Muzikos grotuvas įjungtas, jo lagaminai koridoriuje, tačiau portfelio nepastebėjo, tik paskui išvydo jį virtuvėje kalbantį telefonu, pastebėjo tankius juodus plaukus, purius ir išsitaršiusius.

Palenkęs galvą kažką užsirašinėjo, ir ji įtarė, kad šnekasi su savo viršininku. Užsirašinėdamas ir šnekėdamas jis, atrodė, jos nė nepastebėjo, tad ji priėjo, apkabino jį ir pabučiavo. Jis žvilgtelėjo į ją šypsodamas, sodriai ir švelniai pabučiavo ją į lūpas, toliau tebeklausydamas savo viršininko, nė akimirką nepamesdamas pokalbio gijos. Tada tebesišnekėdamas švelniai atstūmė ją nuo savęs.

— Taip... Taip aš jam ir pasakiau. Jie pažadėjo susisiekti su mumis kitą savaitę, bet manau, kad jei mes kaip reikiant spustelėsime, tai priversime juos atsiliepti dar greičiau. Teisingai... Teisingai... Kaip tik taip aš ir manau... Gerai... Susitiksime ryte. — Ir staiga ji atsidūrė jo glėbyje, jis tvirtai spaudė ją prie savęs, ir pasaulis vėl nušvito. Ji visuomet jausdavosi laiminga būdama su juo. Niekuomet neabejojo, kad yra ten, kur ir turi būti. Ir bučiuodama jį tegalėjo galvoti apie tai, kaip beprotiškai jo pasiilgo.