Даниэла Стил: Širdies plakimas

— O jei jis būtų priėmęs tave be jokių išlygų, jei būtų pasakęs, kad tave myli?

— Aš supratau, kad jau per vėlu, kad nieko nebeliko, jei kada nors iš viso buvo. Mes su juo niekada nejautėme vienas kitam to, ką jaučiame mudu. Mus siejo kažkas labai paviršutiniška, kas gali sieti jaunystėje. Aš nežinojau, ką reiškia žodis meilė, kol nesutikau tavęs, — ji ištarė tai labai tyliai, o jis padėjo paltą šalia mėlynojo meškučio ir priėjo prie lovos, kur ji sėdėjo tebelaikydama kūdikį.

— Negalėjau pakelti tos minties, kad tave prarasiu, Adriana... tiesiog negalėjau. Esu tai patyręs anksčiau ir žinau, kaip skaudu. — Tada pažiūrėjo į miegantį kūdikį. — Ir tavęs aš nenorėjau prarasti. Noriu jūsų abiejų ir Tomio su Adamu, kai man juos duoda... noriu visiems laikams. Tačiau aš neturiu teisės stoti tau skersai kelio. Tu buvai ištekėjusi už Stiveno, ir jei panorėsi, turi teisę pas jį grįžti. Tačiau jeigu tu jau apsigalvojai, jeigu esi tikra tuo, ko nori, tai aš noriu žinoti... — pažiūrėjo į ją sielvarto kupinomis akimis. Sulaukęs keturiasdešimties jis subrendo.

— Aš niekada nieko labiau nemylėjau, — palinko ji, o jis ją apglėbė, jos skruostais riedėjo ašaros. Jai atrodė, lyg būtų verkusi visą dieną, bet taip pat atrodė ir jam. Ne tiek jau daug džiaugsmo jam buvo lemta patirti per savo gimtadienį. — Negalėčiau gyventi be tavęs. — Ji tebedrebėjo galvodama apie tai, kad per savo kvailumą vos jo neprarado.

Bilis ilgokai šypsojosi nieko nesakydamas, padėjo paguldyti kūdikį į lopšį prie lovos, tada vėl pažvelgė į ją.

— Aš tave myliu. Noriu, kad tu žinotum, kaip tave myliu. — Tada žvilgtelėjo į laikrodį ir nusišypsojo sėsdamas šalia jos ant lovos krašto. — Atrodo, kad ką tik pavėlavau į naktinį reisą. — Tačiau berniukai vis viena nežinojo apie jo atvykimą, tai nesijaus apvilti. — Gal neprieštarausi, jei praleisiu čia naktį? — šyptelėjo jai, ji nusijuokė ir vėl išsišnirpštė nosį. Baigėsi kupina emocijų diena, o juk prieš tai buvo ir tokia pat emocinga naktis.

— Nežinau, ką pasakys sesutės. — Bet neatrodė, kad kuris iš jų dėl to jaudintųsi, kai jie įsirausė vienas šalia kito lovoje, Adriana su savo rausvais naktiniais marškiniais, kuriuos buvo padovanojęs jai Kalėdoms, o jis su angliško tvido kelnėmis. Kai sesutė vėl atėjo patikrinti jos būklės, išvydo juos bučiuojantis ir tylutėliai uždarė duris. Ponia Tompson jautėsi kur kas geriau.

— Jos tikrai pamanys, kad mes nepadoriai elgiamės, — sušnibždėjo Adriana, kai už sesutės nugaros čiūžtelėjo užsidarydamos durys.

— Ir gerai, — sušnibždėjo jis su šypsena. Jie tebesibučiuodami šnabždėjosi toliau.

— Aš turiu tau gimtadienio dovaną, — staiga Adriana prisiminė laikrodį.

— Jau vėl? — nusijuokė Bilis. — Ar ne per greitai?

— Tu pasibjaurėtinas. — Bet jis tvirtai ją pabučiavo ilgu bučiniu, ir pasaulis vėl nušvito laime, kai šitaip laikė ją apkabinęs.

— Aš tau irgi turiu staigmeną, — ištarė susimąstęs, kai jie gulėjo vienas šalia kito ant jos pagalvių.

— Kokią? — Jie toliau tebesišnekėjo patyliukais, nenorėdami pažadinti kūdikio ir dar todėl, kad jų gyvenimas staiga pasirodė esąs toks paprastas, toks taikingas.

— Už kelių dienų mes tuokiamės.

— Tai jau ir būtų metas, — dėjosi rūsčiai į jį žvairuojanti, žybčiodama per Kalėdas jo dovanotu žiedu.

— Ir aš noriu, kad mano pavardė būtų įrašyta Semo gimimo liudijime, — kone griežtai tarė Bilis.

— Na, kaip atrodytų Samuelis Viljamas Tigpenas? — pasiūlė droviai šyptelėdama, o jis pasilenkęs ją pabučiavo.

— Atrodytų puikiai, — nusišypsojo prisitraukdamas ją arčiau savęs ir jausdamas, kaip jos širdis plaka sykiu su jo, vienu ritmu.