Даниэла Стил: Širdies plakimas

— Gal norėtumėte migdomųjų? — aštuntą valandą vakaro paklausė sesutė, bet Adriana tik papurtė galvą, ir sesutė į jos ligonio kortelę įrašė pastabą apie įtariamą pogimdyminę depresiją. Neliko nepastebėta, kad ji nieko nevalgė nei per pietus, nei per vakarienę, be to, nerodė jokio noro nė maitinti kūdikį. Buvo tyli ir beveik nebendravo, ir vos tik sesutė išėjo, ji vėl surinko buto numerį, bet ir vėl pasigirdo atsakiklis. Paliko Biliui sielvartingą žinutę, maldaudama jai paskambinti.

Ji vėl paėmė kūdikį ir ilgai laikė jį priglaudusi, žiūrėdama į mažą nosytę, užmerktas akis, dailią burnelę, mažus švelnučius suriestus pirštelius. Jis buvo toks meilus ir mažutis, ir tobulas, ir ji taip užsimiršo į jį žiūrėdama, kad nepajuto, kaip devintą valandą virstelėjo prasidarydamos durys, ir Bilis ilgokai stovėjo tarpduryje ją stebėdamas ir įsakydamas sau nieko nejausti nei jai, nei kūdikiui. Staiga grįžtelėjusi jį išvydo. Sulaikiusi kvapą, negalvodama, ji ištiesė ranką ir pabandė išlipti iš lovos, bet tai nebuvo taip lengva.

— Nesikelk, — tarė jis švelniai, — sėdėk. Aš atėjau tik atsisveikinti. — Kalbėjo šaltai ir ramiai, atėjo arčiau jos lovos, tačiau visai neprisiartino. Buvo iškilmingai apsirengęs, ir ji pajuto, kad jis ateina ne iš vakarėlio. Vakarėlis turėjo būti netikėtas, ir vilkėjo jis megztinį ir džinsus, o dabar buvo apsirengęs taip, tarsi būtų pasipuošęs iškilmingai progai. Vilkėjo angliško tvido kostiumą, kremo spalvos marškinius, ryšėjo Hermės kaklaraištį, avėjo solidžius rudus batus, o ant rankos buvo užsimetęs žieminį paltą. Staiga Adriana suprato, kad jis išvyksta.

— Kur tu išvyksti? — paklausė susirūpinusi, ūmai pajusdama, kad viskas tarp jų pasikeitė. Per keletą valandų, nuo to ryto. Vos prieš dvylika valandų jie buvo viena širdis, viena siela, o dabar jis nuo jos atsiplėšė ir išvyksta. Kad tik jai pavyktų užglostyti tą skriaudą, kurią jam padarė, drebėjo galvodama.

— Pamaniau, nuvyksiu į Niujorką keletui dienų aplankyti berniukus. — Žvilgtelėjo į laikrodį. — Turiu išeiti po kelių minučių, kad spėčiau į naktinį reisą. — Žiūrėdama į jį pajuto, kaip jos širdis atsidūrė kulnuose, ją apėmė panika, klaikus išgąstis, kad jį praras. Jai kone užgniaužė kvapą, kai išvydo jį nejaukiai dairantis po kambarį, paskui vėl pažvelgiant į ją, tačiau pastebėjo, kad iš visų jėgų tvardėsi, kad nežiūrėtų į kūdikį.

— Ar berniukai žino, kad tu atvyksti?

— Ne, — tarė niauriai, — noriu juos nustebinti.

— Kiek laiko būsi išvykęs? — nežinojo, ką jam pasakyti, nebent kad ji apgailestauja, kad buvo idiote, kad nereikėjo sukti galvos dėl Stiveno, kad jis kvailys, kad ji irgi kvailė, kad ji myli Bilį labiau už gyvenimą, kad Semas užaugs ir bus jų kūdikis... jei tik jis pasiliktų, jei tik Bilis pasiliktų... jeigu tik jis jai atleistų.

— Aš nežinau, kiek pabūsiu, — atsakė jis, laikydamas paltą rankose ir ilgesingai į ją žiūrėdamas. — Savaitę... porą... Pamaniau, kad nusivešiu juos kur nors trumpam atostogų, kai grįš iš Vermonto, jeigu Leslė neprieštaraus... — Jis visuomet turi maldauti kitų, kad jam leistų susitikti su tais, kuriuos myli... Leslė, Adriana... Stivenas... negalėjo leisti sau dabar apie tai galvoti. Tiesiog bus labai nuostabu vėl išvysti berniukus, išvykti iš Kalifornijos. Jam jau čia visko gana. Jam reikia atsikvėpti. Jo gimtadienio dovana bus išsigauti iš miesto, ir tegu jo bėdomis rūpinasi kiti. Jis palieka pakankamai scenarijų, su kuriais grupė galės dirbti, kol jo nebus, o jeigu jie nesusigaudys, tegu prikuria.

— Beje, aš pasamdžiau tau slaugę. Ji ateis dieną, o jeigu reikės, galės likti ir per naktį, kai grįši iš ligoninės. Aš pats nebuvau su ja susitikęs, bet agentūroje sakė, kad ji puiki. — Jis pagalvojo apie viską, ir Adrianos akys prisipildė ašarų, kai tai pasakė.

— Nereikėjo to daryti. Aš pajėgsiu savimi pasirūpinti.

— Pagalvojau, kad tau su kūdikiu reikės pagalbos. Nebent... — jis apie tai nebuvo pagalvojęs, tad dabar žvilgtelėjo į ją smalsiai, jausdamasis dar kvailiau, — ...ar tu grįši pas mane, ar vyksi pas Stiveną?

Tada ji suprato, ką jis galvoja, ir jai suskaudo dėl jo širdį. Tai ji dėl visko kalta, ir jai dar labiau suspaudė širdį, kad privertė jį kentėti.

— Aš negrįšiu pas Stiveną nei dabar, nei niekada. Ir niekur su juo neisiu, — ištarė taip griežtai, kad jis nustebęs į ją žvilgtelėjo.

— Ryte... man pasirodė... kad... maniau... Žinojau, kad jam skambinsi, bet nemaniau, kad padarysi tai iš karto. Turėjau būti tam pasiruošęs, — tarė tyliai, — bet nebuvau. Todėl nustebau, kai įėjęs išvydau jus visus tris... o taip džiaugiausi dėl Semo ir dėl visko, ir... — jis atrodė toks liūdnas, kai žvelgė į ją, kad jos skruostais pasipylė ašaros, taigi nukreipė akis į kūdikį.

— Aš norėjau viską užbaigti... Žinau, buvau neteisi, bet norėjau, kad jis išvystų kūdikį... ir jį paleistų, dvasiškai, o gal suteiktų jam palaiminimą ar kažką panašaus. Nežinau, ką aš galvojau, nežinau, kokių beprotiškų iliuzijų visą šį laiką buvau kupina, kai jaučiausi Stivenui kažką skolinga, dėl kūdikio. Gal jaučiausi kalta, kad paimu iš jo kažką tokio nuostabaus ir su tuo nueinu, ir dar dalinuosi tuo su tavimi. Tačiau tiesa tai, kad jis nė nesupranta, ką reiškia turėti kūdikį. Jis nežino, ką reiškia mylėti. Jam kūdikis tėra tik našta. Jis mulkis ir kvailys, o aš buvau dar didesnė kvailė, kai už jo tekėjau, — ji nelaiminga pažiūrėjo į Bilį ir ėmė raudoti, o kadangi laikė kūdikį, tas irgi ėmė klykti, ir Bilis, numetęs paltą, pripuolė jai pagelbėti.

— Duok, leisk padėti... — jis buvo ramus ir nesiblaškė, jo rankos darė, ką reikia, o ji jį stebėjo. — Gal jis alkanas?

— Nežinau. Aš neseniai jį maitinau, bet gal jis dar nė nepajuto.

— Gal šlapias, — nedvejodamas patikrino, o tada vikriai vėl susuko jį į antklodėlę, o ji be žodžių stebėjosi, kaip nuostabiai jis susidoroja su viskuo, ką tik paliečia, — ir su scenarijais, ir su suflė, ir su kūdikiais. — Jis tenorėjo, kad tu jį vėl tvirtai susuktum, man taip atrodo. Tu per daug laisvai jį suvystei. Jie mėgsta būti kietai susukti, kaip kokone. Štai, aš tau parodysiu. — Jis greitai jai pademonstravo ir tvirtomis rankomis vėl įteikė jai kūdikį. O Adriana išsišnirpštusi nosį jam padėkojo.

— Nežinau, ką aš galvojau, kai skambinau Stivenui. Bet vos tik jis atėjo, žinojau, kad padariau klaidą, o tada pasirodei tu, ir aš dar nespėjau nieko pasakyti, o tu jau išnykai. — Ji vėl pravirko, įėjo seselė ir papurtė galvą, galvodama, kad Adrianai tikrai pasireiškia ankstyvi pogimdyminės depresijos požymiai. Arba tai, arba jos vyras ją nervina, bet kažkas čia aiškiai negerai. — Ir aš visą dieną bandžiau tau prisiskambinti, bet niekur tavęs neradau! — sušuko kaltindama. — O juk šiandien tavo gimtadienis!

— Na taip, žinau, kad gimtadienis, — šyptelėjo. Ji atrodė labai apgailėtinai, tokia susinervinusi, tokia vaikiška su tuo mėlynu kaspinu plaukuose. Atrodė tarsi kokia paauglė, laikanti kažkieno kito kūdikį. — Bet pasijutau nejaukiai, kai įžengiau į kambarį, o čia radau Stiveną. To aš nesitikėjau, jūs atrodėte taip jaukiai, it šeima.

— Iš pradžių įvyko jaudinanti scena, — paaiškino ji. Norėjo, kad Bilis atsisėstų, bet bijojo jam apie tai užsiminti, kad jis neprisimintų ketinęs spėti į naktinį reisą. — Jis žiūrėjo į kūdikį taip, tarsi gyvenime nebūtų matęs naujagimio. Bet yra toks užsispyręs asilas, toks pasipūtėlis. Jis tikriausiai nieko niekada nemylėjo, išskyrus teniso raketę, o gal savo Porsche. Jis buvo pasiruošęs atleisti man už tai, kad išdaviau jį, priimti mane su kūdikiu atgal pabandyti, ar jam patiks. Ar gali įsivaizduoti? — ji tebepyko tai pasakodama.