Даниэла Стил - Širdies plakimas

— Labai tave užjaučiu, kad turėjai kentėti, — sušnibždėjo pasilenkdamas ir stebėdamasis, kaip neatpažįstamai ji pasikeitė, palyginti su ta Adriana, kuri čia buvo prieš keletą minučių. Plaukai sušukuoti, veidas ir kūnas nupraustas, ji netgi pasidažė lūpas. Tai buvo visiškai kita moteris, ne ta, kuri isteriškai rėkė iš skausmo.

— Ne taip jau buvo ir sunku, — tyliai ištarė, ir jam pasidarė keista, kad ji ūmai atrodė tapusi suaugusia, tarsi per akimirką būtų virtusi moterimi. O iki tol buvo mergaitė. Tam tikra prasme ji sakė tiesą: iki šiol buvo skaisti. — Tikrai, nebuvo taip jau ir baisu, — laiminga ištarė. — Aš padaryčiau tai ir vėl... — nusišypsojo, o jis ėmė juoktis, nes ji pasakė žodis į žodį tai, ką jis buvo išpranašavęs. — Ar kūdikiui viskas gerai?

— Kuo puikiausiai. Jie jį apšvarins ir padailins, o tada vėl atneš čia.

Po kelių minučių sesutė sugrįžo su mažyliu, švarutėliu ir skaniai kvepiančiu, tvirtai suvyniotu į vystyklus ir antklodėlę. Kai sesutė padavė jį Adrianai, jis atsimerkė, ir ji su Biliu pažvelgė į jį sužavėti. Jis buvo visiškai tobulas, tikras stebuklas, toks, kokio Adriana negalėjo nė įsivaizduoti. Jis mažumėlę priminė Biliui Adamą su Tomiu, bet buvo ir kitoks. Kitoks, be galo ypatingas. Staiga jis pasijuto dar artimesnis šiai moteriai, dar artimesnis, negu buvo iki šiol, tarsi juos jungtų viena siela, vienas protas, viena širdis... ir vienas kūdikis. Tarsi visų jų širdys būtų plakusios vienu ritmu. Kūdikis vėl prasimerkė į juos žiūrėdamas, tarsi stengdamasis prisiminti, ar juos pažįsta.

Adriana vėl pravirko, bet jau džiaugsmo ašaromis. Dėl šio mažo žmogelio buvo verta kentėti. Jis vertas viso jos sielvarto, sumaišties, nerimo, kurį ji patyrė. Jis buvo vertas net to, kad ji dėl jo prarastų savo santuoką su Stivenu, ir dabar ji dvigubai labiau džiūgavo, jog neleido Stivenui priversti jį sunaikinti. Kokia tai buvo pasibaisėtina mintis, tuo tarpu Bilis šiek tiek jį išvyniojo, kad ji galėtų prisidėti jį prie krūties. Jis iškart paėmė krūtį, ir Bilis į jį žiūrėdamas pajuto akyse ašaras. Tai buvo taip paprasta, taip lengva, tai, kam ir sukurtas šis gyvenimas. Du žmonės, kurie vienas kitą myli, ir vaikai, kurie ateina į jų gyvenimą kaip maži palaimos trupiniai.

— Kaip mes jį pavadinsime? — sušnibždėjo Biliui.

— Manau, kad jam labai tiks pavardė Tigpenas. Manau, kad tai puiki pavardė.

— Man ji irgi patinka, — tarė ji švelniai. Ji niekuomet neužmirš, ką jis dėl jos padarė, kaip jis buvo šalia jos nuo pradžios iki pabaigos, ji žinojo, kad be jo ji nebūtų ištvėrusi. Net visi gydytojai atrodė ne tokie svarbūs. — Kitą aš gimdysiu namuose, — pranešė, o Bilis suvaitojo.

— Prašau... gal aš galėčiau bent atsikvėpti? Juk dar nėra nė šešių valandų ryto? — tačiau jis buvo laimingas, kad ji prašneko apie „kitą“.

Tada ji susigaudę, kad šiandien Naujieji metai, jo gimtadienis.

— Su gimimo diena, — palinkusi prie jo pabučiavo, o kūdikis juos stebėjo. Retkarčiais šniurkštelėdavo nosimi, bet buvo matyti, kad su jais jaučiasi visiškai ramiai.

— Tai bent dovana! — Jam kaip tik sueina keturiasdešimt, ir štai nuostabi dovana, puikus priminimas apie tai, koks vertingas gyvenimas, koks paprastas, koks neįkainojamas. Ši dovana — kūdikis moters, kurią jis myli, ko dar gali trūkti jo laimei? — Kaip tau patinka vardas Tedas?

Ji pagalvojo, o paskui atsakė:

— O kaip Semas?

Jis linktelėjo pažiūrėjęs į vaiką. Jis tikrai gražus kūdikis, ir vardas jam atrodo tinkamas.

— Taip, puiku. Semas Tigpenas. — O tada pažiūrėjo į ją nenorėdamas klausinėti. Ar jis bus Semas Tigpenas, ar Semas Taunsendas, o gal Semas Tompsonas? Tačiau dar buvo per anksti jos klausti.

Bilis pabuvo su ja iki aštuonių ryto, o paskui nuėjo namo nusiprausti, apsitvarkyti ir papusryčiauti. Pažadėjo sugrįžti ne vėliau kaip vidurdienį ir liepė jai šiek tiek pamiegoti. Kai jis ant pirštų galų tipeno iš kambario, atsisuko ir pažiūrėjo į juos, kūdikį, miegantį motinos glėbyje, abu tokius nurimusius, tokius mylimus, ir pirmą kartą po daugelio metų pasijuto iki galo susitaikęs su gyvenimu ir visiškai laimingas.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Po kokios valandos Biliui išėjus Adriana vėl pabudo. Kūdikis dar miegojo, bet atėjo sesutės patikrinti, kaip ji laikosi. Ji jautėsi gerai, nors dar kartojosi nesmarkūs sąrėmiai. Tačiau viskas pasirodė esą gerai, ir kai jos išėjo, ji ilgokai gulėjo galvodama. Reikėjo paskambinti į dvi vietas, ir kodėl to nepadarius kad ir dabar. Kai gulėjo žiūrėdama į miegantį kūdikį, jautėsi taip, tarsi būtų kupina elektros įkrovos. Šiandien pakiliausia jos gyvenimo diena, laimingiausia jos gyvenimo dalis, ir ji norėjo tuo pasidalinti.

Pirmiausia paskambino į Konektikutą. Prisiversti buvo sunku, gal tik šiek tiek lengviau dėl gerų naujienų.

— Kodėl tu man nepasakei? — paklausė motina, sukrėsta naujienos apie dar vieną anūką, nors iki tol nė nežinojo, kad Adriana laukiasi. — Gal jis nenormalus? — Tai vienintelė priežastis, dėl kurios, jos manymu, dukra galėjo jai nepranešti. Tačiau tai buvo tipiški santykiai, kokie pastaraisiais metais Adrianą siejo su jos tėvais. Nuo tada, kai ištekėjo už Stiveno. Tėvai nė nebandė slėpti, kad nemėgsta Stiveno. Gal jie ir buvo teisūs, bet toks priešiškumas visam laikui paženklino jų santykius su dukra.

— Atsiprašau, mama, čia viskas buvo taip suvelta. Birželio mėnesį išėjo Stivenas. Ir... maniau, kad jis sugrįš, todėl nenorėjau sakyti jums apie kūdikį, kol jis negrįžo... Tikriausia pasielgiau kvailai.

— Sakyčiau. — Ilga tyla. — Ar jis moka tau alimentus? — Vis dėlto ją nustebino tai, kad jie galvoja tik apie viena.

— Ne, aš nenorėjau alimentų.

— Ar jis ketina prisiteisti kūdikio globą?

— Ne, — Adriana nusprendė, kad jų pasigailės ir nepasakos visų detalių apie Stiveną, o apie Bilį irgi nutarė neužsiminti, kad motina nepagalvotų, jog dukra turėjo romaną ir dėl to vyras ją pametė. Pakaks laiko papasakoti jai apie tai vėliau. Adriana tenorėjo pranešti jai apie kūdikį.

— Kiek dar būsi ligoninėje? — mama šnekėjo su ja taip skausmingai sausai, kad nelengva buvo pasijusti jai nors kiek artimesnei, net ir dabar, kai Adriana pati ką tik tapo motina.

— Turbūt iki rytdienos, — nė nežinojo, — o gal dar kelias dienas. Tiksliai nežinau.

— Paskambinsiu tau, kai sugrįši namo. Ar tavo numeris nepasikeitęs? — Jau savaime iškalbinga, kad ji turėjo paklausti dukros jos telefono numerio, bet nors jos kalbėdavosi ir retai, paprastai jai paskambindavo Adriana.

— Taip, tas pats. — Ji persikėlė savo telefono numerį pas Bilį, kai pardavė butą. Tada tai padaryti buvo paprasčiau, negu visiems viską paaiškinti. — Aš tau paskambinsiu, mama.

— Gerai. Ir, na... sveikinu... — regis, ji ir toliau nežinojo, kaip reaguoti į šią naujieną, o tėvas buvo išėjęs. Adrianai nelinksma buvo jiems skambinti, tačiau bent jau padarė tai, ką privalėjo.

Kitam skambučiui pasiryžti buvo dar sunkiau. Jos advokatas, „aniems“ neapsižiūrėjus, buvo gavęs jai Stiveno telefono numerį, tačiau ypač primygtinai patarė verčiau juo neskambinti. Išsiėmė iš rankinės adresų knygelę ir kairėje rankoje laikydama kūdikį surinko numerį. Rinkdama žiūrėjo į Semą. Koks jis gražus, koks mielas, koks romus. Jis — viskas, ko ji troško ir tikėjosi, ir dar daugiau. Šis padarėlis tegyvena vos keturias valandas, tačiau Adriana jaučiasi pažįstanti jį amžinai.

— Alio, — ragelyje pasigirdo pažįstamas balsas, bet nebuvo jo girdėjusi ištisus mėnesius ir netikėtai išgirdusi pasijuto nejaukiai.