Даниэла Стил: Širdies plakimas

— Nesijudink... Sėdėk ramiai... kvėpuok, nesustok... — kalbėjo jis ir sau, ir jai, tada nulėkęs ištraukė iš spintos didžiulę plačią jos suknelę. Padėjo jai nusivilkti naktinius marškinius, per galvą užmovė suknelę, surado įsispiriamus žemus laivelius.

— Aš negaliu pasirodyti taip atrodydama, — skundėsi ji tarp skausmų, nes jis ištraukė iš spintos pačią bjauriausią jos suknelę.

— Nesijaudink, atrodai kuo puikiausiai. — Įšoko į džinsus, per galvą užsitraukė megztinį, įsispyrė į po lova stovėjusius batus ir nenuleisdamas nuo jos akių paskambino gydytojai. Toji pažadėjo pasitikti juos ligoninėje po pusvalandžio. Jis padėjo Adrianai lėtai pakilti iš kėdės, bet, jiems dar nespėjus pereiti kambario, ją ištiko dar vienas žudantis sąrėmis. Jis jau ėmė svarstyti, gal jam kviesti greitąją pagalbą, gal jie per ilgai laukė, bet buvo nusprendęs, kad jos noras gimdyti kūdikį namuose neišsipildys. Tad vos sąrėmis atleido, jis paragino ją žingsniuoti su juo į lauką. Jos ligoninės krepšį nešėsi rankoje, ir jie jau buvo beveik priėję laukujės duris, kai ją ištiko dar vienas sąrėmis. Jie lėtai yrėsi į priekį, ji ėmė verkti, kai ją vėl surėmė.

— Nieko, mieloji, nieko. Mes tučtuojau nuvešime tave į ligoninę, ten bus geriau.

— Ne, nebus, — šaukė ji išsigandusi, įsikabinusi į jį. — Oi, Bili... kaip baisu...

— Žinau, mažyte, žinau, bet tai greitai baigsis ir mes turėsime nuostabų mažylį. — Ji šyptelėjo jam pro ašaras ir stengėsi skausmo smaugiama kvėpuoti, bet tai nebuvo lengva. Jis buvo teisus, tie pratimai padėjo, bet netrukus skausmas taip sustiprės, kad ji nebeįstengs jų atlikti.

Atrodė, kad pasiekti automobilį prireikė ištisų valandų, bet pagaliau jis įsodino ją į medinuką ir numetė jos krepšį ant galinės sėdynės. O tada visu greičiu nurūko į ligoninę, tikėdamasis, kad jam įkandin pasirodys kelių policijos patrulis. Bent kartą jis būtų neprieštaravęs, jei jį būtų sustabdę. Jis tikėjosi, kad policija jį palydėtų, jeigu ji pradėtų gimdyti. Tačiau ji nepradėjo, ir niekas nesekė jam įkandin, ir jis privažiavo prie pirmosios pagalbos skyriaus įėjimo ir pasignalizavo, tikėdamasis, kad kas nors išeis jiems padėti. Po akimirkos pasirodė slaugas, o Adriana vėl stvėrėsi jo, suremta sąrėmio. Jie padėjo jai atsisėsti į vežimėlį ir visu greičiu ėmė jį varyti. Adriana pradėjo verkšlenti. Bilis bėgo šalia.

— Aš nebegaliu... Bili, oi... — ji jau vos prakalbėjo. Jis matė, kaip siaubingai ji dreba, tad užmetė ant jos savo švarką, kad nors kiek išblaškytų jos dėmesį.

— Gali... nagi, tu laikaisi gerai... puikiai... puikiai... jau beveik baigta, — tai tik žodžiai, bet jai tai buvo viskas, už ko dar galėjo nusitverti. Jis žinojo, kad, nuvežę ją į gimdyklą, prijungs monitorius, ir bus aiškiai matyti, kokio stiprumo sąrėmiai, kiek laiko jie trunka, kada pasiekia viršūnę, o kada sumažėja, tad jis galės ją nuraminti, kai sąrėmis jau eis į pabaigą. Dabar jie nieko to neturėjo, dabar buvo tik skausmas ir siaubas, kad bus dar baisiau, kad ji visiškai nebeįstengs to skausmo pakelti. Ji jau ėmė galvoti, kad numirs, ir stvėrėsi Bilio, kai jis padėjo jai išlipti iš vežimėlio.

Gydytoja jau buvo atvykusi ir jų laukė. Jos su jauna linksma sesute, kuri Adrianai iškart nepatiko, padėjo jai įsiropšti į lovą. Ji jau ėmė visiškai kraustytis iš proto, o kai jos nuvilko jai suknelę ir pabandė užsegti stangrų monitoriaus diržą, ją ištiko kone isterija, nes kaip tik tada jos kūną nutvilkė dar vienas sąrėmis.

— Na, pakentėk, Adriana, tai teužtruks minutę, — pasakė gydytoja, įgudusiomis rankomis padėdama sesutei, o Bilis tuo tarpu bandė pagelbėti Adrianai kvėpuoti. Ji siaubingai kankinosi, staiga pažiūrėjo į juos visus paklaikusi.

— Kūdikis jau eina! — pasibaisėjo ji, paniškai dairydamasi tai į Bilį, tai į gydytoją. — Jau... kūdikis...

— Ne, dar ne, — stengėsi priversti ją nusiraminti gydytoja, liepė jai kvėpuoti, o Bilis vargo bandydamas priminti jai kaip, bet ji tik šaukė ir vis tvirtino, kad kūdikis jau lenda.

— Nestumk, — jau kone šaukė gydytoja. Staiga kambaryje pasirodė dar dvi sesutės, gydytoja susiraukė žiūrėdama į monitorių, o tada plaudamasi rankas pasakė Biliui: — Sąrėmiai jau nežmoniškai stiprūs ir ilgi... gal tai jau ir arčiau, negu mes manome, — kalbėjo ji tyliai. O Adriana šaukė:

— Jau kūdikis lenda... jau... — ji nerišliai šūkčiojo verkdama, ir Bilis irgi vos neverkė. Jis negalėjo ramiai žiūrėti į jos kančias. Kai gydytoja ją apžiūrėjo, jai suskaudo dar labiau. Ji jautėsi taip, tarsi skrodžiantis skausmas ją visą pervertų, o gydytoja patenkinta linktelėjo.

— Jau beveik metas ir stumti, Adriana, dar keletas sąrėmių.

— Ne! — sušuko ji, o tada pabandė atsisėsti, kaudamasi su monitoriumi, kol nulupo jį nuo išsipūtusio pilvo. — Aš daugiau nebegaliu, negaliu to padaryti!

— Gali, gali, — vėl ramino gydytoja, o Bilis nesėkmingai stengėsi ją paguosti. Jam buvo bloga matant ją, kankinamą tokio skausmo, ji raitėsi ant lovos, kol gydytoja tarėsi su sesutėmis. Viskas buvo daug baisiau negu tame mokomajame filme, ir Bilis norėjo paklausti, kodėl jai nieko nedavė nuo skausmo, bet gydytoja neleido jam išsižioti.

— Na, Adriana, ar jau pasiruošusi kūdikiui? Jau labai greitai turėsi savo kūdikį. Aš jau matau galvutę, na va... gerai... gali pradėti stumti. — Adriana siaubingai suriko ir pažiūrėjo į Bilį, tarsi maldaudama ją išgelbėti. Viena sesutė pritvirtino prie lovos rankenas, kita pritaisė kilpas prie kito galo, ir staiga viskas pasislėpė po mėlynu popieriumi, kažkas davė Biliui kepuraitę ir žalią chalatą, visas kambarys persimainė, o jis laikė Adrianos pečius. — Gerai... stumk tą kūdikį laukan... — ragino ją gydytoja, o Adriana vis tvirtino, kad negali. Visa jos esybė atrodė užvaldyta skausmo, Bilis norėjo maldauti jų, kad duotų jai ką nors nuo to baisaus skausmo. Ji sušukdavo kiekvieną kartą stumdama, o Bilis ją laikė ir verkė. Tačiau niekas jo ašarų nepastebėjo. Adriana irgi ašarojo. Jie abu verkė, ir staiga, kai ji vėl atvirto ant nugaros, paskui pakilo ir vėl stūmė, pasigirdo klaiki aimana, ir Bilis pažvelgė nustebęs. Jis žiūrėjo į Adrianą, kuri šypsojosi pro ašaras, o tada vėl sušuko išstūmusi kūdikį laukan ir nugriuvo ant pagalvių išsekusi.

— Berniukas, — pasakė gydytoja, ir Adriana su Biliu abu pradėjo juoktis pro ašaras. Jis pažvelgė į mažą padarėlį išsigandusiomis akimis ir maža nosele, visai kaip mamos. Toji tiesėsi jį pamatyti, o paskui vėl gūdžiai sudejavo, kai gydytoja pašalino placentą.

— Koks jis gražus, — tarė Bilis užkimusiu balsu, — ir tu taip pat, — pasilenkęs ją pabučiavo, o ji pažiūrėjo į jį tokiu žvilgsniu, kokiu jie jau niekuomet vienas į kitą nežiūrės, tokiu žvilgsniu ir su tokiu jausmu, koks gimė iš šios akimirkos, kurią jie prisimins amžinai.

— Ar sveikas? — paklausė silpnai.

— Jis tobulas, — pranešė gydytoja, užsiūdama Adrianai plyšimus. Jie buvo ką tik suleidę jai nuskausminamųjų, tačiau ji nieko nepajuto. Pediatras rezidentas atėjo apžiūrėti naujagimio. Šis atrodė kuo puikiausiai. Jis svėrė per keturis kilogramus, sveikas rubuilis, ir Bilis tvirtino, kad jis atrodo visai kaip mama, o jai atrodė, kad vaikas atrodo visai kaip jis, nors, aišku, to negalėjo būti. Žinoma, Bilis nenorėjo jai to sakyti.

Kol slaugės aptvarkė Adrianą, jis padėjo nunešti mažylį į naujagimių skyrių ir grįžo po pusvalandžio. Tebuvo penkiolika po penkių. Kaip pirmagimis, jis gimė nepaprastai greitai, jie atvyko į ligoninę tik pusę penkių. Tačiau Adrianai, išskyrus šias kelias paskutines akimirkas, tai atrodė amžinybė.