Даниэла Стил - Širdies plakimas

— Sveikas, Stivenai. Čia... Adriana, atsiprašau, kad tau skambinu. — Ilga tyla, jis neištarė nė žodžio. Neįstengė įsivaizduoti, kodėl ji jam skambina, o dar mažiau — iš kur ji ištraukė jo niekur nenurodytą telefono numerį.

— Kodėl tu man skambini? — Stivenas elgėsi taip, tarsi ji neturėtų teisės su juo nė kalbėti, klausydama pajuto, kaip jai dreba rankos.

— Pamaniau, kad tu turi teisę žinoti... Šiandien ryte gimė... kūdikis. Mažas berniukas, sveria keturis kilogramus. — Staiga pasijuto dar kvailiau, kam skambina, nes ragelyje tebetvyrojo tyla. — Atsiprašau. Turbūt nereikėjo skambinti... tiesiog pamaniau...

Pagaliau balsas:

— Ar jis normalus? — paklausė to paties kaip ir motina, ir klausimas jai pasirodė užgaulus.

— Taip, viskas kuo puikiausiai, — tyliai pasakė. — Tikras gražuolis.

Tada dvejodamas:

— O viskas praėjo sėkmingai? Ar buvo labai baisu? — kai šitaip paklausė, klausimas nuskambėjo tarsi to vyro, kurį kažkada pažinojo.

— Viskas gerai. — Kam jam aiškinti, kaip viskas buvo. Viskas buvo daug sunkiau, negu ji tikėjosi, bet dabar jau nebeatrodė ir taip siaubingai, dabar, kai ji jau laikė glėbyje Semą, kai visos kančios baigėsi.

— Buvo tikrai verta, — o tada nedrąsiai: — Norėjau... paskambinti... tiesiog pamaniau... žinau, kad pasirašei tuos atsisakymo popierius, bet norėjau suteikti tau galimybę jį išvysti, jei kartais panorėtum. — Ji elgėsi daug kilniau, nei ja dėtos būtų pasielgusios dauguma moterų, bet Adriana visuomet buvo tokia. — Suprantama, nesitikiu, kad tu... tiesiog nusprendžiau, kad pranešiu tau... jei kartais... — jos balsas nutrūko, o Stiveno ūmiai šaižiai kirto jai per ausis:

— Taip, norėčiau. — Apstulbo išgirdusi jo žodžius. Ji visuomet planavo pasiūlyti jam šią galimybę, bet nesitikėjo, kad jis ją priims. — Kur tu esi?

— „Cedars Sinai“ medicinos centre.

— Užsuksiu šį rytą. — O tada keistu ilgesingu balsu: — Ar jis turi vardą?

Ji linktelėjo, skruostais jai pabiro ašaros. Šito Adriana nesitikėjo ir dabar susijaudino. Ji nematė jo nuo birželio, nuo tada, kai ją paliko. O dabar po viso šio laiko Stivenas panoro pamatyti savo kūdikį.

— Jo vardas Semas, — kone sušnibždėjo ji.

— Pabučiuok jį nuo manęs. Tai pasimatysime vėliau. — Jo žodžiai dar labiau ją sukrėtė. Staiga jis pasikeitė, sušvelnėjo. Dabar Adriana jau išsigando, kas nutiks, kai jis ateis jos aplankyti. Gulėjo apie tai galvodama visą rytą, apkabinusi kūdikį. Tas miegojo nė nekrustelėdamas. Jau buvo kone priešpiečiai, kai išgirdo virstelint duris ir išvydo tarpduryje stovintį Stiveną, žvelgiantį į ją. Pilkomis kelnėmis, mėlynais marškiniais, su švarku. Jo plaukai buvo ilgesni nei anksčiau, nudegęs, jis dar niekuomet neatrodė toks gražus.

— Sveika, Adriana, ar galiu įeiti? — stovėjo tarpduryje dvejodamas, ir ji linktelėjo stengdamasi neverkti, jį išvydusi. Tačiau susitvardyti nepavyko, jam artinantis jos skruostais lėtai byrėjo ašaros. Staiga prisiminė, kaip jį mylėjo, kokias bekraštes puoselėjo viltis, kaip tvirtai tikėjo, kad jų santuoka amžina, kaip įskaudinta ir apleista jautėsi, kai Stivenas ją paliko.

Iš pradžių jis pamatė tik ją, lėtai artėdamas ir nešdamas didelę puokštę geltonų rožių, o paskui, kai atsistojo šalia, staiga išvydo ir kūdikį, suvyniotą į mažulytę mėlyną antklodėlę, jo rausvą veidelį tarsi brangiausią rožės pumpurą.

— O, Dieve... — žiūrėjo į jį. — Ar tai jis?

Ji linktelėjo ir pro ašaras nusišypsojo iš kvailo klausimo.

— Argi jis ne gražutis?

Šį sykį Stivenas linktelėjo, šį sykį jo akyse pasirodė ašaros, kai jis žvelgė iš pradžių į kūdikį, kuris buvo jo, o paskui į moterį, kuri jį pagimdė.

— Koks aš buvau kvailys... — Apie šiuos žodžius ji svajojo, bet niekad nesitikėjo jų išgirsti.

Ji linktelėjo, atvirai verkdama, negalėdama Jam nepritarti. Tačiau tada jo niekas negalėjo atkalbėti, jo advokatas stengėsi ir nieko nepasiekė.

— Man atrodo, kad tu buvai paprasčiausiai išsigandęs.

— Žinau, kad buvau. Aš tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad galiu turėti vaikų, kad galiu taip aukotis, kaip jiems reikia aukotis. Aš ir dabar negaliu įsivaizduoti. — Tačiau jo kūdikio vaizdas jį pribloškė. Jo vaikas. Jo kūrinys.

— Jis toks gražus, tiesa? — tyliai tarė, žvelgdamas į mažylį, o Adriana žiūrėjo į jį. Pagaliau Stivenas pakėlė akis į ją ir sausai, visai nešvelniai ištarė: — Per šiuos paskutinius keletą mėnesių tau nebuvo lengva. — Linktelėjo, nenorėdama pasakoti jam apie Bilį. Tai visai ne jo reikalas. — Kur tu gyveni? — Net keista, kad jis paklausė ją šito dabar, po viso to laiko, tad atsakė paslaptingai. Visą šį laiką jam nė kiek nerūpėjo, kaip ji laikosi, kur ji yra. O dabar parūpo. Bet ar tikrai?

— Tas pats adresas, kitame komplekso gale.

Jis nusprendė, kad ji nusipirko ką nors mažesnio už tuos pinigus, kuriuos gavo už jų butą.

— Tai gerai, — tada vėl žiūrėjo į sūnų, švelniai palietė jo mažulyčius pirštelius. — Koks jis mažas... — Ir toks visiškai tobulas.

— Jis svėrė daugiau kaip keturis kilogramus, — gynė ji Semą, bet Stivenas tegalėjo žvelgti į jį su nuostaba. Šis juk nepažinojo čia nieko, nebent Adrianą, bet tarsi didelis žvelgė į jį, ir Stivenui tai net patiko. O Adriana žiūrėjo į jį abejodama, vis dar drebančiomis nuo sukrėtimo jį išvydus rankomis.

Staiga Stivenas, atrodo, susijaudino, tada krūptelėjo pats ir privertė ją krūptelėti linktelėdamas ir ištiesdamas rankas. Adriana švelniai padavė jam kūdikį. Juk šis kūdikis — jo sūnus, todėl ji jam ir paskambino. Pažiūrėti, ar jam nors kiek rūpi, suteikti jam dar vieną, paskutinę galimybę ištiesti rankas į kūdikį, kurį jis atstūmė. Ji padėjo kūdikį jam ant rankų, jusdama, kaip jai gerklėje įstringa rauda, kai tas žiūrėjo į miegantį mažylį su nebylia nuostaba. Jis sėdėjo ant kėdės prie lovos bijodamas sujudėti, išsigandęs, nejudindamas rankų, tarsi bijodamas, kad kūdikis pašoks ir jam įkąs. Tad jis sėdėjo žiūrėdamas į vaiką, o ji stebėjo jį, bet sykiu pamatė, kad prasiveria durys ir įeina Bilis su didžiule puokšte gėlių, dviem tuzinais pripūstų balionų ir didžiuliu melsvu meškinu, kurį nevikriai pasodino tarpduryje. Žengė į kambario vidurį, tuo metu Stivenas pasilenkė prie Adrianos ir padavė jai kūdikį, ir iš ten, kur Bilis stovėjo, jam buvo matyti tik jaukus vėl susivienijusios trijulės paveikslas. Adriana pakėlė į Bilį išgąsdintas akis, Stivenas stovėjo šalia jos taip, tarsi niekuomet nebūtų jos palikęs, ir pirmą kartą kūdikis pravirko, tarsi pajutęs, kad ką tik įvyko kažkas baisaus.

— O... atsiprašau... matau, kad ne laiku... — ištarė Bilis kažkur į kambarį, bijodamas pažvelgti Adrianai į akis, nežinodamas, ką jose išvys.

— Ne, ne, gerai, — nesmagiai tarė Adriana, — čia Stivenas Taunsendas, mano... — ji kone užspringo žodžiais, nes vos neištarė „mano vyras“. Ji išvydo, kaip pabalo Bilio veidas, ir norėjo prašyti jį liautis, nesielgti isteriškai, o įeiti, nes Stivenas tuoj išeis, bet pajuto, kad nieko negali pasakyti, nes Stivenas nesvetingai žiūri į Bilį, o tas traukiasi iš kambario nelaukdamas paaiškinimo.

— Ateisiu vėliau...

— Ne... Bili... — Tačiau tas jau buvo išėjęs ir skubėjo koridoriumi, gerklėje jausdamas gumulą, tokį patį gumulą, kokį jautė tada, kai Leslė jam pasakė, kad nevažiuos į Kaliforniją. Visa tai vėl jį ištinka, praradimas, skausmas, sielvartas, vienatvė... tačiau šį sykį jis nesileis...