Даниэла Стил: Širdies plakimas

Ligoninės palatoje Stivenas išvydo, kaip Adriana susinervino.

— Kas čia toks buvo? — suirzęs paklausė Stivenas. Jis aiškiai susinervino, kad kažkas įsiterpė.

— Bičiulis, — tylutėliai ištarė. Ji pamatė, kaip Stivenas staiga supyko, nors jie abu žinojo, kad jokios teisės tai daryti jis neturi. Pažvelgė į ją rimtai. Nuo tada, kai ji paskambino, kai jis išvydo kūdikį, daug ką apgalvojo.

— Turiu tavęs atsiprašyti, — tarė niauriai, o Adriana tuo tarpu nebyliai kankinosi dėl to, ką galėjo pagalvoti Bilis. Ji nesitikėjo, kad Stivenas taip greitai pasirodys, o kai jis pasisiūlė, džiaugėsi, kad galės visa tai kuo greičiau užbaigti ir juodu su Biliu toliau gyvens savo gyvenimą. Ji buvo pažadėjusi sau, jog jam paskambins, bet niekad nesitikėjo, kad jis ateis arba kad Bilis užtiks juos kartu. Staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir ji nežinojo, ką daryti su verkiančiu kūdikiu. Ji paskambino sesutei, kuri pasisiūlė trumpam nunešti jį į kūdikių palatą, o Adriana sielvartingai pažvelgė į Stiveną. — Aš atsiprašau, jei tave įskaudinau, Adriana. — Ir kai jis tai pasakė, ji prisiminė tą vakarą, kai jis nusigręžė nuo jos Le Chardonnay restorane, tada, kai buvo šeštas mėnuo nėščia. — Tie paskutiniai šeši mėnesiai turėjo būti tau labai nelengvi, — tarė jis, vargiai teapibūdindamas visa tai, ką jai teko patirti. Ir jeigu nebūtų buvę Bilio, kuris ja rūpinosi, ji nežino, kaip iš viso būtų išgyvenusi. — Bet man jie irgi nebuvo lengvi. — Adriana negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Juk ne ji panoro skirtis. Klausydama jo ji pajuto, kad tebepyksta ant jo už tai, ką jis padarė. Pikta ir įskaudinta, ji nežinojo, ar iš viso kada nors jam atleis. — Tu metei man tokį iššūkį, kuris sudrebino pačius mano esybės pamatus, ir tam tikra prasme tai buvo visiška išdavystė, — tęsė, o Adriana žiūrėjo į jį. Jo egoizmas nė kiek nesumažėjo. — Bet... dėl savo sūnaus... mūsų vaiko... manau, laikui bėgant, aš galėčiau tau atleisti.

Ji žiūrėjo į jį išplėtusi akis, netikėdama savo ausimis. Jis pasiruošęs atleisti jai.

— Tu be galo mielas, — tarė ji tyliai, — aš iš tiesų labai dėkinga. — Ji kone užspringo savo žodžiais. — Tačiau, Stivenai, juk tu ne vienintelis buvai įskaudintas. Ir man gaila, jei jauteisi išduotas. Bet juk tu palikai mane, kai aš laukiausi. Tu visiškai nuo manęs užsidarei. Pasiėmei visus mūsų baldus, išmetei mane iš mūsų namų, įteisinai skyrybas, atsisakei tėvo teisių į mūsų kūdikį. Juk tu nė nešnekėjai su manimi, kai tau skambindavau.

Tai bent sąrašas, bet jam, regis, nepadarė jokio įspūdžio, ir jis tęsė toliau:

— Tegul ir taip. — Jis nuleido negirdomis viską, ką ji ką tik buvo pasakiusi. — Aš manau, kad dėl vaiko turėtume vėl susieiti.

— Ar tu rimtai? — žiūrėjo į jį kone apimta siaubo. Ji tikrai šito neplanavo, kad ir kokia teisinga norėjo jam būti. O dabar jis buvo dar nejautresnis nei anksčiau. Kaip ir visa kita jo gyvenime, kūdikis tebuvo jo egoizmo patenkinimas, dabar, kai jis jau jį išvydo, dabar jam jau tai atrodė gerai, juk sūnus, staiga jis panoro pasvarstyti, gal jį pasiimti, po to, kai taip niekingai ir negrįžtamai buvo nuo jų pabėgęs. Ir tai galimybė, kurią ji ketino jam suteikti. Tačiau jeigu Adriana ko nors iš jo ir tikėjosi, tai nuoširdaus jausmo kūdikiui. Net ne ko nors sau pačiai, nors jeigu jis būtų įstengęs ką nors pajusti, tai ji būtų troškusi švelnumo ir gerumo. Gal atgailos, gailesčio dėl to, ką padarė, kažkokio padorumo ir rūpesčio ženklo. Deja, jeigu iš ko nors to galėtum laukti, tai tik iš Bilio. Šis vyras viso šito neturi.

— Man atrodo, kad tu nesupranti, — tęsė ji. — Stivenai, tu visko atsisakei todėl, kad mes tau nė velnio nerūpėjome. Tu mus palikai. Ir vienintelė priežastis, kodėl aš šiandien paskambinau, buvo pažiūrėti, ar tu nesigaili. Norėjau, kad tu turėtum galimybę pamatyti kūdikį. Tačiau tau niekas nesvarbu. Juk dėl to, ką padarei, tu nė per nago juodymą nesigaili. Tau rūpi tik tu pats, ir tu dar drįsti įsivaizduoti, kad tai tu buvai išduotas. Aš nesu net įsitikinusi, kad tau rūpi ar kada nors rūpės kūdikis. Tu taip pasinėręs į save, kad tau nė kiek nesvarbūs nei aš, nei jis. Matau, kad tau padarė įspūdį tai, kad turi sūnų, bet tik tiek. Kas jis tau? Ką jis tau reiškia? Ką tu pasiruošęs jam suteikti? — Tai buvo svarbus klausimas, tačiau Stivenas klausinėjamas irzo labiau nei bet kada.

— Pastogę, maisto, išsilavinimą, žaislų... — jis neįstengė prisiminti nieko daugiau, ir ji papurtė galvą. Svarbiausio taip ir nepaminėjo. Stivenas niekada nesupras. Dabar ji tai jau žinojo. Tai ji ir norėjo išvysti, dabar ji jau buvo patenkinta, kad jam paskambino.

— Tu užmiršai kai ką labai svarbaus.

Stivenas pagalvojo, bet pervedęs žvilgsnį nuo jos prie vaiko ir atgal niekaip neįstengė prisiminti nieko daugiau. Koks šis vyras gražuolis, bet toks tuščias.

— Tu užmiršai meilę. Tai svarbiau už pastogę, maistą, išsilavinimą ar visa kita. Tai reiškia daugiau negu kompiuteriai, teniso raketės, baldai, grotuvai, butai, darbai. Meilė. Man rodos, kad būtent meilę tu visiškai pamiršai mūsų santuokoje. Jei tu mane būtum mylėjęs, nebūtum palikęs manęs ir kūdikio.

— Aš tave mylėjau... Tai tu manęs nemylėjai. Tu sulaužei iškilmingą pažadą niekuomet neturėti vaikų, — ir jis buvo tuo įsitikinęs.

— Tai ne mano kaltė, — nenusileido ji, — ir dabar aš nė kiek nesigailiu.

— Turėtum gailėtis, — tarė jis liūdnai, — dėl viso to sielvarto, kurį man suteikei.

— Sielvarto, kurį aš suteikiau tau? — nustebusi žiūrėjo į jį Adriana. Jis pakilo ir apėjo aplink kambarį, žvilgčiodamas į didžiulį meškiną, kurį Bilis buvo palikęs tarpduryje.

— Taip, juk tiesa tai, kad tu mane išdavei, — vėl tarė jis, — ir jeigu aš pasiruošęs tau atleisti vardan vaiko, turėtum būti labai dėkinga. — Ji negalėjo patikėti savo ausimis, tik žiūrėjo į jį.

— Ką gi, aš nesu dėkinga, — atsisukusi į jį rėžė tiesiai. O tada paklausė jį paties baisiausio: — Stivenai, ar tu myli kūdikį? Klausiu, ar tu tikrai jį myli? Ar tu nori jo labiau už viską?.. Ar nori gyventi taip, kad palengvintum jo gyvenimą?

Jis ilgokai į ją žiūrėjo tylomis.

— Neabejoju, kad išmokčiau. — Tačiau žiūrėdama į jį ji matė, kad kažkas jame seniai numirė, kad ji taip jo niekuomet ir nepažino.

— O jei tu vėl pajusi, kad mes keliame tau grėsmę, kas tada? Vėl išeisi? Ar parduosi butą? Ar tiesiog vėl atsisakysi tėvystės teisių? — Jis juk buvo jai, o netiesiogiai ir savo paties vaikui, labai žiaurus, ir jie abu tai žinojo, kad ir ką Stivenas paistė apie išdavystę.

— Aš negaliu pažadėti ateičiai. Tegaliu pasakyti, kad aš pabandysiu. Bet man atrodo, kad tu turi suteikti man bent galimybę sugrįžti ir pabandyti. — Ji jam turi suteikti. Kaip miela, kaip širdinga.

— Kaip sugrįžti, kokiomis sąlygomis? Ar tu siūlaisi mane vėl vesti? — ji norėjo išsiaiškinti viską, kartą ir visiems laikams. Tai buvo akistata, kurios ji troško.

— Ne... Manau, kad turėtume pabandyti. Manau, kad tu turėtum sugrįžti ir mes pagyventume kokį pusmetį, gal metus, kol aš pamatysiu...

— Ar tau patinką būti tėvu, tiesa? O jei tau nepatiks?

— Na, tai niekam nepadarys žalos. Popieriai jau sutvarkyti, mes paspausime rankas ir palinkėsime vienas kitam geros kloties, — atrodė, tarsi kalbėtų apie kokį nors verslo susitarimą.

— O Semas? — jai jis jau buvo realus, ypatingas ir brangus asmuo.

— Tada jis tavo.

— Kaip nuostabu. O kaip aš jam tai vėliau paaiškinsiu? Kad tu pabandei ir tau jis nepatiko? Ne, tėvystės išsinuomoti neįmanoma, Stivenai, kaip ir jos išbandyti. Tu arba tai darai, arba ne, tai kaip ir santuoka, meilė, kaip tikras gyvenimas. Tai nėra viena iš tavo teniso partijų, kur pažaidi su skirtingais lošėjais ir pasirenki tuos, kurie žaidžia prasčiau, kad pakutentum savo tuštybę.