Даниэла Стил - Širdies plakimas

— Juokinga, — pažvairavo į ją, — tu neatrodai susižadėjusi. — Patapšnojo jai per pilvą ir pajuto, kaip kūdikis jam įspyrė. — Tikriausiai mergaitė, — tarė laimingas.

— Kodėl taip manai? — ji tebežiūrėjo į savo žiedą. Tiesiog neįtikėtina.

— Visą laiką trypia kojomis, — paprastai atsakė.

— Gal nori tokio žiedo kaip mamos, — nusišypsojusi palinko prie jo pabučiuoti, dvigubai laimingesnė dėl to, kad nupirko jam tą gražų Cartier laikrodį, kurį ruošėsi padovanoti Naujųjų metų dieną, per jo gimtadienį. Jis prarijo nemažą jos pelno iš parduoto buto dalį, bet ji nė kiek neabejojo, kad verta buvo tiek išleisti. Kitus pinigus ji rengėsi taupyti kūdikiui. Bilis jau užsiminė, kad norėtų apmokėti sąskaitą už jos gimdymą ligoninėje, bet ji jokiu būdu nesutiko jam leisti.

— Ar tu tikrai nenori dar apsigalvoti ir susituokti tuoj pat? — Bilis vis dar vylėsi ją įkalbėti. Juk jei tai nieko ir nepakeis, tai bent vaiko gimimo liudijime būtų galima užrašyti jo pavardę, kas atrodytų gražiau nei frazė „tėvas nežinomas“, kuri šiuo metu buvo vienintelis jos pasirinkimas. Arba galima palikti tą skiltį tuščią, kaip patarė advokatas. Jeigu juodu susituoktų, visuomet galima jo pavardę įrašyti vėliau.

Tačiau ji liūdna pažvelgė į Bilį, nenorėdama jo skaudinti.

— Vis viena manau, kad reikia palaukti. — Jie susitarė dėl vasario kaip paskutinės datos, jei viskas klostysis gerai, jeigu Stivenas nepridarys rūpesčių visa pakeisdamas, apsigalvodamas dėl kūdikio. Tai buvo malonės laikotarpis, kurio, tvirtu Bilio įsitikinimu, tas vaikinas nenusipelnė. Bet ji ir toliau vylėsi, kad jis atskries gimdymo namų koridoriumi tą pačią akimirką, vos tik gims kūdikis. Bilis tikėjosi, kad ji nusileis ant žemės ir atsipeikės, kai pagimdys tą vaiką. Dabar jai vis dar atrodė reikalingos fantazijos apie tai, kad vieną dieną Stivenas atsiprašinės dėl kūdikio. Gal tokiu būdu ji gynėsi nuo skaudžios realybės, kurioje Stivenui nereikėjo nei jos, nei kūdikio.

Jie ramiai praleido popietę, vakarienei Bilis pagamino kalakutą, prie kurio triūsė visą popietę, o ji tuo metu ilsėjosi ant sofos, pasnaudė, vis dar tebemūvėdama gražųjį jo tą rytą padovanotą žiedą.

Zelda taip pat pagyrė žiedą, kai ji kitą dieną pasirodė darbe. Jo buvo neįmanoma nepastebėti, ir išvydus jį raudonplaukės akys išsiplėtė iš nuostabos.

— Oho! Gal tu ištekėjai savaitgalį?

— Ne, — paslaptingai ištarė Adriana ir nusijuokė, — susižadėjau. — Ji atrodė per daug nėščia, kad dar galėtų galvoti apie susižadėjimą.

— Iš tiesų nepaprastas žiedas, — gėrėdamasi ištarė Zelda.

— Jis nepaprastas vyras, — pridūrė Adriana ir nuėjo pasikalbėti su vienu iš žinių tarnybos redaktorių.

Paskui visą savaitę ji praleido stengdamasi sudėlioti viską į vietas, stengdamasi perduoti savo darbus Zeldai. Ji išeina už dviejų savaičių, ir atrodė visiškai neįmanoma iki tol viską suspėti. Savaitės viduryje jai paskambino kažkas iš Bilio grupės ir pranešė, kad jie rengia jam staigmeną keturiasdešimtojo gimtadienio proga. Jie prašė Adrianos pagalbos, norėjo, kad ji laiku atsiųstų Bilį į vakarėlį. Adriana dėl to nepaprastai nudžiugo. Jo tikrasis gimtadienis buvo Naujųjų metų dieną, ir tą pačią popietę jie planavo vakarėlį čia pat, filmavimo aikštelėje, su orkestru, dalyvaujant visiems buvusiems ir dabartiniams jo aktorių trupės nariams, ir visiems tiems draugams, kuriuos tik pavyks pasiekti. Adrianai jų sumanymas pasirodė nuostabus. Ji vos įstengė susitvardyti prieš pat Naujuosius metus neišdavusi jam paslapties.

Naujųjų metų išvakarėse jie vakarieniavo su draugais. Tai buvo nedidelis pobūvis, kurį jo pažįstamas rašytojas surengė Chasens restorane, o paskui, kai važiavo namo, Adriana vos neužmigo. Bilis buvo išgėręs, bet negirtas. Tuoj po vidurnakčio, kai tik grįžo namo, vos spėjęs nusirengti jis iškart niro į lovą. Kai Adriana atsigulė į lovą šalia jo, jis jau kone miegojo.

— Su Naujaisiais metais, — sušnibždėjo, ir jis nusišypsojo. — Ir su gimtadieniu! — Galvojo apie tą vakarėlį rytojaus dieną, bet jai dar nespėjus pasakyti jis jau vėl užmigo, tad ji tik pasilenkė ir jį pabučiavo. Jis toks mielas ir toks jai geras, ji taip jį myli. Gulėjo dar neužmigusi, pavargusi, bet jau nebe tokia apsnūdusi, kaip prieš valandą, ir staiga taip begulėdama pajuto aštrų spyrį, o netrukus visas jos kūnas nuo krūtinės iki šlaunų įsitempė, taip smarkiai, kad vos įstengė kvėpuoti, bet skaudėti neskaudėjo. Dar viena treniruotė, pagalvojo. Ji jau buvo kone pripratusi prie tų parengiamųjų sąrėmių. Dažniausiai ją suremdavo užsiėmusią, smarkiau pavargusią, ir ji iš tiesų jau beveik nekreipdavo į tai dėmesio. Gulėjo sau ramiai galvodama, bet staiga kūnas įsitempė dar sykį, paskui dar. Tada ji nusprendė nežadindama Bilio išbandyti vieną iš jo triukų. Nuėjo ir įsipylė sau pusę taurės vyno, gurkštelėjo. Tačiau šį sykį sąrėmių tai nesustabdė. Apie trečią valandą sąrėmiai jau vyko reguliariai, bet ji vis dar netikėjo, kad jie tikri, tad užgesino šviesą ir pabandė užmigti, tačiau kiekvienas sąrėmis ją vis išbudindavo. Taip jai besivartant nuo šono ant šono, Bilis sukrutėjo ir paklausė, kas nutiko.

— Nieko, — pasiskundė ji, — tik tie kvaili sąrėmiai.

Jis pramerkė vieną akį ir pažiūrėjo į ją, gulinčią šalia.

— Ar tau jie atrodo tikri?

— Ne. — Dėl jų jautėsi nepatogiai, bet juk žinojo, kad jie vyksta tik dėl to, jog ji pavargusi, nė kiek neabejojo, kad tai nėra gimdymo pradžia. Kūdikis turėjo gimti tik po dviejų savaičių, nėra jokios priežasties, kodėl jis turėtų skubėti. Vos prieš dieną ji lankėsi pas gydytoją ir šioji nieko ypatingo nepastebėjo, tik atkreipė dėmesį, kad teoriškai kūdikis jau visiškai išsivystęs ir gali gimti bet kurią minutę, nelaukdamas dvi savaites.

— Kiek laiko tu juos jau jauti? — sumurmėjo Bilis vėl pasiversdamas šalin, ant šono.

— Nežinau... Tris ar keturias valandas. — Jau buvo pusė keturių.

— Įlįsk į karštą vonią. — Tai buvo dar vienas iš jo stebuklingų receptų, paprastai irgi padėdavo. Keletą kartų, kai buvo prasidėję sąrėmiai, pabandė, ir sąrėmiai visuomet sustodavo. Tačiau gydytoja buvo juos įspėjusi, kad kai jie prasidės iš tikrųjų, tai nei vynas, nei karšta vonia jų nesustabdys, jie nepraeis net Adrianai atsistojus ant galvos. Kai kūdikis norės ateiti, jis ir ateis. Ji tingėjo lipti iš lovos ir eiti į vonią vien tam, kad sustabdytų sąrėmius. — Eik, eik, — paragino Bilis, — pabandyk, gal pavyks užmigti.

Netrukus ji nutapnojo į vonią, o jis šypsojosi žiūrėdamas, kaip ji krypuoja, paskui šiek tiek snūstelėjo klausydamas, kaip ji leidžia į vonią vandenį, ir, regis, praėjo kelios valandos, kol vėl išgirdo ją prie savęs. Bet staiga jis pajuto, kaip ji įsitempia ir išleidžia keistą garsą. Jis tučtuojau išsibudino ir pažiūrėjo į ją, jos veidas buvo įsitempęs, ji visa sustingo, įsitvėrė jo.

— Mažyte, kas tau? — susijaudino išvydęs jos veidą, o uždegęs šviesą pamatė, kad jos kakta išpilta prakaito. Vonia aiškiai nesustabdė sąrėmių. O tada jos kūnas atsipalaidavo, ir jis nusišypsojo, jos akys buvo kupinos baimės. Jis suėmė ją už rankos, pabučiavo pirštus. — Man atrodo, kad mažasis mūsų bičiulis nori švęsti su mumis Naujuosius metus. Ką tu manai, mieloji? Gal man paskambinti gydytojai? — Jam buvo aišku, kad ji tuoj gimdys.

— Ne... — vėl suspaudė jo ranką. — Viskas bus gerai... tikrai... oi... ne! — staiga sušuko. — Ne, nebus gerai, oi, Bili! — stvėrė jo ranką ir smarkiai suspaudė, užmiršdama viską, ko ją buvo mokę apie kvėpavimą. Tačiau Bilis jai priminė, ir ji vargais negalais gaudė orą, kol atleido. Jam buvo aiškiau negu aišku, kad jie negali ilgiau laukti. Staiga ją surėmė baisus skausmas, reikėjo kuo greičiau skubėti į ligoninę. Jis padėjo jai atsisėsti, ji atgavo kvapą, tada apspangusi nuėjo prie drabužių spintos. Buvo pavargusi ir išsigandusi, ėmė visa drebėti. Po minutės ji grįžo nuo spintos su siaubu veide. Prie jos pripuolęs padėjo atsisėsti, bet dabar sąrėmis buvo toks stiprus, kad ji nebeįstengė kalbėti. Sėdėdama ir gaudydama orą, prisiminė moters iš to filmo agoniją. Jautėsi daug baisiau. Ji neįstengė atgauti kvapo, staiga skausmai ėmė verti ją be perstojo.