Даниэла Стил - Širdies plakimas

Jis jau įsiuto dėl to, ką ji šnekėjo, bet visa tai buvo tiesa, ir jis tai žinojo.

— Kam, tiesą sakant, tu man skambinai? Argi ne šito tu iš manęs norėjai? Ar tu dairaisi geriausio pasiūlymo? — Jis, žinoma, pastebėjo naują žiedą su deimantais ant jos piršto ir Bilį su gausiomis dovanėlėmis, paliktomis prie durų.

— Aš jau nebelaukiu jo iš tavęs. Bet norėjau įsitikinti, kad suteikiau tau galimybę dar kartą prisiminti savo sūnų, prieš tau jį atiduodant kitam vyrui visiems laikams. Maniau, kad tu to vertas. Maniau, kad visuomet dar lieka tas menkas šansas, kad kada nors tu karčiai dėl to gailėsiesi, kad tu pamilsi jį, kai jis gims. Tačiau tu to nepadarei. Tu tenori jį išmėginti tarsi kokį nuomojamą automobilį, o manęs tu nori tam, kad jį prižiūrėčiau, nes tu juk pasiryžęs atleisti man už mano išdavystę, kaip tu tai pavadinai. Tačiau išdaviau ne aš, išdavei tu, ir kūdikis dabar mano.

Jis atrodė sutrikęs, tačiau ne per smarkiai nusiminęs dėl to, ką ji pasakė. Ji net pagalvojo, ar tik jis nepajuto palengvėjimo. Jis liko tas, kas ir buvo. Dabar ji jau tikrai tai žinojo.

— Galėsi jam pasakyti, kad aš pasisiūliau priimti tave atgal, bet tu atsisakei. Juk tu taip jaudiniesi dėl to, ką jam pasakysi.

— Pabandyti, Stivenai. Tai niekai. — Staiga ji pajuto, kad šaukia, bet jai buvo tas pats. Džiaugėsi pagaliau gavusi ant jo parėkti. — Aš noriu mylėti jį besąlygiškai, ar gera, ar bloga, gražus jis ar bjaurus, geros nuotaikos ar blogos, serga ar sveikas, mylėti jį visa ta meile, kiek tik įstengsiu jam suteikti. Aš tai noriu suteikti mūsų kūdikiui. — Jos akyse pasirodė ašaros, ir ji suprato, kad būtent tai ji nori suteikti Biliui, viską, ką ji gali suteikti, visiems laikams.

— Besąlygiška meilė egzistuoja nebent tarp kvailių, — tarstelėjo jis ciniškai.

— Tada aš ir esu kvailė. — Juk kaip tik tokią meilę kažkada ji jam ir siūlė, ir būtent nuo jos nusigręžęs jis išėjo.

— Tada sėkmės, Adriana, — jis ilgokai stovėjo žiūrėdamas į ją, ir visi jausmai, kurie juos kada nors siejo, atrodė išsisklaidę. O paskui jau mažumėlę švelniau: — Man gaila, kad mums nepavyko, Adriana. — Tačiau atsisakyti kūdikio jam nė kiek neatrodė gaila.

Trumpam mažylis jį sudomino, nustebino, bet ta akimirka baigėsi. Kai tik sesutė išnešė kūdikį iš kambario, Stivenas, atrodė, jį visiškai pamiršo.

— Man irgi gaila, — žvilgtelėjo į jį galvodama, kas jis iš tiesų buvo visą tą laiką, kai ji tarėsi jį pažįstanti. — Tavęs man gaila, — negarsiai pridūrė.

— Nereikia man tavo gailesčio. — Pagaliau ji išsilaisvino, žiūrėdama į jį, ir dar kartą apsidžiaugė, kad jam paskambino. Jis elgėsi tiesiai, dabar jau neturėjo ko prarasti. — Aš nebuvau šitam pasiruošęs, Adriana. Tikriausiai niekada nebūsiu. — Tai buvo sąžiningiausi žodžiai, kuriuos jis kada nors jai pasakė, kad ir kaip jį sudomino ką tik gimęs kūdikis, jo grožis. Tiesiog jis nebuvo Bilis, ir dabar ji visiškai aiškiai suvokė, kad Stiveno nebemyli. Ji nemylėjo jo jau daugelį mėnesių, nuo tada, kai Bilis... o gal nuo tada, kai pastojo... tik ji to nežinojo.

— Žinau, — ji lėtai jam linktelėjo, o tada atrėmė galvą į pagalves, šis rytas, atrodė, niekad nesibaigs. — Ačiū, kad atėjai.

Jis palietė jai ranką, tada apsisuko ir išėjo iš kambario netaręs nė žodžio, ir šįsyk ji žinojo, kad jis išeina visiems laikams, ir jai buvo gaila, bet žinojo, jog daugiau jo nebepasiges. Ji gulėjo lovoje, galvodama apie Bilį, beviltiškai ėmė jaudintis dėl to, ką jis galėjo pagalvoti išvydęs ją su Stivenu. Ji troško tik vieno, kad jis sugrįžtų ir ji galėtų jam viską paaiškinti.

Kol ji galvojo apie Bilį, Stivenas žingsniavo koridoriumi ilgu iškilmingu žingsniu, jis trumpam stabtelėjo ties kūdikių palata ir išvydo jų kūdikį. Melsvas ryšulėlis akrilo lopšyje paremtas taip, kad sesutės jį matytų. Melsva kortelė ant lopšio: „Tompsonas, berniukas, 4 kg, 5.15“. Jam davė jos mergautinę pavardę, kaip jis ir buvo teisme pareikalavęs. Žiūrėdamas į jį Stivenas laukė, gal pajus ką ypatingesnio, ko niekada iki šiol nejuto, bet nieko neįvyko. Jis buvo dailutis, o kartu toks neįtikėtinai mažas ir pažeidžiamas. Norėjosi pasiekti jį, palytėti. Jis niekad nepamirš, kaip laikė jį ant rankų, bet kai Adriana jį pasiėmė, palengvėjo. Palengvėjimą jautė ir dabar, žinodamas, kad kūdikis Adrianos, o ne jo. Buvo malonu žinoti, kad jis kažkieno kito. Stivenas svarstė, kad gal reikėtų trumpam pabandyti, gal bent tam, kad ją susigrąžintų, bet dabar pagaliau pajuto palengvėjimą, kad neprivalo šito daryti. Ir net jis suprato, kad tarp jų viskas baigta. Ji norėjo per daug viso to, ko jam nereikėjo. Iš jo ji norėjo per daug.

— Tavo berniukas? — plačiai šypsodamas paklausė senyvas plikas vyriškis su cigaru, bet Stivenas nustebęs pažvelgė į jį ir papurtė galvą. Ne. Ne jo berniukas, kažkieno kito. Ir tada grakščiai išplaukė pagaliau nusiraminęs. Daugiau Stivenui kankintis nebereikės.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Adriana visą dieną laukė, kada sugrįš Bilis, bet jis negrįžo. Ji daugybę kartų skambino į jo butą, bet jis neatsiliepė. Ketvirtą valandą ją apėmė neviltis. Kankinosi dėl to, ką Bilis turėjo pagalvoti, norėjo jam viską paaiškinti, papasakoti, kuo baigėsi Stiveno vizitas. Bet neįstengė jo rasti. Jaudinosi ir dėl jo darbe turėjusio vykti vakarėlio staigmenos, nes juk visi pasikliovė ja, ji turėjo atsiųsti Bilį į darbą, kur jį nustebinti bus susirinkę visi jo aktoriai, visi filmo darbuotojai. Pagaliau ėmė skambinti tiesiai jam į darbą, tikėdamasi, kad visi kiti jau turėtų būti ten susirinkę. Pagaliau šeštą valandą kažkas pakėlė ragelį, fone buvo girdėti šventiškas šurmulys. Stengėsi šaukti garsiau, kad perrėktų gaudesį, ir pagaliau režisieriaus asistentas susigaudę, kas skambina.

— Adriana? Sveikiname gimus kūdikiui!

Bilis jau visiems buvo pranešęs apie Semą, bet tie, kurie geriau jį pažinojo, pastebėjo, kad jis neįprastai tylus. Tačiau visi tiesiog pagalvojo, kad jis pavargęs per naktį, Adrianai gimdant. Pasirodo, Bilis visai atsitiktinai pataikė į vakarėlį. Palikęs Adrianą grįžo namo ir norėdamas pravėdinti galvą nuvyko į darbą. Tad pasirodė tik truputėlį vėliau, nei jo laukė. Tarsi jau lemties taip būtų nulemta, kad ar su ja, ar be jos, jis anksčiau ar vėliau turėjo pasirodyti vakarėlyje.

— Gal Bilis ten? — pagaliau ji jį surado.

— Ką tik išėjo. Sakė norintis dar šį tą nuveikti. Bet vakarėlis tai aukščiausio lygio, — režisieriaus asistentas gaudė džiugiai, jau gerokai išgėręs, ir visi taip linksminosi, kad beveik nepasigedo savo garbės svečio. Tas išsmuko, sujaudintas jų pastangų jį pradžiuginti, bet trokšdamas pabūti vienas. Gimtadienio kaip ir pakako.

Adriana vėl pabandė skambinti jam į namus, bet ten buvo paliktas įjungtas atsakiklis. Ji negalėjo patikėti, kad jis taip išslydo jai iš rankų, nė nesuteikęs galimybės paaiškinti, kas įvyko. Jis juk žinojo, kad ji nori pranešti Stivenui apie kūdikio gimimą, bet nesitikėjo, kad pamatys šį sėdintį šalia Adrianos ligoninės palatoje, laikantį kūdikį ant rankų. Bilis iš karto padarė žiauriai skaudžias prielaidas. Ir dabar Adriana, gulėdama ligoninės lovoje, jau ėmė bijoti, kad gal jis niekada nebesugrįš jos aplankyti. Jis turbūt taip ant jos supyko, kad nebenori jos daugiau nė matyti, ir ji nežinojo, ką dar galėtų padaryti, kaip jį surasti. Ji negalėjo išeiti iš palatos ar iš ligoninės, tad pasijuto visiškai užspęsta, praradusi paskutinę viltį.

Ji laikė kūdikį kone visą popietę, o į pavakarę paguldė jį į lopšelį šalia lovos. Kai atnešė padėklą su vakariene, nusiuntė jį atgal. Didžiulį mėlyną meškutį pasodino į kėdę ir liūdna žiūrėjo į jo rožes. Tetroško išvysti Bilį, pasakyti jam, kaip jį myli.