Даниэла Стил - Širdies plakimas

— Labanakt, — atsakė jis žiūrėdamas, kaip mergina nueina, o po kelių minučių išgirdo nudardant automobilį. Atėjęs prie savo mašinos stovėjimo aikštelėje išvydo, kad mažiuko MG, stovėjusio šalia jo automobilio, nebėra. Jis pasvarstė, ar ji juo ir nuvažiavo, o tada nusišypsojo pats sau. Jis aiškiai per daug dirba, jei jau ima įsimylėti visai nepažįstamas moteris. „Gerai, Tigpenai, — sumurmėjo pats sau, užvesdamas mašiną ir užkriokinęs duslintuvą, — tik ramiai, vaikine.“ Šyptelėjo išsukdamas iš stovėjimo aikštelės, o važiuodamas namo pradėjo svarstyti, kaip Silvijai sekasi Las Vegase.

ANTRAS SKYRIUS

Kai Adriana Taunsend tolo nuo prekybos centro, tegalvojo apie namuose jos laukiantį Stiveną, nematytą jau keturias dienas. Jis buvo įstrigęs susirinkimuose Sent Luise, kur pristatinėjo savo firmos paslaugas klientui. Reklamos agentūroje, kur dirbo, Stivenas Taunsendas buvo kylanti pirmo ryškio žvaigždė. Ji žinojo, kad kada nors, jei tik norės, jis pradės vadovauti Los Andželo skyriui. Būdamas trisdešimt ketverių, jis pasiekė neįtikėtinai daug, turint galvoje kuklią jo kilmę iš šalies centrinės dalies, ir ji puikiai žinojo, kiek neišpasakytai daug ta sėkmė jam reiškė — viską. Jis neapkentė skurdo, neapkentė savo vaikystės, neapkentė centrinių JAV rajonų. Jo giliu įsitikinimu, prieš šešiolika metų jį išgelbėjo stipendija į Kalifornijos Berklio universitetą. Jis gavo komunikacijų bakalauro laipsnį, kaip ir Adriana po trejų metų Stanforde. Ji domėjosi televizija, o Stivenas nuo pat pradžių pamilo reklamą. Iškart po mokyklos pradėjo San Franciske dirbti reklamos agentūroje, o vakarais lankė verslo mokyklą ir jau atvykęs į pietinę Kaliforniją baigė verslo magistrantūrą. Niekam negalėjo kilti abejonių, ar Stivenui Taunsendui pasiseks, kad ir kiek jam prireiks pastangų, kad ir kiek tai jam kainuos. Jis buvo iš tų žmonių, kurie ryžtingai siekia atsidurti ten, kur nori, ir visą kelią labai smulkiai suplanuoja. Stiveno Taunsendo gyvenime nebuvo atsitiktinumų, nebuvo klaidų, nebuvo nesėkmių. Kartais jis valandų valandas šnekučiuodavosi su Adriana apie klientus, kuriuos prisivilios, ar apie paaukštinimą, kurį buvo pasiryžęs pasiekti. Neretai ji juo žavėdavosi — jo užsispyrimu, veržlumu, jo drąsa. Jam nebuvo lengva. Stiveno tėvas dirbo konvejerio darbininku Detroito automobilių gamykloje. Penki vaikai, trys dukros, du sūnūs, Stivenas jauniausias iš jų. Vyresnysis jo brolis žuvo Vietname, o visos trys mergaitės liko netoli namų, visiškai laimingos, kad nereikia lankyti koledžo. Dvi iš jų ištekėjo dar nesulaukusios nė dvidešimties, aišku, abi nėščios, o vyriausia sesuo tuokėsi dvidešimt vienų ir iki dvidešimt penktojo gimtadienio turėjo keturis vaikus. Ji ištekėjo už vyruko, dirbančio automobilių gamykloje, kaip ir jų tėtis, ir kai vykdavo streikas, jie visi vertėsi iš pašalpų. Apie tą gyvenimą Stivenas dar tebesapnuodavo košmarus, apie savo vaikystę jis iš viso retai kam pasakodavo. Tik Adriana žinojo, kaip jis viso to nekentė, kaip smarkiai jis nekentė visos savo šeimos. Išvykęs iš Detroito, nė karto negrįžo jų aplankyti. Adriana žinojo, kad jis jau penkerius metus nesikalbėjo su tėvais. Kartą, kai truputį daugiau išgėręs per vakarėlį darbe važiavo namo, jis jai paaiškino tiesiog nebegalintis daugiau su jais šnekėtis. Jis jų nekentė, nekentė jų skurdo, jų nevilties, nekentė tos sielvarto išraiškos motinos akyse dėl visko, ko ji negalėjo savo vaikams suteikti. Bet ji tikriausiai jus visus mylėjo, bandė paaiškinti Adriana, jausdama tos moters meilę jiems, jos bejėgiškumą matant visa tai, ko jiems reikėjo ir ko ji negalėjo jiems suteikti, ypač jauniausiajam, sėkmės trokštančiam, ambicingam savo Stivenui.

— Nemanau, kad ji nors vieną mūsų būtų mylėjusi, — karčiai nutęsė Stivenas, — ji, manau, nieko nebejautė — nebent jam. Žinai, ji netgi pastojo tais metais, kai aš išvažiavau, o tada jau jai turėjo būti netoli penkiasdešimties. Dėkui Dievui, patyrė persileidimą.

Adriana pajuto, kaip iš toli dilgtelėjo skausmas dėl tos moters, bet ji jau seniai liovėsi juos teisinusi prieš Stiveną. Jis aiškiai nebeturėjo su jais daugiau nieko bendro, net galvoti apie juos jam buvo pernelyg skaudu. Kartais ji svarstydavo, kažin ką jie pamanytų apie jį, jeigu galėtų dabar išvysti. Jis buvo gražus, atletiškas, tiesmukas, išsilavinęs, drąsus ir retkarčiais net įžūlokas. Ji visuomet žavėdavosi jo užsidegimu, ambicijomis, jo veržlumu, energija, bet ne kartą troško, kad šios vyro savybės reikštųsi nors kiek nuosaikiau. Gal tai ateis ilgainiui, laikui bėgant, patyrus mylinčiųjų gerumą ir širdingumą. Kartkartėmis ji erzindavo Stiveną, sakydama, kad jis tarsi kaktusas. Neleidžia niekam per arti prieiti, palytėti jo širdies, nebent tada, kai pats nusprendžia.

Jie buvo susituokę beveik trejus metus, ir santuoka jiems abiem išėjo į gera. Per pastaruosius dvejus su puse metų Stivenas kilo karjeros laiptais meteoro greičiu. Į Los Andželą buvo persikėlęs prieš dvylika metų, kai pabaigė koledžą. Per šiuos metus dirbo trijose skirtingose reklamos agentūrose, ir reklamos versle jį pažinojo kaip išmanantį, gerai atliekantį savo darbą ir gal tik per dažnai žiauroką. Jis nuviliodavo klientus iš draugų, iš kitų agentūrų tokiomis aplinkybėmis, kurias galima vadinti ne visai priimtinomis. Tačiau dėl tokių jo veiksmų agentūra, kurioje dirbo, užsakymų niekuomet neprarado, kaip ir pats Stivenas. Jų verslas kasdien augo, o sykiu didėjo ir Stiveno svarba.

Adriana žinojo, kad juodu su Stivenu be galo skirtingi, bet jį gerbė. Labiausiai gerbė dėl jo kilmės. Iš tų negausių pasakojimų, kuriuos girdėjo, žinojo, kad vaikystėje jam teko patirti daug vargo. Jos pačios padėtis buvo visiškai priešinga, ji kilusi iš pasiturinčios Konektikuto viduriniosios klasės šeimos. Ji visuomet lankė privačias mokyklas ir teturėjo vieną vyresnę seserį. Jiedvi nebuvo per daug panašios, o pastaraisiais metais Adriana irgi visai nutolo nuo savo tėvų, nors jie beveik kasmet atvykdavo į Kaliforniją jos aplankyti. Tačiau viskas čia pernelyg skyrėsi nuo jų patogaus gyvenimo Konektikute, o kai tėvai lankė juos paskutinį sykį, jie ne itin gerai sutarė su Stivenu. Adrianai teko pripažinti, kad jie nerado bendros kalbos. Stivenas kritikavo Adrianos tėvą ir jo aristokratiškus užsiėmimus. Jos tėvui niekuomet nerūpėjo karjera. Buvo advokatas, anksti išėjo į pensiją ir daugelį metų dėstė vietinėje teisės mokykloje. Adrianai buvo gėda, kai Stivenas jį kone tardė, ji stengėsi paaiškinti, kad Stivenas tiesiog taip elgiasi su visais žmonėmis, kad jis nieko pikto neturi galvoje. Tačiau kai jie išvažiavo namo, paskambino jos sesuo Konė ir aprėkė ją už tai, kaip Stivenas elgėsi su tėvais. Ji paklausė, kaip Adriana leido jam šitaip su jais elgtis. „Kaip elgtis?“ — sutriko Adriana. „Priversti tėtį pasijusti tokį nereikšmingą. Mama pasakė, kad Stivenas tėtį žemino. Tėtis žadėjo niekuomet daugiau nevykti į Kaliforniją.“

„Kone, dėl Dievo meilės...“ — Adriana susinervino išgirdusi, kaip įskaudintas jos tėvas, jai teko sutikti, kad Stivenas elgėsi... na, šiek tiek... na, spaudė tėtį šiek tiek per daug energingai, bet toks jau jo stilius. Ir ji tuščiai stengėsi paaiškinti tai savo seseriai. Tačiau artimos jos niekada nebuvo. Jas skyrė vos penkeri metai, bet Konė niekada jos nepalaikė, tarsi sesuo būtų buvusi menkesnė. Pagaliau kaip tik todėl Adriana, baigusi koledžą, pasiliko Kalifornijoje. Apsispręsti padėjo, aišku, ir jos troškimas gauti darbą televizijoje.

Adriana atvyko į Los Andželą mokytis kino gamybos magistrantūroje Kalifornijos universitete. Jai sekėsi labai gerai. Dirbo kelis be galo įdomius darbus, paskui sutiko Stiveną, kuris numatė jai kitokias karjeros galimybes. Galima sakyti, kad tai viską pakeitė. Jam atrodė, kad filmų kūrimo aplinka ar net televizijos filmai pernelyg pretenduoja į meniškumą, jis spaudė ją užsiimti kuo nors realesniu, konkretesniu. Po dvejų metų jų bendro gyvenimo jai pasiūlyta dirbti televizijos naujienų skyriuje. Aišku, tai reiškė kur kas daugiau pinigų, negu ji uždirbdavo iki tol, bet ir darbo pobūdis gerokai skyrėsi nuo to, apie ką Adriana kada nors svajojo. Ji kankinosi neapsispręsdama, priimti pasiūlymą dirbti ar ne, jai paprasčiausiai atrodė, kad tai „ne jai“, bet galų gale Stivenas ją įkalbėjo, ir jis buvo teisus. Per pastaruosius trejetą metų ji šį darbą pamėgo. O praėjus šešiems mėnesiams po to, kai ėmė čia dirbti, ji su Stivenu savaitgalį nuvyko į Riną ir susituokė. Jis neapkentė didelių vestuvių bei „šeimos kankynių“, ir nenorėdama jo nervinti ji su tuo sutiko. Tačiau tai sunervino jos tėvus. Jie norėjo savo jaunėlei dukrai surengti gražias vestuves namuose. Užuot taip padarę, juodu su Stivenu atskrido į Rytinę pakrantę, ir tėvai toli gražu neapsidžiaugė sužinoję, kad jie jau susituokę. Jos mama verkė, o tėvas barė juos abu, ir jie abu jautėsi tarsi nusižengę vaikai. Stiveną jie nejuokais suerzino, o Adriana, kaip visuomet, smarkiai susipyko su savo vyresniąja seserimi Kone. Toji tada laukėsi savo paskutiniojo, trečiojo, vaiko ir, kaip visuomet, privertė Adrianą pasijusti taip, tarsi ji būtų jų neverta, tarsi būtų padariusi kažką siaubinga.