Даниэла Стил: Širdies plakimas

— Lesle, na, pabandykime, mieloji, prašau... leisk man pabandyti. Pamatysi, kaip nuostabu bus Los Andžele. Tik pagalvok, daugiau jokio sniego, jokio šalto oro. Kaip nuostabu bus berniukams. Galėsime vežioti juos į paplūdimį... galėsime turėti baseiną tiesiog savo galiniame kieme... galėsime vaikštinėti į Disneilendą... — Tačiau ji toliau purtė galvą. Ji tai jau gerai jį pažinojo.

— Ne, nuvesti juos į Disneilendą ir į paplūdimį galėsiu aš. Tu juk visą laiką dirbsi arba negulsi kiaurą naktį perrašinėdamas kažkieno filmo scenarijų, bėgsi į repeticiją arba žiūrėti, kaip jie įrašinėja, arba pamišėliškai perrašinėsi dar nežinia ką. Kada paskutinį sykį vedeisi berniukus į Bronkso zoologijos sodą ar dar kur nors?

— Gerai, gerai... Na, taip, aš dirbu per daug... Taip, aš siaubingas tėvas ar netikėlis sumautas vyras arba visa tai sykiu, bet, dėl Dievo, Lesle, metų metus mes juk badavome. O dabar tu gali turėti, ką panorėjusi, vaikai irgi. Pagaliau galėsime juos leisti į padorias mokyklas, galėsime suteikti jiems viską, ko troškome, galėsime apmokėti jiems koledžą. Negi tai tikrai siaubinga? Gerai, kelerius metus buvo sunku, bet dabar bus lengviau. Tai negi tu dabar pasitrauksi, šito nė nesulaukusi? Na ir laiką pasirinkai, — jis žiūrėjo į ją su ašaromis akyse, tiesdamas į ją ranką. — Mieloji, aš juk myliu tave... prašau, nedaryk šito... — Tačiau ji nepajudėjo, tik nudelbė žvilgsnį, kad nematytų sielvarto jo akyse. Žinojo, kad jis ją myli, geriau nei kas nors kitas žinojo, kaip jis myli vaikus. Tačiau tai jau nieko nebereiškė. Žinojo, kad dėl savęs pačios privalo padaryti tai, ką daro. — Tai tu nori likti čia? Pasakysiu jiems, kad filmo neperkelsime. Jeigu visa tai tik dėl šito, tada velniop tą Kaliforniją... liksime čia. — Tačiau jo balse pasigirdo baimės gaida ją stebint, nes jis ėmė įtarti, kad svarbiausia priežastis ne Kalifornija.

— Ne, dabar jau jokio skirtumo, — tyliai ir švelniai ištarė ji, be galo apgailestaudama. — Mums jau per vėlu. Negaliu šito paaiškinti. Žinau tik, kad reikia imtis kažko visiškai kito.

— Kažin ko? Persikraustyti į Indiją? Pakeisti religiją? Tapti vienuole? Kuo toks ypatingas bus tas mokymas Džulijarde? Ką tu, po velnių, nori man pasakyti? Kad tu nusiplauni? Tada kaip tai iš viso susiję su Džulijardu ar su Kalifornija? — pasijuto įskaudintas, sutrikęs, o galiausiai staiga įniršo. Kodėl ji šitaip su juo elgiasi? Kuo jis šito nusipelnė? Sunkiai dirbo, pasiekė sėkmės, jo tėvai juo didžiuotųsi, jei būtų dar gyvi, bet abu numirė jam vos perkopus per dvidešimt, nuo vėžio, per metus vienas po kito, o brolių nei seserų jis neturėjo. Teturėjo Leslę ir berniukus, o dabar ji jam praneša, kad jie jį palieka, kad jis vėl liks vienas. Visiškai vienas, be tų trijų žmonių, kuriuos mylėjo, nes padarė kažką blogo, nes per smarkiai dirbo, jam pernelyg sparčiai sekėsi. Ir įskaudintas to, kaip neteisingai ji su juo elgėsi, jis staiga užsiplieskė įniršiu.

— Tu tiesiog nesupranti, — spyrėsi ji silpnai.

— Ne, aš nesuprantu. Tu man sakai, kad nevyksi į Kaliforniją. Tai aš tau sakau, kad jei tau yra skirtumas, liksime čia, ir velniop visa tai, ką sako televizijos šulai. Jiems tiesiog teks su tuo susitaikyti. Tai ką dabar pasakysi? Ką tada mes darysime, šitaip nusprendę?

Ar vėl viskas bus kaip buvę, ar kaip? Kas vyksta, Les? — jis draskėsi tarp pykčio ir nevilties, bet nežinojo, ką jai sakyti, kad visa tai pakeistų. Jis vis dar nesuprato, kad ji jau buvo apsisprendusi ir jis jokiais būdais negalėtų jos perkalbėti.

— Nežinau, kaip tau tai pasakyti... — jos akyse pasirodė ašaros žvelgiant į jį, ir akimirkai jį apėmė beprotiškas jausmas, kad įžengė į vieną iš savo filmų ir negali ištrūkti... Ar Leslė paliks Bilį?.. Ar tikrai Bilis gali pasikeisti? Ar Leslė supranta, kaip Bilis ją myli?.. Staiga jis panoro nusikvatoti arba pravirkti, bet nepadarė nei vieno, nei kito. — Viskas baigta. Turbūt kitaip to pasakyti neįmanoma. Kalifornija su tuo nė kiek nesusijusi. Tiesiog iki dabar pati nenorėjau sau to pripažinti. Negaliu toliau taip gyventi. Noriu gyventi savo gyvenimą su vaikais. Noriu daryti tai, kas svarbu man, Bili... užuot dieną ir naktį gyvenusi tame filme. — Ir užuot gyvenusi su Biliu. Tik negalėjo prisiversti šito pasakyti. Sielvartas jo akyse atrodė toks slegiantis, kad, regis, apalps vien žiūrėdama į jį. — Atleisk...

Jis atrodė tarsi žaibo trenktas. Mirtinai pabalo, jo akys, didžiulės, mėlynos, prisipildė kančios.

— Tu pasiimsi vaikus? — Bet kuo jis to nusipelnė? Jie abu žinojo, kad nors ir labai užimtas buvo per pastaruosius trejetą metų, vaikus jis dievino.

— Tu juk negalėsi jų prižiūrėti Kalifornijoje, — nuskambėjo paprastas teiginys, o jis žvelgė į ją nustėręs iš siaubo.

— Ne, bet juk tu galėtum važiuoti kartu ir padėti, — pabandė nežymiai pajuokauti, bet juokauti nė vienam nesinorėjo.

— Bili, nereikia...

— Juk tu leisi jiems mane aplankyti? — Ji linktelėjo. Kad tik taip ir būtų, meldė jis. Trumpam jam dingtelėjo, kad reikia mesti tą filmą, pasilikti Niujorke, maldauti ją jo nepalikti. Tačiau jautė ir tai, kad jau nesvarbu, ką jis dabar darys, jai jau per vėlu. Širdimi, siela ir protu ji jau buvo jį palikusi. Dabar jis sau priekaištavo tik už tai, kad nieko nepastebėjo anksčiau. Jeigu būtų pastebėjęs, gal dar ir būtų įstengęs ką nors pakeisti. Tačiau jis per daug gerai ją pažįsta, kad dar galėtų ko nors viltis. Viskas baigta, be raudų, be dejonių. Karą jis seniai pralaimėjo, tik to nežinojo. Jo gyvenimas baigtas.

Paskui stojo du mėnesiai kankynės, kurią prisiminęs jis dar ilgai verkdavo. Reikėjo pasakyti berniukams. Prieš išvykstant padėti jiems persikraustyti į butą Vestsaide. Pirmoji naktis būste palėpėje be jų. Ir vėl pagunda palikti tą filmą, maldauti ją priimti jį atgal, tik buvo aišku, kad durys jau užsidarė, kad jų jau nebepraversi. Prieš išvykdamas dar sužinojo, kad Džulijardo mokykloje būta kito dėstytojo, kuris jai „labai patiko“. Ne, ji tikrai nepradėjo romano, Bilis ją per daug gerai pažinojo, kad neabejotų jos ištikimybe, bet ji įsimylėjo tą vyruką, ir tai irgi prisidėjo prie priežasčių, kodėl jį paliko. Norėjo būti laisva, kad galėtų puoselėti santykius su tuo vyru be kaltės jausmo. Ir be Bilio Tigpeno. Ją ir jos bičiulį mokytoją siejo daug bendro, kaip ji tvirtino, o jos su Biliu, išskyrus vaikus, niekas nesiejo. Adamas nuoširdžiai sielvartavo matydamas tėtį išeinantį, bet jam tebuvo dveji su puse, tad netruko priprasti prie naujo gyvenimo. O vos aštuonių mėnesių Tomis, atrodė, nė nesuprato, kad kažkas pasikeitė. Iš tiesų tik Bilis jautėsi taip, kad ašaros tvindė jam akis ir lėtai riedėjo skruostais, kai lėktuvas, pakilęs virš Niujorko, pasuko Kalifornijos link.

O jau ten kunkuliuodamas kerštu Bilis puolė prie savo televizijos filmo. Dirbo dieną naktį, kartais net nakvodavo ant sofos savo kabinete, o serialo vertinimai kopė vis aukščiau. Filmas skynė nesuskaičiuojamus Emmy prizus už geriausią televizijos dieninę programą. Ir visus tuos septynerius metus, kuriuos praleido Kalifornijoje, ši manija Bilio Tigpeno jau neapleido. Gyvenimas, vertas gyventi tapo jo džiaugsmu ir pasididžiavimu, jo kasdieniu palydovu, jo geriausiu draugu, jo kūdikiu. Dėl šito kautis jam daugiau nebereikėjo. Ir jis atsidavė darbui, leido jam tapti kasdiene savo aistra.

Kas antras šventes jo aplankyti atvykdavo berniukai, atvažiuodavo mėnesiui vasarą, ir jis mylėjo juos labiau nei kada nors anksčiau. Tačiau būti atskirtam nuo jų per tūkstančius kilometrų, kai iš tiesų troško matyti juos kiekvieną dieną, ir toliau buvo neapsakomai skausminga. Per jo gyvenimą pražygiavo ištisas paradas moterų, bet vienintelis nuolatinis bičiulis, kurį dabar turėjo, buvo filmas ir jo aktoriai. Dar jis gyveno dėl savo atostogų su Adamu ir Tomiu. Leslė jau seniai buvo ištekėjusi už savo mokytojo iš Džulijardo ir jie turėjo dar du vaikus, pagaliau ji iš viso liovėsi dėstyti. Dėl keturių vaikų namuose, nė vienas dar nesulaukęs nė dešimties metų, ji turėjo marias darbo, bet, regis, jai tai patiko. Juodu su Biliu retkarčiais pasikalbėdavo telefonu, ypač prieš atvažiuojant berniukams arba jei kuris nors vaikas susirgdavo ar iškildavo kokių nesklandumų, bet, išskyrus pokalbius apie Adamą ir Tomį, jie jau nedaug ką teturėjo vienas kitam pasakyti. Sunku buvo net prisiminti, kaip visa atrodė tada, kai jie buvo susituokę. Žmonos praradimo skausmas išsisklaidė, gerų laikų prisiminimai irgi nublanko. Visa, išskyrus berniukus, tapo praeitimi. Vaikai buvo tikroji jo gyvenimo meilė. Vasarą, kai jie praleisdavo su juo tą mėnesį, jo meilė jiems pranokdavo net aistrą, kurią jautė savo televizijos filmui, jiems skirdavo net daugiau dėmesio. Kasmet pasiimdavo mėnesį atostogų ir dalį jų jie visi praleisdavo kur nors išvykę, o likusį laiką — Los Andžele; vykdavo į Disneilendą, lankydavo draugus, vaikai tiesiog leisdavo laiką su tėvu, o jis gamindavo jiems valgį ir jais rūpinosi. O kai jie išvykdavo atgal į Niujorką jį palikę, jį vėl apimdavo skausmas. Vyresnysis Adamas dabar buvo beveik dešimties, atsakingas, smagus, rimtas, labai panašus į motiną. Tomis tebuvo kūdikėlis, netvarkingas, dažniausiai dar besielgiantis kaip mažylis, nors jau septynerių, ir užgaidus, išsiblaškęs, kartais juokingas. Leslė dažnai Biliui kartodavo, kad Tomis visomis prasmėmis yra tikras jo atvaizdas, bet kažkodėl jis to neįstengdavo įžvelgti. Jis juos abu dievino ir ilgomis vienišomis naktimis Los Andžele skausmingai trokšdavo, kad jie visi gyventų sykiu. Tai buvo vienintelis gyvenime dalykas, dėl kurio jis apgailestavo, vienintelis dalykas, kurio negalėjo pakeisti, vienintelis dalykas, kuris iš tiesų retkarčiais varydavo jam neviltį, nors jis ir stengdavosi tam nepasiduoti. Tačiau jau vien mintis apie tai, kad jis turi du mylimus vaikus, kurių beveik nemato, jam atrodė per brangi kaina už nepavykusią santuoką. Kodėl jie liko jai, o ne jam? Kodėl ji apdovanota už prarastus metus, o jis nubaustas? Ar tai teisinga? Ne, nieko čia teisingo. Ir jis tik dar labiau įsitikindavo vienu dalyku. Jis negali leisti, kad tai kada nors pasikartotų. Jis niekada daugiau beprotiškai neįsimylės, neves, neturės vaikų ir jų nepraras. Baigta. Jokiu būdu. Ir metams bėgant jis rado tobulą sprendimą. Aktores. Ištisas jų ordas. Kai turėdavo laiko, o taip būdavo ne itin dažnai.