Даниэла Стил: Dabar ir amžinai

Iš anglų kalbos vertė

Milda Dyke

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

Beatrix už tai,

kad nuostabi

ir niekad nesiliauja mylėti.

D. S.

Esama trejopos prigimties sielų, trejopų jų maldų.

Pirmosios malda: „Aš lankas tavo rankose, Viešpatie, įtempki mane, kad nesupelyčiau.“

Antrosios: „Neįtempki per stipriai manęs, o Viešpatie, nes sutruksiu“.

Trečiosios: „Tempki mane kuo stipriau, Viešpatie, ir nebijau aš sutrūkti!“

Pasirink!

Iš Niko Kazandzakio

„Kreipimosi į graiką“

PIRMAS SKYRIUS

Oras pasakiškas. Skaidrus, melsvas dangus su debesėliais ryškiai baltais kraštais. Nuostabi bobų vasara. Ir taip karšta. Nuo karščio visa sulėtėję, jausminga. Ir geriausia, kad tarsi nė ne San Fransiske. Janas sėdėjo prie nedidelio rausvo marmuro stalelio, įprastoje savo vietoje, apšviestoje saulės, Enriko restorane Brodvėjuje. Pro šalį švilpčiojo mašinos, neskubriai žingsniavo priešpiečių išėjusios poros. Karštis net su prieskoniu.

Janas po staleliu lengvai užmetė vieną ilgą koją ant kitos. Taurėje plūduriavo trys ramunės, duona buvo šviežia, minkštutėlė. Iš pažiūros net per plonais, grakščiais pirštais Janas rūpestingai atskyrė vieną riekelę nuo kitų. Dvi mergaitės stebėdamos jį sukikeno. Jis buvo ne šiaip „meilutis“ — buvo seksualus. Net jos tai suprato. Ir gražus, išvaizdus, elegantiškas. Rinktinis. Aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, mėlynakis, ryškiais skruostikauliais, ilgomis kojomis, rankomis, kurių negali nepastebėti, veidas, nuo kurio nesinori nuleisti akių... kūnas, į kurį visi atkreipia dėmesį. Janas Klarkas buvo gražus vyras. Ir tai žinojo, bet tuo lyg ir nesirūpino, tarsi tai būtų koks niekas. Jis žinojo, žinojo ir jo žmona. Na ir kas? Juk ji irgi graži. Dėl grožio jie per daug nesuko sau galvos. Bet kiti žmonės pastebėdavo. Kiti mėgdavo į juos spoksoti tuo godžiu žvilgsniu, kokiu žiūrima į gražiuosius, trokštant sužinoti, ką jie šneka, kur jie eina, ką pažįsta, ką valgo... Tarsi jų grožiu galėtum užsikrėsti. Deja, tai neužkrečiama. Žmogus toks jau gimsta. Arba išleidžia krūvas pinigų, kad grožį suklastotų. Janui nereikėjo nieko klastoti, jis toks buvo.

Į jį dėmesį atkreipė ir moteris didele šiaudine skrybėle ir rausva suknele. Atidžiai žiūrėjo prisidengusi veidą skrybėlės kraštu. Stebėjo jo rankas su duona, jo burną, kai gėrė. Įžiūrėjo net švelnius aksominius plaukelius ant rankų su paraitotomis prieš saulę rankovėmis. Sėdėjo per keletą stalelių, bet vis viena matė, kaip buvo mačiusi ir anksčiau. Tik jis jos niekada nepastebėjo. Kodėl turėtų pastebėti? Ji žvilgsniu viską įvertino, o paskui liovėsi žiūrėti. Janas nė nežino, kad ji čia. Jis stebėjo visa kita.

Koks neprilygstamas gyvenimas. Prinokęs, auksinis, lengvutis. Laukia, kad jis nuskintų. Visą rytą rašė trečiąjį romano skyrių, jo veikėjai jau ėmė atgyti, tarsi žmonės, vaikštinėjantys po Brodvėjų... žingsniuojantys, besijuokiantys, žaidžiantys. Tokie pat tikri jam jau tapo ir personažai. Jau artimai juos pažinojo. Buvo jų tėvas, jų kūrėjas, draugas. Jie buvo jo draugai. Koks nuostabus jausmas pradėti knygą. Ji buvo tarsi gyvenimas jo gyvenime. Visi tie nauji veidai, naujos galvos. Tiesiog galėjo apčiuopti juos tarškindamas rašomosios mašinėlės klavišais. Malonu buvo net lytėti klaviatūrą.

Jam nieko netrūksta — štai mylimas miestas, jis pagaliau pradeda naują romaną, su žmona tebesijuokia ir tebežaidžia, vis dar mėgsta su ja mylėtis. Septyneri metai, bet ji viskuo dar jaudina: jos juokas, šypsena, žvilgsnis jos akyse, kaip ji sėdi nuoga jo kabinete, susirangiusi ant senos pintos supamosios kėdės, gurkšnoja gaivinantį gėrimą ir skaito jo romaną. Gyvenimas nuostabus, o dabar, kai ėmė sektis rašyti, dar nuostabesnis. Kokia stebuklinga diena, ir Džesė grįžta namo. Šias tris savaites dirbti sekėsi, bet staiga pasijuto vienišas ir baisiai pasiilgęs moters... Džesės.

Janas užsimerkė stengdamasis negirdėti pro šalį plaukiančių mašinų triukšmo... Džesė... galvojo apie ją... grakščios kojos, šviesūs ir švelnūs kaip atlasas plaukai, žalsvos su auksiniais taškeliais akys... antrą nakties štai valgo sumuštinį, ant duonos su razinomis užsitepusi žemės riešutų sviesto ir abrikosų džemo, ir klausinėja, ką jis mano apie pavasarinių drabužių liniją, kurią ji užsako savo parduotuvei... „Ne, tu man pasakyk sąžiningai, Janai, pasakyk tiesą, tau šitie pavasariniai drabužiai nepatinka, o gal visai nieko? Na, vyro akimis... sakyk sąžiningai.. Tarsi vyro akims tokie dalykai rūpėtų. Tos didelės žalios akys tiria jo veidą, tarsi klausdamos, kaip ji jam patinka, ar jis ją myli, ar... myli.

Gurkšnodamas džiną su toniku, galvojo apie ją ir vėl pasijuto jai skolingas. Skrandį vėl nudiegė. Tačiau tai irgi jo gyvenimas — jis jai nuolat skolingas. Džesei nemažai teko ištverti. Ir šen, ir ten dirbo mokytoju, vis už varganą atlyginimą, mokytojo padėjėju dirbdamas gavo dar mažiau, o jo darbo knygyne Džesė nepakentė, nes jai atrodė, kad taip jis žeminasi. Todėl jis metė tą darbą. Kai pirmasis jo romanas buvo sumaltas į miltus, išbandė žurnalisto plunksną. Paskui ji gavo palikimą, nemažai jų bėdų baigėsi. Jų bėdų, ne jo.

— Žinote, ponia Klark, vienądien jums mirtinai pabos būti ištekėjusiai už badaujančio rašytojo. — Janas atidžiai stebėjo jos veidą, o ji papurtė galvą ir nusišypsojo vasaros saulėje. Tai buvo prieš trejetą metų.

— Man tu neatrodai badaujantis. — Džesė patapšnojo jam per pilvą, paskui švelniai pakštelėjo į lūpas. — Aš tave myliu, Janai.

— Tikriausiai tu kvaištelėjusi. Bet aš tave irgi myliu. — Jam ta vasara buvo ne iš lengvųjų. Per aštuonis mėnesius neuždirbo nė skatiko. Bet Džesė, aišku, pinigų turėjo. Velnias.

— Kodėl aš kvaištelėjusi? Ar todėl, kad gerbiu tavo darbą? Ar todėl, kad neabejoju, jog esi geras vyras, net jei jau nebedirbi Madisono aveniu? Na ir kas, Janai? Kam, po velnių, rūpi Madisono aveniu? Gal tau? Ar tau tikrai to darbo taip trūksta, ar tu tik ketini dėl jo visą likusį gyvenimą kankintis? — jos balse nuskambėjo kartėlio, sumišusio su pykčiu, gaidelė. — Kodėl negali mėgautis gyvenimu būdamas tas, kas esi?

— Kas aš esu?

— Rašytojas. Ir geras.

— Kas taip sako?

— Kritikai sako, štai kas.

— Mano honorarai rodo ką kita.

— Iškruškim mes tuos tavo honorarus, — pasakė tokiu rimtu veidu, kad jis nesusilaikė nenusijuokęs.

— Na, nebūtų taip paprasta, jie tokie maži, kad sunku net pakutenti, o jau ką ten būtų krušti.

— Eik sau, iškrypėli, kartais mane siutini.

Bet šypsena vėl sušildė jos veidą, jis pasilenkęs ją pabučiavo. Džesė lėtai pirštu perbraukė jam per vidinę šlaunies pusę, stebėdama jį ir kartu šypsodamasi ta savo ramia šypsena, ir jis visas sudilgsėjo...

Jis tebeprisimena. Kuo puikiausiai.

— Tu nedoroji, aš tave dievinu. Na, važiuojam namo.

Jie išėjo iš paplūdimio laikydamiesi už rankų, tarsi du vaikai šypsodamiesi vienas kitam — tik jie žinojo ko. Nelaukė net kol grįš namo. Už keleto mylių netoli nuo kelio Janas pastebėjo siaurą upokšnį ir, ten pasistatę mašiną, jie mylėjosi, po medžiais, netoli upelio, o aplink juos aidėjo vasaros garsai. Prisimena, kaip paskui gulėjo ant minkštos žemės, vienmarškiniai, o jų kojų pirštai žaidė su akmenėliais ir žole. Prisimena ir kaip tada galvojo, kad taip ir nesupranta, kas ją traukia prie jo... kodėl? Ir kas jį traukia prie jos? Klausimai, kurių sutuoktiniai neužduoda. Kam dar klausinėti, brangioji, žinoma, dėl tavo pinigų, dėl ko gi dar? Nė vienas sveiko proto žmogus to neklausia. Bet kartais kildavo tokia pagunda. Kartais pabūgdavo pagalvojęs, kad jį prie Džesės traukia jos tikėjimas jo rašymu. Jam nesinorėjo galvoti, kad taip ir yra, bet iš dalies tai buvo tiesa.