Даниэла Стил: Dabar ir amžinai

— Atspėk.

— Kiek kartų galiu spėti?

— Vieną.

— Tu mane myli?

— Atspėjai. — Sukikeno ir pabučiavo jam į kaklą.

— Kokį prizą gausiu už tai, kad atspėjau?

— Mane.

— Nuostabu. Priimu.

— Dangau, kaip aš džiaugiuosi, kad jau namie.

Džesė atsiduso ir stovėjo jo glėbyje, kol jie laukė jos lagaminų pasirodant ant judančio bagažo takelio. Janas jos akyse matė palengvėjimą. Džesė nemėgo būti išvykusi, nemėgo skraidyti, bijojo numirti, bijojo, kad jis žus automobilio avarijoje jai išvykus. Nuo tada, kai jos tėvai ir brolis... Ji išgyveno tokį siaubą. Ne, jos tėvai nežuvo, mirė sava mirtimi. Motina jau buvo sena. Gana sena. Šešiasdešimt aštuonerių. O tėvas per septyniasdešimt. Jis mirė iš sielvarto, nepratempęs be jos nė metų. Bet Džesė nebuvo pasirengusi prarasti abu, ir buvo baisu žiūrėti, kaip ji sielvartavo. Dar neatsigavusi po brolio mirties, o jau netekusi abiejų tėvų... Kartais Janas nebežinodavo, ar ji ištvers. Siaubas, isterija, košmarai. Jautėsi tokia vieniša, tokia išgąsdinta. Kartais jis jos nebeatpažindavo. Staiga tapo tokia nuo jo priklausoma, tokia nepanaši į aną Džesę. Atrodė, kad ji nori įsitikinti, jog jis ne mažiau priklausomas nuo jos... Kaip tik tada jis ir leidosi jos įšnekamas, metė darbą ir atsidėjo vien rašymui. Ji galėjo sau tai leisti. Tik Janas nebuvo tikras, kad jis gali. Bet didumą laiko toks susitarimas abiem tiko. O išlaikydama jį Džesė jautėsi saugesnė. Juk iš tiesų, išskyrus jį, dabar daugiau nieko nebeturėjo.

Džesė vėl pakėlė akis ir nusišypsojo.

— Tik palaukit, kol parvešiu jus namo, ponia Klark.

— Ištvirkėlis.

— Taip, ir juk tau tai patinka.

— Taip, patinka.

Žmonės į juos žiūrėjo, bet jie to nepastebėjo. Buvo taip malonu paganyti į juos akis, žiūrint norėjosi šypsotis, apimdavo gerumas, norėjosi būti tokiems kaip jie, gėrėtis jų vaizdu. Šiuodu nuostabiai gražūs žmonės turėjo viską. Paprastai į juos žiūrint užplūsdavo kuo įvairiausios emocijos.

Jie nuėjo į garažą pasiimti „Morgan“ ir išvydusi jį Džesė nušvito iš pasididžiavimo.

— Nieko sau, kaip gerai atrodo. Ką tu jam padarei?

— Nugabenau nuplauti. Pabandyk kada nors. Pamatysi, koks efektas.

— Ak, nutilk tu.

Ji žaismingai užsimojo, o jis išsilenkė ir pagavo besijuokiančios Džesės ranką.

— Kol nespėjai manęs sumušti, amazone, lįsk į mašiną. — Rakindamas dureles pliaukštelėjo jai per užpakalį.

— Nevadink manęs amazone, tu nelaimingas iškrypėli! Mergišiau!

— Mergišius? Ar tu tik nepavadinai manęs mergišiumi? — Jis atrodė sukrėstas ir grįžo prie jos. — Ponia, kaip jūs drįstate mane šitaip vadinti? — Ir sulig tais žodžiais pastvėręs ją pasodino ant automobilio sėdynės. — Štai, ir aš tau pasakysiu, kad su tokio ūgio mergina ne taip jau paprasta.

— Janai, koks tu šūdžius. — Bet jis žinojo, kad dėl savo ūgio Džesė nė kiek nesisieloja. Jiems abiem tai patiko. — Be to, man atrodo, kad aš traukiuosi.

— Šit kaip? Dabar jau susitraukei iki metro aštuoniasdešimt penkių? — sukikeno jis diržu perjuosdamas jos lagaminą automobilio bagažinėje. Automobilio stogas tebebuvo nuleistas, Džesė stebėjo jį su šypsena.

— Eik po velnių, tu puikiai žinai, kad tesu metro septyniasdešimt devynių, o kai pasimatavau anądien, buvau tik metro septyniasdešimt aštuonių.

— Turbūt matavaisi sėdėdama.

Jis klestelėjo ant sėdynės šalia jos ir atsisuko pažvelgti jai į akis.

— Sveika, ponia Klark, sveika sugrįžusi.

— Sveikas, mylimasis. Kaip nuostabu būti namie. — Jie ilgai vienas kitam šypsojosi, jis užvedė automobilį. Ji išsivilko iš naujojo apsiausto ir atsiraitojo palaidinukės rankoves. — Ar čia šiandien buvo karšta? Dar dabar šilta.

— Taip, buvo virimo temperatūra, nuostabu ir saulėta. Jeigu toks pats oras bus rytoj, tai gali paskambinti į parduotuvę ir pranešti, kad tave Čikagoje užsnigo. Keliausim į paplūdimį.

— Užsnigo rugsėjo mėnesį? Išprotėjai. Ir tikrai, brangusis, negaliu. — Bet jai ta mintis patiko, ir jis tai žinojo.

— Taip, gali, gali. Jei prireiks, aš tave pagrobsiu.

— Gal galėčiau vėliau nueiti.

— Na, matai, ši mintis jau geresnė, — pergalingai nusišypsojo Janas užvesdamas automobilį.

— Tai tikrai šiandien buvo gražu?

— Gražiau nei gražu. Bet būtų buvę dar geriau, jeigu būtum buvusi namie. Aš visai nusibaigiau per pietus sėdėdamas pas Enriką ir jau nebežinojau, kur dėtis visą likusią dieną.

— Neabejoju, kad ką nors sugalvojai. — Bet jos tonas buvo be jokios pagiežos, o jo veidas — be jokios išraiškos.

— Ne... Nieko ypatingo.

TREČIAS SKYRIUS

—Džese, tu tikrai gražiausia iš visų mano pažįstamų moterų.

— Aš tą patį pasakysiu apie tave.

Ji gulėjo ant pilvo šypsodamasi jam, sodrus jų kūnų kvapas tvyrojo ore, jų plaukai buvo išsitaršę. Jie dar neseniai pabudo. Bet jau spėjo pasimylėti.

— Tu negali pasakyti to paties, kvailute, juk aš nesu graži moteris.

— Ne, bet tu pasakiškas vyras.

— O tu tokia žavingai banali. Būtinai turi gyventi su rašytoju.

Ji vėl nusišypsojo, o jis perbraukė pirštu jai per nugarą.

— Jei taip darysi, mielasis, prisišauksi bėdą.

Ji paėmė iš jo cigaretę, kurią sykiu rūkė, patraukė ir išpūtė dūmus jam virš galvos, tada atsisėdo ir vėl jį pabučiavo.

— Kada mes važiuosim į paplūdimį, Džese, mieloji?

— Kas sakė, kad mes važiuosim į paplūdimį? Dieve, mielasis, man reikia į parduotuvę, juk manęs trejetą savaičių nebuvo.

— Tai nebus ir dar vieną dieną. Juk sakei, kad šiandien su manimi važiuosi į paplūdimį. — Jis šiek tiek priminė besiaikštijantį berniuką.

— Nesakiau.

— Ne, tu kuo rimčiausiai sakei. Na, beveik. Sakiau, kad tave pagrobsiu, ir tau ta mintis, rodos, patiko.

Ji nusijuokė pirštais braukdama jam per plaukus. Jis neapsakomas, toks nuostabus didelis berniukas. Bet toks žavingas berniukas. Jam atsakyti ji niekuomet negalėdavo.

— Žinai ką?

— Ką?

Atrodė, jis gėrisi žiūrėdamas jai į veidą. Ji tokia graži ryte.

— Tu tikras įkyruolis, štai ką. Juk turiu dirbti, kažin kaip galėčiau važiuoti į paplūdimį?

— Paprastai. Paskambink merginoms, pasakyk, kad negali pasirodyti iki rytdienos, ir važiuojam. Paprasta. Argi galima palaidoti tokią dieną kaip ši? Dėl Dievo...

— Na, galima — uždirbant pragyvenimui.

Tokių pastabų jis nemėgo. Jos primindavo, kad jis neuždirba pragyvenimui.

— Na, o jei aš nueisiu į darbą iš ryto ir paskui anksčiau išeisiu?

— Na, taip, išeisi iš parduotuvės kaip tik tada, kai ims kristi rūkas. Džesika, tokie žmonės kaip tu ir sugadina vakarėlius. Taip, taip, tobula vakarėlių gadintoja.

Bet ji jau kėlėsi virti kavos ir nuoga eidama į virtuvę mestelėjo per petį:

— Pažadu, kad išeisiu iš parduotuvės iki pirmos. Na, kaip?

— Geriau negu nieko. Varge. Dievinu tavo užpakalį. Tu numetei svorio.

Ji nusišypsojo ir pasiuntė jam oro bučinį.

— Pirmą valandą, pažadu. Galėsim papietauti namie.

— Ar tai reiškia tą patį, apie ką aš galvoju? — išsišiepė Janas ir Džesė linktelėjo. — Tada paimsiu tave pusę pirmos.

— Gerai, sutarta.

„Lady J“ buvo prisiglaudusi išpuoselėto Viktorijos stiliaus namo apatiniame aukšte, iškart išsukus iš Sąjungos gatvės. Namas dažytas geltonai su baltu apvadu, ant mažos žalvarinės lentelės prie durų išgraviruota „Lady J“. Džesė buvo įdėjusi didžiulę vitriną ir pati dukart per mėnesį atnaujindavo ekspoziciją. Dažniausiai parengdavo paprastą ir efektingą. Tad dabar, įsukusi „Morgan“ į privažiavimo taką, pakėlė galvą pažiūrėti, ką jai nesant merginos išdėliojo vitrinoje. Rudas tvido sijonas, kupranugario spalvos marškiniai su kaklaraiščiu, gintariniai karoliai, tankaus mezgimo kepurė, nedideli lapių kailinukai, permesti per žaliu aksomu aptrauktą kėdę. Atrodė velniškai gerai, taip tiko rudeniui... Nors ne bobų vasarai... Aišku, tai nesvarbu, niekas juk neperka bobų vasarai. Perka rudeniui.