Даниэла Стил: Dabar ir amžinai

— Ar kas nutiko? — Zina truktelėjo pečiais ir Džesė perskaitė pavardę: „Viljamas Hjutonas, San Fransisko policija, inspektorius“. Nieko nesuprasdama žiūrėjo į Ziną, kad ta ką paaiškintų.

— Ar kas nutiko, kol manęs nebuvo? Gal mus apiplėšė? — Dieve, juk jos kaip tik taip ir padarytų: iš pradžių stengtųsi jos nenervinti, pasakytų tik po valandos ar poros.

— Ne, Džese, garbės žodis, nieko nenutiko. Nė nenumanau, kas čia galėtų būti. — Kai Zina susijaudindavo, jos tarsena skambėdavo vaikiškai.

— Ir aš nenumanau. Kviesk čia, reikia su juo pasišnekėti.

Pasirodė inspektorius Hjutonas, susidomėjęs atsekė Zinai įkandin. Jos baltomis kelnėmis aptemptos stamantrios šlaunys kontrastavo su pilnumu jos berankovėje palaidinukėje. O inspektorius atrodė išbadėjęs.

— Inspektorius Hjutonas? — visu ūgiu pakilo Džesė ir kaip reikiant nustebino lankytoją. Nieko sau moterų trijulė, aišku, jo atidus žvilgsnis pastebėjo ir Kacuko. — Aš Džesika Klark.

— Norėčiau trumpai pasikalbėti su jumis viena, jei neprieštarausite.

— Ne, žinoma. Gal galiu pasiūlyti puodelį kavos?

Zina uždarė duris, o inspektorius papurtęs galvą atsisėdo į nurodytą kėdę netoli Džesės rašomojo stalo. Ji vėl atsisėdo į savo vietą ir pasisuko į jį.

— Kuo galėčiau būti naudinga, inspektoriau? Panelė Nelson sakė, kad reikalas svarbus.

— Taip. Ar tas „Morgan“ automobilis lauke jūsų?

Džesė linktelėjo jausdama, kaip ją ima pykinti nuo skvarbaus inspektoriaus žvilgsnio. Ji pagalvojo, ar tik Janas nebus vėl užmiršęs sumokėti už mašinos stovėjimą. Vieną sykį jai jau teko už dailutę dviejų šimtų dolerių baudą gelbėti jį iš civilinių bausmių kalėjimo. San Fransiske nepajuokausi. Arba apmoki kvitelius, arba keliauji į kalėjimą, už dyką mašinos nepaliksi.

— Taip, tai mano automobilis. Mano vardas ant mašinos numerio, — maloniai nusišypsojo ji tikėdamasi, kad ranka nedreba, kai prisidegė dar vieną cigaretę. Absurdiška. Ji juk nieko blogo nepadarė. Tačiau šis vyriškis, pats žodis „policija“ iškart privertė pasijusti kaltą. Varė baimę, siaubą.

— Ar vakar vairavote jį?

— Ne, aš buvau Niujorke verslo reikalais. Parskridau vakar vakare. — Tarsi ji turėtų įrodyti, kad nebuvo mieste, kad buvo išvykusi visai teisėtai. Kvailystė. Kad nors Janas būtų su ja, paprastai jis tokiose situacijose mažiau sutrinka.

— Kas dar vairuoja jūsų automobilį? — Ne „ar dar kas nors vairuoja“, o „kas dar“.

— Mano vyras. — Kai paminėjo Janą, skrandžio duobutėje suspaudė.

— Ar vakar vairavo? — Inspektorius Hjutonas prisidegė cigaretę ir nužvelgė ją tarsi vertindamas.

— Tiksliai nežinau, jis turi savo automobilį, bet kai vakar paėmė mane iš oro uosto, vairavo šitą. Galiu paskambinti ir paklausti.

Hjutonas linktelėjo, Džesika lūkuriavo.

— Kas dar važinėja šiuo automobiliu? Brolis? Draugas? Širdies draugas?

Sulig paskutiniu klausimu jo žvilgsnis giliai smigo į ją ir Džesė supyko.

— Aš ištekėjusi moteris, inspektoriau. Ir niekas daugiau šiuo automobiliu nevažinėja. Tik mano vyras ir aš. — Ji pasakė jam tai, ką norėjo pasakyti, bet kažkas Hjutono veide įspėjo, jog tai ne pergalė.

— Ar automobilis registruotas kaip priklausantis jūsų verslui? Jūsų numeris komercinis, o registracijos adresas — ši parduotuvė. — Parduotuvė! Tu asile, tai ne eilinė parduotuvė! — Darau prielaidą, kad jūs čia savininkė?

— Taip, tiesa. Inspektoriau, kas nutiko?

Džesė lėtai išpūtė dūmus ir žiūrėjo į juos jausdama, kaip ranka vos vos dreba. Kažkas negerai.

— Man reikia pakalbėti su jūsų vyru. Paprašysiu jus nurodyti jo darbovietės adresą. — Jis iškart išsitraukė rašiklį ir laukė laikydamas jį virš apverstos vizitinės kortelės.

— Ar tai dėl neapmokėtų mašinos statymo kvitų? Aš pažįstu savo vyrą... na, jis užmiršta, — nusišypsojo ji bandydama įsiteikti Hjutonui, tačiau tai nepadėjo.

— Ne, neapmokėti kvitai čia niekuo dėti. Tai koks jūsų vyro darbo adresas? — paklausė sustingdęs lediniu žvilgsniu.

— Jis dirba mūsų namuose, vos per šešias gatves nuo čia. Valjecho gatvė. — Norėjo pasisiūlyti vykti su juo, bet neišdrįso. Pakeverzojo adresą ant vienos iš savo kortelių ir padavė jam.

— Ačiū. Susisieksime.

Bet kokiam velniui? Ji nekantravo sužinoti, tačiau jis atsistojo ir jau siekė durų rankenos.

— Inspektoriau, aš būčiau dėkinga, jei pasakytumėte dėl ko. Aš...

Jis vėl keistai pažvelgė į ją tuo tiriamu žvilgsniu — užduodančiu klausimus, bet į juos neatsakančiu.

— Ponia Klark, aš nesu iki galo tikras, bet kai jau žinosiu, jums pranešiu.

— Ačiū. — Ačiū? Už ką ačiū? Velniava.

Bet inspektorius jau išėjo ir grįžusi į pagrindinę parduotuvės salę Džesė matė, kaip jis įsėda į alyvuogių žalsvumo sedaną ir nuvažiuoja. Vairavo kitas vyriškis. Jie pasirodo po du. Nurūko į Valjecho gatvę, o antena ant mašinos galo pašėlusiai lingavo.

— Ko jis čia buvo? — Kacuko veidas surimtėjo, o Zina atrodė susinervinusi.

— Ir pati, po perkūnais, norėčiau žinoti. Paklausė manęs, kas važinėja mano automobiliu, o tada pareiškė, kad nori pasikalbėti su Janu. Po paraliais, galiu lažintis, kad jis ir vėl nesusimokėjo už mašinos stovėjimą. — Tačiau kažkodėl neatrodė, kad dėl to, ir Hjutonas patvirtino, kad ne dėl to, o gal visgi dėl to? Jėzau. Tai bent, sveika sugrįžusi.

Džesė grįžo į savo kabinetą ir surinko namų numerį. Užimta. O tada į parduotuvę įėjo Triša Barkli, ir Džesei reikėjo užsiimti tokiais niekais kaip kailinukai vitrinoje, kuriuos Triša užsimanė nusipirkti. Ji buvo viena iš geresnių jų klienčių, ir bent trumpam Džesei teko dėtis, kad viskas kuo puikiausia. Tik po dvidešimt penkių minučių ji vėl pripuolė prie telefono paskambinti Janui. Ir šį sykį jokio atsako.

Be galo keista. Jis turi būti namie. Juk buvo, kai ji ruošėsi į parduotuvę. Bet kai anksčiau skambino, buvo užimta... Tuo metu ten važiavo policija. Dangau, gal tai iš tiesų rimta. Gal jis su ta mašina padarė avariją, bet jai nepasakė. Gal kas nors sužalotas. Bet jis būtų jai pasakęs. Jei kas nors panašaus atsitiktų, jis tikrai nesislapstytų jai nepasakęs. Telefonas skambėjo ir skambėjo, bet niekas neatsiliepė. Gal jis važiuoja čia. Dabar šiek tiek po vienuolikos.

Tačiau paskui Nikui Morisui prireikė ko nors „pasakiško“ žmonai gimtadienio proga. Buvo visai pamiršęs, tad iki vidurdienio jam reikėjo pririnkti gėrybių bent už keturis šimtus dolerių. Ji buvo pasiutusi kalė, tikrai šito neverta, bet Džesė jam pagelbėjo. Jai patiko Nikas, bet jis dar nespėjo išžengti iš parduotuvės apsikrovęs prabangiomis rudomis ir geltonomis jų dėžutėmis, o jau įėjo Barbara Fuler ir Holė Dženkins, o paskui Džoana Vilkoks ir... jau buvo vidurdienis. Iš Jano iki šiol nieko negirdėti. Džesė vėl pabandė prisiskambinti ir jau ėmė būgštauti. Jokio atsako. Gal dabar jau tikrai jis važiuoja čia? Juk sakė, kad paims ją pusę pirmos.

Pirmą valandą jis nepasirodė, ir Džesė buvo prie ašarų. Koks siaubingas rytas. Žmonės, įtampa, prekių atvežimas, problemos. O ji vos spėjo grįžti namo. Jano nėra. O tas mulkis Hjutonas dar sunervino ją kvailai klausinėdamas apie automobilį. Kai Zina išėjo priešpiečių, Džesė pasislėpė savo kabinete. Jai reikėjo pabūti vienai. Pagalvoti. Atgauti kvapą. Sukaupti drąsą padaryti tai, ko daryti nenorėjo, bet privalėjo. Ji turi sužinoti. Juk visai lengva sužinoti. Velniop, juk tereikia ten paskambinti ir paklausti, ar pas juos yra Janas Pauersas Klarkas, o tada, išgirdus, kad ne, lengviau atsikvėpti. Arba griebti čekių knygelę ir nulėkus išgelbėti jį, jeigu jis vėl areštinėj už tai, kad nesumokėjo už aikštelėje paliktą mašiną. Baisus čia daiktas. Tačiau prireikė dar vieno gurkšnio kavos ir dar vienos cigaretės, kol išdrįso ištiesti ranką prie telefono.