Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Na, jaunoji ponia, štai ką aš jums pasakysiu. Jūsų ir jūsų vyro laukia nemažai rūpesčių. Bet byla įdomi. — Ak, dėl Dievo. — Aš norėčiau jos imtis. Tačiau reikia susitarti dėl užmokesčio. Mokestį aš imu iš anksto.

— Iš anksto? — išsigando Džesė.

— Pamatysit, kad taip elgiasi daugelis, jei ne visi mano kolegos. Nes iš tiesų būtina pasirūpinti užmokesčiu prieš imantis bylos. Mat, kai aš jau pasirodau aukštesniajame teisme atstovaudamas jūsų vyrui, tampu tikru jo gynybos advokatu, ir legaliai jau negaliu atsisakyti bylos, nesvarbu, ar jūs man mokate, ar ne. Jei jūsų vyras bus įkalintas, galite tiesiog neįstengti mokėti. Ar jūs turite kokio turto?

Janas bus įkalintas? Kad tu prasmegtum skradžiai žemės, ponaiti.

— Taip, mes turime turto, — pro sukąstus dantis šiaip taip iškošė ji.

— Kokio?

— Užtikrinu jus, kad įstengsiu sumokėti.

— Aš mėgstu būti tikras. Už paslaugas imsiu penkiolika tūkstančių dolerių.

— Ką? Iš anksto?

— Pusės norėsiu prieš pateikiant kaltinimus. Jūs lyg minėjot, kad jie bus pateikti ketvirtadienį. O kitos pusės netrukus po to.

— Bet aš niekaip negaliu paversti savo turto grynaisiais per dvi dienas.

— Tada aš, deja, niekaip negaliu imtis šios bylos.

— Ačiū. — Norėjo pasiųsti jį po velnių, tačiau tuo metu ją vėl suėmė baimė. Dėl Dievo, kas jai padės?

Šeštas iš tų, kurių pavardes jai davė Filipas, pasirodė žmogiškas. Martinas Švarcas.

— Atrodo, jūs bėdoj kaip reikiant, bent jau jūsų vyras tai tikrai. Kaip manote, ar jis tai padarė?

Tai buvo įdomus klausimas, ir šis žmogus Džesei patiko vien dėl to, kad bent tarė, jog galima abejoti. Ji padvejojo, bet trumpai. Šis advokatas nusipelno apgalvoto atsakymo.

— Ne, manau, nepadarė. Ir ne vien todėl, kad esu jo žmona. Tiesiog netikiu, kad jis galėtų ką nors panašaus padaryti. Jis tokių polinkių neturi, jam tai nereikalinga.

— Taip, aš su tuo galiu sutikti, ponia Klark, tačiau žmonės pridirba keistų dalykų. Savo labui būkit pasirengusi su tuo susitaikyti. Gali atsiskleisti tokia jūsų vyro pusė, apie kurią jūs visiškai nieko nežinojote.

Gali būti, visko gali būti. Bet ji vis viena netikėjo. Negalėjo patikėti.

— Norėčiau pasikalbėti su Filipu Valdu, kai jis susitiks su jūsų vyru, — pasakė Švarcas.

— Būčiau dėkinga, jeigu tai padarytumėte. Ketvirtadienį numatyta kažkas, kas vadinama kaltinimų pateikimu. Iki tol mums reikia būti susiradus advokatą, o Filipui atrodo, kad jis nepakankamai kvalifikuotas imtis šios bylos. — Bylos... bylos... Ji jau nepakentė šio žodžio.

— Filipas puikus žmogus.

— Žinau. Pone Švarcai, man nepatogu apie tai kalbėti, bet...

— Apie mano užmokestį?

— Taip, jūsų užmokestį. — Ji giliai įkvėpė, nes pajuto, kad krūtinėje užsiveržęs mazgas.

— Galime aptarti. Pasistengsime neperžengti proto ribų.

— Pasakysiu atvirai: vyriškis, su kuriuo kalbėjausi prieš jus, paprašė penkiolikos tūkstančių dolerių iki ketvirtadienio. Aš negalėjau nė bandyti pažadėti.

— Ar jūs turite kokio nors turto?

Dieve, vėl tas pat.

— Taip, aš turiu turto, — staiga jos balse pasigirdo priešiškumas. — Aš turiu verslą, namą ir automobilį. Mano vyras irgi turi automobilį. Tačiau mes negalime per dvi dienas parduoti namo ar mano verslo.

Advokatą sudomino tai, kad ji užsiminė apie savo verslą — ne „bendrą“. Jis svarstė, kažin koks jos vyro verslas, jei iš viso kokį turi.

— Aš nesitikiu, kad jūs taip staiga parduosite savo turtą, ponia Klark, — pasakė jis ramiai, bet tvirtai, ir taip ją paguodė. — Bet manyčiau, kad jums gali prireikti įkeisti turtą užstatui, jeigu jūsų vyrui prikabins kokius nors kaltinimus, o tai mes pamatysime. Užstato suma gali būti nemaža. Dėl to jaudinsimės vėliau. Jei kalbame apie mano užmokestį, tai manau, kad poros tūkstančių iki teismo turėtų pakakti. O jeigu pasieksime teismą, tai dar penki tūkstančiai dolerių. Tačiau to neprireiks greičiau nei po poros mėnesių, ir jeigu Filipas jūsų draugas, galite būti rami.

Jai dingtelėjo, kad tiems, kurie nėra Filipo draugai, teks kaip reikiant pasistengti. Staiga pajuto didelį dėkingumą.

— Na, ką pasakysit? — paklausė advokatas.

Ji be garso linktelėjo, išsigandusi, bet su palengvėjimu. Tai, aišku, kur kas geriau negu tas mokestis, apie kurį išgirdo prieš keletą minučių. Teks ištuštinti taupomąją sąskaitą, bet ji bent jau įstengs duoti jam tuos du tūkstančius. Dėl kitų penkių galės jaudintis vėliau, jeigu to prireiks. Ji parduos „Morgan“, jei prireiks, nė nesusimąstys. Janas kaip reikiant įklimpo, o jis Džesei daug reikalingesnis negu „Morgan“. Be to, bet kada gali parduoti mamos brangenybes. Bet jos šventos. Net jei kalbama apie Janą.

— Tiek įstengsime.

— Gerai. Kada galėtume susitikti?

— Kada tik jūs pasakysite.

— Tada norėčiau, kad rytoj atvyktumėt pas mane į biurą. Šiandien po pietų pasikalbėsiu su Valdu, o ryt ryte nuvyksiu susitikti su ponu Klarku. Ar galėtumėt atvažiuoti į mano biurą pusę vienuolikos?

— Gerai.

— Tvarka. Aš paimsiu ataskaitas iš policijos ir pažiūrėsim, kokie reikalai. Gerai?

— Nuostabu. Staiga pasijutau, tarsi man nuo pečių būtų nuversta didžiausia našta. Pasakysiu jums, kad buvau mirtinai persigandusi. Juk nieko apie tai neišmanau. Policija, užstatas, kaltinimo punktai tokie ir kitokie, kaltinimų pateikimas... Po galais, net nežinau, kas nutiko.

— Na, tai mes sužinosime. Todėl jūs atsipalaiduokite.

— Ačiū, pone Švarcai. Labai jums ačiū.

— Tai susitiksime ryte.

Jis padėjo ragelį, ir Džesika staiga vėl apsipylė ašaromis. Jis su ja kalbėjosi maloniai. Pagaliau kažkas su ja elgiasi žmoniškai. Policijos inspektorius jai iš viso nieko nepasakė, budintis seržantas pranešė kaltinimus ir jai tebeklausant numetė ragelį, advokatas pareikalavo penkiolikos tūkstančių grynaisiais per keturiasdešimt aštuonias valandas, ir pagaliau... Martinas Švarcas, kuris elgėsi kaip žmogus. O pasak Filipo Valdo, Švarcas — kompetentingas advokatas. Tokios dienos kaip šiandien dar nebuvo. Dieve, kur tas Janas? Ašaros vėl pasipylė, grauždamos deginantį drėgną taką jai per skruostus. Atrodė, kad ji verkė visą dieną. Bet reikia susiimti, juk netrukus atvažiuos Valdas.

Filipas Valdas atvyko pusę šešių. Susirūpinusiu veidu, pavargusiu žvilgsniu.

— Na, ar pavyko jį pamatyti? — Džesė pajuto, kaip akys vėl ima peršėti, ir teko sulaikyti ašaras.

— Taip, pavyko.

— Kaip jis?

— Jis laikosi gerai. Sukrėstas, bet laikosi. Labai jaudinosi, kaip tu.

— Ar pasakei, kad man viskas gerai?

Jos rankos smarkiai drebėjo, o nuo kavos, kurią gėrė visą dieną, darėsi tik dar blogiau. Ji toli gražu nepanėšėjo į žmogų, kuriam „viskas gerai“.

— Pasakiau jam, kad tu labai susinervinusi, bet tai savaime suprantama, turint galvoje aplinkybes. Prisėskime, Džesika.

Jai nepatiko, kaip jis tai ištarė, bet gal tiesiog buvo pavargęs. Ši diena visiems buvo tokia sunki. Nesibaigianti diena.

— Kalbėjausi su Martinu Švarcu, — ištarė ji, — atrodo, jis imsis šios bylos ir žadėjo po pietų paskambinti tau.

— Gerai. Manau, jis jums abiem patiks. Jis geras advokatas ir nuostabus žmogus.

Džesė pakvietė Filipą į didįjį kambarį, ten jis atsisėdo ant baltos ilgos sofos priešais langą. Ji pasirinko švelnios kakavinės spalvos zomšos kėdę prie senovinio žalvarinio stalelio, kurį jie su Janu aptiko Italijoje per savo medaus mėnesį. Giliai įkvėpė, atsiduso, ištiesė kojas ant kilimo. Tai buvo šiltas jaukus kambarys, kuriame Džesė visuomet nusiramindavo. Vieta, kur grįžusi namo galėdavo pailsėti... tik ne dabar. Dabar jautėsi taip, tarsi jau niekuomet niekas nebegrįš į vietas, tarsi jau praėjo metų metai nuo tada, kai ją guodžiamai buvo apkabinusios Jano rankos, kai ji žiūrėjo į žiburiukus jo akyse.