Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Janai, man patinka tai, ką turiu. Jei vis dar turiu. Daugiau man nieko nereikia. Tu esi viskas, ko aš noriu.

— Aš juk neturiu pinigų.

— Na ir kas?

— Paklausyk, aš gavau dešimties tūkstančių honorarą už knygą ir pusę išleidau tavo naujam automobiliui. O kai išeisiu, kitų penkių tūkstančių ilgam neužteks. Tau vėl teks man padėti. Bet, mažyle, aš privalau rašyti. Tą aš tikrai žinau. Privalau rašyti, net jei man tektų aptarnauti stalus kokioj skylėj. Vien tam, kad būčiau respektabilus, mesti rašyti aš nieku gyvu negaliu.

Jis atrodė liūdnas, bet tvirtas. O Džesė neteko kantrybės.

— Kam rūpi respektabilumas? Aš gavau krūvą pinigų pardavusi „Lady J“ Astridai. Koks skirtumas, kas kiek uždirba ir ką dirba? Kvaileli, ką, tavo galva, aš darysiu su tais pinigais? Gal dėvėsiu? Už juos mudu galėtume nuveikti nuostabių dalykų.

— Kaip antai? — Janas šypsojosi klausydamas jos balso ir spaudė prie savęs.

— Visokiausių. Nusipirkti namą kaime, truputį jį paremontuoti. Nuvažiuoti į Europą... auginti vaiką...

Ji pasisuko ir nusišypsojo, priglaudė nosį prie jo nosies.

— Ką tu pasakei?

— Girdėjai.

— Nesu tikras, kad gerai išgirdau. Tu rimtai?

— Atrodo. — Ji paslaptingai nusišypsojo ir pabučiavo jį.

— Kodėl taip sakai?

— Paprasta, brangusis. Aš užaugau nuo to laiko, kai mačiau tave paskutinį kartą. Pastaruoju metu apie tai galvojau. Ir dar supratau kai ką kita. Aš noriu ne šiaip kūdikio. Aš noriu tavo kūdikio. Mūsų kūdikio... Janai... Aš noriu tik tavęs, su vaikais, be vaikų, su pinigais, be pinigų... Nežinau, kaip dar tau pasakyti. Aš myliu tave.

Dvi didelės ašaros nuriedėjo jos skruostais. Džesė taip žiūrėjo į Janą, kad jis tetroško amžinai laikyti ją apkabinęs. Abiem rankom apglėbė ją ir laikė prisiglaudęs, plačiai šypsodamasis.

— Žinai, kas dabar bus, Džese? Po akimirkos prie manęs prisiartins asilas su žibintuvėliu, bus dvi valandos nakties ir aš pabusiu apsikabinęs pagalvę. Nes šitaip negali būti iš tiesų. Aš per dažnai apie tai svajodavau. Tai juk netiesa. Aš noriu, kad būtų tiesa... Pasakyk man, kad tai iš tikrųjų...

— Iš tikrųjų. Bet tu tuoj sulaužysi man kairę ranką.

— Atleisk. — Jis trumpam nuo jos atsiplėšė ir abu nusijuokė. — Mieloji, aš myliu tave. Man jau tas pat, nori tu kūdikio ar nenori. Aš myliu tave tame apgriuvusiame tuščiame name, kurį tu įsigijai, myliu tave rūmuose, nesvarbu kur. Ir vis viena manau, kad tu pakvaišusi. Nežinau, kas pastūmėjo tave grįžti, bet aš negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad grįžai.

— Aš irgi džiaugiuosi. — Džesė vėl apkabino Janą, krimstelėjo jam ausį, tada įkando smarkiau. — Myliu tave, — šnipštelėjo jam, o jis jai įžnybo. Kaip seniai jis ją lietė, glaudė, jautė ją. Net įžnybti ir krimstelėti buvo prabanga. Malonumas.

— Vaje, Janai, kas tau nutiko?

— Ką? — sunerimo jis.

— Tu net neriktelėjai, kai tau įžnybau. Juk visad rėkdavai. Ar jau nemyli manęs? — Tačiau jos akys žibėjo, kaip nebuvo žibėjusios daugelį metų, o gal ir pirmą kartą gyvenime taip sužibo, pagalvojo Janas.

— Tai tu atvažiavai, kad aprėkčiau tave?

— Aišku. Ir kad galėčiau pati parėkti ant tavęs. Ir glausti tave, ir bučiuoti, ir maldauti tavęs nešdintis iš čia ir grįžti namo, dėl Dievo meilės. Tai ar klausysi? Klausysi manęs? — Prieš dvylika valandų ji nebuvo tikra, kad jis dar jos nori. Bet jis jos nori! Ačiū Dievui.

— Klausysiu, klausysiu. Kur taip skubėti? Ką, gal tame name knibžda gyvačių? Vorų? Tai štai ko tau reikia, vorų naikintojo, aš tokias pažįstu.

— Niekus pliurpi. Nėra ten nei vorų, nei jokių gyvačių. Bet... — išsišiepė.

— Aha!

— Skruzdės! Aną vakarą įėjau į virtuvę susitepti sumuštinio su žemės riešutų sviestu ir suklykiau taip garsiai... aš... Ko tu čia juokiesi? Po velnių, ko tu juokiesi? — Ir staiga pati prajuko, o jis vėl apglėbė ją ir vėl bučiavo. Ir jie abu juokėsi pro ašaras. Karas baigėsi.

Po aštuonių savaičių jis grįžo namo.

Išnašos

Nėra už ką (isp.).