Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Kada išvykstate į kelionę? Gal turėsite laiko papietauti?

Jėzau, tai jau beveik komiška, tik jai vis viena norisi verkti.

Džesė lėtai papurtė galvą nudelbusi akis, o tada vėl pažvelgė į jį, šįsyk jos akys buvo sklidinos ašarų, jos pasipylė skruostais žemyn. Dabar jau viskas. Visa, kas dar buvo likę iš jos pykčio ir siaubo, baimės ir skausmo, lėtai nubyrėjo skruostais. Teismas ir prisiekusieji, nuosprendis ir areštas, ir inspektorius Hjutonas — visa ištirpo nebyliose ašarose, lėtai riedančiose skruostais. Jis negalėjo į ją žiūrėti. Tai buvo daug blogiau nei antausis. Ak, ir kam jis ėjo, kam ėjo.

Ji įkvėpė, atsiduso, bet ašarų nė nemėgino slėpti. Jai reikėjo šių ašarų purvui nuplauti.

— Aš išvykstu iš šio miesto, kad pabėgčiau nuo košmaro, inspektoriau. Nieko nešvenčiu. Kam mums kartu pietauti? Pasišnekėtume apie senus laikus? Prisimintume teismą. Pasikalbėtume apie mano vyrą?

Rauda įstrigo gerklėje ir Džesė užsimerkusi atsišliejo į sieną, tebespausdama rudą popierinį maišą. Šiame maiše jis sugrąžino jai praeitį. Ji pridėjo ranką prie kaktos ir kietai užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, jo nebebuvo. Kaip tik tą akimirką išgirdo trinktelint automobilio dureles, o dar po akimirkos žalias sedanas išvažiavo. Inspektorius Hjutonas nė nepažvelgė atgal. Ji lėtai uždarė priekines duris ir atsisėdo svetainėje.

Kelnėse, kurias ištraukė iš maišelio, apie šakumą buvo dvi didžiulės skylės. Policijos laboratorija tikrino tas medžiagos skiautes ieškodama spermos pėdsakų. Žiūrėdama į jas, prisiminė tą pirmą kartą, kai išvydo Janą kalėjime su baltomis naktinėmis kelnėmis. Taip, šios kelnės — nuostabi atsisveikinimo dovana.

Dar sykį prisiminė, kodėl išvažiuoja iš miesto. Ir tuo tik džiaugėsi. Jei liktų čia, visa liktų su ja. Vienu ar kitu pavidalu. Jai amžinai tektų drebėti, kad Hjutonas vėl pasirodys. Kada nors. Kur nors. Kaip nors. O štai dabar jis išsinešdino. Visiems laikams. Ir šis košmaras baigėsi. Ir tas teismas. Ir visa kita. Net Jano nebėra. Jai teks juos visus palikti. Nes visa tai bloga, sušvinkę, nuodinga, suvėžėję. Ir staiga ji liovėsi pykusi net ant Jano, net ant inspektoriaus Hjutono. Nusišluostė veidą, apsidairė po kambarį ir suvokė. Praeitis jai nebesvarbi. Ji jai nebepriklauso. Niekas iš čia jai nebepriklauso. Nei kelnės, nei problemos, nei inspektorius, nei blogi prisiminimai. Jų vieta šiukšlių dėžėje sykiu su kelnėmis, kurias tebelaiko rankose. Ji išvyksta. Jau išvyko.

Visa tai dabar jau praeitis. Jano popieriai kabinete, jos senų čekių šaknelės tvarkingai sudėtos į dėžes, nuneštos į rūsį. Visa tai ji palieka visiems laikams. Pasiima gražias akimirkas, švelnius prisiminimus iš tolimos praeities, Jano portretą, kurį nutapė netrukus po vestuvių, — jo naujiems gyventojams palikti nenorėjo, — mėgstamas knygas, brangius daiktelius. Pasiima tik gera. Ji nusprendė, kad niekam daugiau vietos nebus. Velniop inspektorių Hjutoną. Gal ir gerai, kad jis užsuko. Dabar žinojo esanti laisva. Ne norinti išsilaisvinti ar siekianti išsilaisvinti, ne pakeliui į išsilaisvinimą, o laisva.

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Išvažiuoti iš San Fransisko buvo lengviau, negu Džesika tikėjosi. Neleido sau galvoti. Tiesiog įvažiavo į greitkelį ir lėkė nesustodama. Niekas neatėjo pamosuoti nosinaitėmis ar paverkti karčiomis ašaromis, o Džesė tuo tik džiaugėsi.

Inspektoriui Hjutonui nuvažiavus išgėrė puodelį arbatos, pabaigė plauti indus, apsiavė, paskutinį sykį patikrino namą bei langus ir išvyko.

Džiūgavo traukdama į pietus, o kai pasiekė apirusį namą senajame Šiaurės kelyje, pasijuto tarsi jauna nuotykių ieškotoja. Viduje išvydusi, ką nuveikė teta Beta, net susijaudino. Namas buvo nepriekaištingai iššveistas, o miegmaišis, kurį buvo pasilikusi, nebereikalingas. Miegamajame stovėjo siaura lovelė su ryškių skiaučių antklode, rūpestingai sulankstyta kojūgalyje. Skiaučių antklodė buvo iš jos miegamojo tetos Betos rančoje. Kampe stovėjo jaunos merginos Viktorijos stiliaus rašomasis stalas, kambarį apšvietė pora lempų. Virtuvėje visi reikalingi daiktai, svetainėje dvi supamosios kėdės ir didelis stalas, didelis lengvas krėslas prie židinio. Visur žvakės. Prie židinio prikrauta malkų. Jai nieko nepritrūks.

Kitą dieną jos džiaugsmingai vakarieniavo tetos Betos namuose. Bet pirmą vakarą prabuvo viena naujuose namuose. Taip norėjo, praleido vakarą vaikštinėdama iš kambario į kambarį tarsi vaikas, susijaudinusi, tačiau nė kiek nesijausdama vieniša. Tarsi leistųsi į naują nuotykį, atgimusi.

— Na, ir kaip tau čia patinka, gal jau ruošiesi važiuoti namo? — sukikeno teta Beta, kai jos gėrė arbatą.

— Nė už ką gyvenime. Aš pasiruošusi likti čia visam laikui. Ir ačiū jums, mano namas toks jaukus, kad jaukesnį sunku ir įsivaizduoti.

— Na, prireiks kai ko daugiau, kad padarytum jį jaukų, mieloji.

Tai, ką Džesika persisiuntė dviejose dėžėse, pravertė. Nuotraukos, vazonai, nedidelė molinė pelėda, branginamų knygų kolekcija, du linksmi paveikslai, Jano portretas. Dar antklodžių, žalvarinių žvakidžių, kitų mėgstamų smulkmenų. Visą namą išpuošė gėlėmis. Savaitės pabaigoje savo senus turtus papildė naujais pirkiniais iš aukciono. Du grubiai tašyti stalai ir ovalus kilpinis kilimas. Išdėstė visus tuos turtus svetainėje ir patenkinta atsitraukė gėrėdamasi. Ši vieta kasdien vis labiau panašėjo į namus. Knygas atsisiuntę dėžėse, o jos tapybos reikmenys buvo išdėlioti kampe, tačiau kol kas neturėjo laiko tapyti. Buvo per daug užsiėmusi rūpindamasi namu.

Tetos Betos pažįstamo darbininko sūnus visą savaitgalį ravėjo piktžoles ir darbavosi žoliapjove. Sodo gilumoje jie net aptiko yrančią pavėsinę. Dabar Džesė norėjo dvejų sūpuoklių. Vienos turėtų kabėti ant aukšto medžio netoli pavėsinės, kad aukštai iškilusi galėtų gėrėtis už kalvų besileidžiančia saule. Kitų reikia, kad galėtų pasėdėti priešais namą, tos būtų panašios į sūpuokles, ant kokių šiltais vasaros vakarais sūpuodamosi sėdi jaunos porelės, šnibžda „aš tave myliu“ ir mano, kad jie vieninteliai pasaulyje įsimylėję.

Šeštadienio rytą atėjo laiškas nuo Jano. Ji jau šešias dienas gyveno naujajame name.

Tai štai kur tu, juokinga mergaite, dulkėtais plaukais ir suodina nosimi, išdidžiai besišypsanti dėl tos tvarkos, kurią kuri iš chaoso. Taip ir matau tave, basą ir laimingą, su kukurūzo stiebu dantyse. O gal tu avi savo „Gucci“ batelius ir nieko tame kaime nepakenti? Na, tai kaip? Namą aš dabar kuo puikiausiai įsivaizduoju, nors negaliu įsivaizduoti tavęs miegančios miegmaišyje ant grindų. Neįtikinsi manęs, kad tapai tokia kaimiete. Bet kaip visa tai atrodo žavinga, Džese, kaip tau tai išeis į sveikatą. Susijaudinau perskaitęs apie parduotuvę. Negi tau jos netrūks? Nors kaina atrodo fantastiška. Ir ką tu darysi su šitokia krūva pinigų, Džese? Aš girdėjau šiokių tokių naujienų, kad galbūt pagal mano knygą bus kuriamas filmas. Tačiau nėra ko per anksti džiūgauti, aš neskubu džiaugtis. Taip nebus, tai vien šneka. Kita vertus, niekuomet nemaniau, kad tu galėtum parduoti parduotuvę. Na, ir kaip jautiesi pardavusi? Neabejoju, kad skaudu, bet ar nejauti ir geroko palengvėjimo? Gal metas imtis ko nors kito? Pakeliauti, patapyti, sutvarkyti tuos rūmus, į kuriuos įsikraustei vasaroti? O gal ilgiau? Paskutiniame tavo laiške lyg kažkas girdėti. Lyg būtum įsimylėjusi namą, kaimą, kuriame jis yra, ir tetą Betą. Ji tikriausiai ypatinga moteris. Na, o kaip tos skruzdės ir driežai? Ar tavęs nevargina? Ar jie visi pasipurškę geriausiu tavo plaukų laku ir tuo džiaugiasi?