Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Ir viskas? Nevalgai šoninės? Vaflių? Prancūziškų skrebučių? Papajų? Tik virtą kiaušinį ir ruginės duonos skrebutį? Fui...

Jis griaudėdamas iš juoko įsitraukė į žaidimą:

— O ką tu valgai pusryčių, mieloji, kokios tai įmantrybės?

— Žemės riešutų sviestu ir abrikosų uogiene aptepta karšta bandelė, tepamas sūris ir gvuajavų uogienė su minkštais riestainiais. Apelsinų sultys, šoninė, omletas, obuolių sviestas, tešloje kepti bananai... — leido vaizduotei įsisiautėti.

— Kasdien?

— Žinoma, — stengėsi dėtis rimta, bet jai sunkiai sekėsi.

— Aš tavim netikiu.

— Na, ir gerai darai. Tik žemės riešutų sviesto ir tepamo sūrio tikrai valgau. Ar mėgsti žemės riešutų sviestą?

— Ne itin. Skonis kaip šlapio cemento.

— O tu daug jo valgai? — žvilgtelėjo susidomėjusi.

— Ko?

— Na, šlapio cemento.

— Aišku. Labai skanu su plonu kvietiniu skrebučiu. Na, o jei rimtai, ar galėsi ryt su manim papusryčiauti? Beveik neabejoju, kad rasčiau to žemės riešutų sviesto su raguoliais. Ar bus gerai?

— Puiku.

Dabar ji vėl virto Džese ir jis pralinksmėjo. Ji jam viskuo patiko. Džesė nuspyrė batus ir susirangė krėsle.

— Džefri, — prabilo rimtai, — ar skaitai komiksus?

— Nuolat. Ypač Supermeno.

— Ką? Tai Betmeno komiksų neskaitai?

— Na, taip, žinoma, skaitau. Bet Supermenas visuomet buvo mano mėgstamiausias. — Jis trumpai liovėsi žaidęs ir pažvelgė į savo taurelę. — Džesika... Tu man patinki. Tu man labai patinki.

Jis nustebino ją tokiais tiesiais žodžiais, ją sujaudino tai, kaip jis šiuos žodžius ištarė. Džefrio stiliui buvo būdingas keistas formalumo ir šilumos derinys. Džesė niekuomet nemanė, kad toks derinys įmanomas, bet dabar pati matė, kad taip.

— Tu man irgi patinki.

Juodu sėdėjo vienas prieš kitą ir jis neketino prie jos artintis. Jis nenorėjo jos skubinti. Ji buvo moteris, prie kurios artėji pamažu, ilgokai svarstęs.

— Tu nieko nepasakojai, bet aš jaučiu, kad tau teko nemažai iškentėti. Net labai daug, sakyčiau.

— Kas tave skatina taip manyti?

— Tai, ko nepasakai. Tos akimirkos, kai atitolsti. Ta siena, už kurios pasislėpti retkarčiais nubėgi. Aš neįskaudinsiu tavęs, Džesika. Pažadu. Kiek pajėgsiu, stengsiuos tavęs neįskaudinti.

Ji nieko neatsakė, tik pažiūrėjo į jį ir pagalvojo, kiek kartų pažadai virto melais. Bet troško, kad Džefris įrodytų, jog ji klysta, o jis troško pabandyti.

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

—Na, kaip praėjo vakaras?

— Astrida jau buvo parduotuvėje, kai ji kitą rytą atėjo. Džesė dabar atvykdavo ne taip anksti — skubintis nebereikėjo, be to, ji nė nebenorėjo.

— Puikiai. — Ji spindėjo, dar labiau pradžiugusi po pusryčių su Džefriu tą rytą bare ant viešbučio stogo, „Top of the Mark“. Bet Astridai apie tai jau nė neužsiminė. — Nepaprastai malonus. — Ji atrodė paslaptinga ir patenkinta savimi.

— Ir aš sakyčiau, kad jis nepaprastai mielas.

— Gerai, motin, daugiau nespausk.

Abi nusijuokė, Astrida lyg niekuo dėta protestuodama iškėlė ranką.

— Kam čia spausti? Jis pats parodo, kas esąs. Ar tu jį įsimylėjusi, Džesika?

Astrida klausė rimtai, surimtėjo ir Džesė.

— Sakyti tiesą? Ne, bet jis man patinka. Tai maloniausias vyras iš tų, kuriuos sutikau per ilgą laiką.

— Na, tai gal daugiau ateis vėliau. Neatimk iš jo galimybės. Džesika linktelėjo ir pažiūrėjo į savo laiškų krūvelę. Dabar jai jau nepatiko dalytis parduotuve. Visa jau buvo visiškai kitaip. Tarsi galas būtų užtrukęs. Tenorėjo atsisveikinti su „Lady J“ ir

išvažiuoti iš miesto. Tarsi dar sykį skirtųsi. O su kitais laiškais dar vienas nuo Jano. Ji paėmė voką ir padėjo atskirai nuo kitų. Astrida matė, bet nieko nesakė. Tai buvo pirmas kartas, kai Džesika nesuplėšė jo laiško. Pildamasi dar vieną puodelį kavos Džesė atrėmė Astridos žvilgsnį.

— Žinai, pamaniau, kad gal reikėtų nusiųsti jam laiškelį, padėkoti už automobilį. Bent tiek galiu padaryti. Mudvi su tavo motina praeitą savaitgalį apie tai šnekėjomės.

— Ką ji sakė?

— Ne kažin ką.

Vadinasi, Džesė nenori pasakoti.

Paskui ji vis viena išmetė laišką nuo Jano.

Per kitas dvi popietes jos susitiko su advokatais ir visa buvo sutvarkyta. Šeštadienį ryte Džesė apsilankė trijose nekilnojamojo turto agentūrose ir įtraukė savo namą į vasarai išnuomojamų būstų sąrašą. Tačiau ji pageidavo gerai patikrinti būsimus gyventojus, nes jiems paliekanti visus baldus. Jano kabinetas bus užrakintas. Jai atrodė, kad tiek dėl jo privalanti padaryti.

Jau buvo kone vidurnaktis, kai prisėdo parašyti jam žinutės. Padėkojo už automobilį, paskui dar brūkštelėjo penkias ar šešias eilutes apie tai, kaip ją nudžiuginęs, kaip miela, kad jis taip pasielgė, kad jam nereikėjo to daryti. Ji norinti nurašyti visas skolas. Janas jai nieko neskolingas. Tačiau užtruko keturias valandas, kol sukūrė tą trumpą žinutę.

Po penkių dienų namas buvo išnuomotas nuo liepos penkioliktos iki rugsėjo pirmos, o Džesė beveik susiruošė išvažiuoti iš miesto. Tikėjosi, kad po kokios savaitės galės kraustytis. Džefris vėl norėjo atvykti jos aplankyti, net pakvietė savaitgalį atvažiuoti į Los Andželą, bet Džesė buvo per daug užsiėmusi. Ji surado du namus ir butą, kuriuos jam gal vertėtų apžiūrėti, bet buvo paskendusi savo pačios reikaluose. Tiesiog nebuvo kur įterpti Džefrio. Džesė norėjo, kad jis nesirodytų, kol ji užrakins namus, perduos parduotuvę, atidės į šalį praeitį. Norėjo ateiti pas jį švari ir nauja, jei tik jis sutiktų duoti truputį laiko. Visa reikėjo padaryti būtent taip. Būti vienai nutraukiant paskutinius saitus. Taip sunkiau, bet juk jos praeityje jo nebuvo. Ji susitiks su juo kaime, kai įsikurs.

Džesė retai beeidavo į parduotuvę, nebent atsakyti į Astridos klausimus. Tačiau dabar Astrida jau gana gerai žinojo, kaip tvarkytis, o Kacuko jai daug padėjo. Ji liko dirbti „Lady J“. Džesė tiesiog nebenorėjo ten būti. Darbininkai triūsė keisdami iškabą, o visiems jų pirkėjams buvo išsiuntinėtos mažulytės kortelės, pranešančios apie pakeistą pavadinimą. Vis dar buvo skaudu, tačiau Džesika save įtikinėjo, kad visos permainos skaudžios, o ypač tos, kurios išeina į gera. Ji nesigailės išvykusi iš miesto. Tik ką ji veiks? Na, taip, tapys... bet kiek? Juk ji neketina tapti Močiute Moze. Bet tikriausiai kas nors pasipainios... kas nors geresnio. Džefris? Gal tai ir yra atsakymas.

Penktadienio popietę Džesika paskutinį sykį sustojo prie parduotuvės. Po poros dienųjį turėjo išvykti. Sekmadienį. Ji paslėpė visas mažas brangenybes, kuriomis nenorėjo dalytis su naujais gyventojais. Ir Jano nuotraukas. Pakuodama daiktus tiek daug iškėlė iš praeities. Dabar viskas skaudino. Atrodė, kad kiekviena akimirka buvo pripildyta skaudžių prisiminimų.

Ji pastatė mašiną šalia Astridos ir tyliai įėjo į parduotuvę. Čia jau viskas atrodė šiek tiek kitaip. Astrida buvo padėjusi keletą savo daiktų, o kabinete pakabinusi žavingą paveikslą. Dabar parduotuvė buvo Astridos. O visi pinigai už ją — Džesės. Net juokinga, kiek mažai tai dabar tereiškė. Prieš devynis mėnesius, prieš septynis, prieš šešis... ji būtų maldavusi bent dešimtadalio tų pinigų. O dabar... nesvarbu. Skolos grąžintos, Jano nėra, o ko reikia jai? Nieko. Ji nežinojo, ką daryti su tais pinigais. Jie buvo tarsi visai nesvarbūs. Ji iki šiol nė nesuvokė, kiek daug pinigų gavo pardavusi parduotuvę. Vėliau ji džiaugsis, bet dar ne dabar. Tačiau vis dar jautėsi tarsi pardavusi vienturtį vaiką. Nors ir gerai draugei, bet vis viena... Ji atsižadėjo vienintelio dalyko, kurį puoselėjo, kuriam padėjo augti.