Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Jūsų paštas, ponia, — su šypsena padavė laiškus Astrida. Dabar atrodė laiminga, net jaunesnė nei tada, kai Džesė su ja susipažino. Buvo sunku patikėti, kad ji ką tik atšventė gimtadienį ir jai sukako keturiasdešimt treji. O liepos mėnesį Džesika bus trisdešimt dvejų. Laikas nesustoja, čiurlena it vanduo.

— Ačiū. — Džesika įsikišo laiškus į kišenę, perskaitys vėliau. — Na, aš jau viską susikrovusi ir pasiruošusi.

— Ir jau ilgiesi namų, — atspėjo Astrida. Ji nusivedė ją pietų ir jos išgėrė per daug baltojo vyno, bet Džesė pasijuto geriau. Vynas padėjo, ji grįžo namo geresnio ūpo.

Atvėrusi langus sėdėjo ant saulės užlieto grindų lopinėlio žvalgydamasi po svetainę, kur taip dažnai sėdėdavo su Janu. Matė jį išsitiesusį ant sofos, besiklausantį, kaip ji pasakoja apie parduotuvę, besvarstantį, ką gudraus parašys naujame skyriuje. To jai labiausiai ir trūko — to džiaugsmingo jaudulio, kai sykiu darai tai, ką mėgsti daryti. Vaikiško juoko ir išdykavimo šiltą vasaros dieną ar šaltą žiemos popietę, laukiant, kol Janas užkurs židinį. Toks vyras kaip Džefris lepins ją ir vesis į geriausius restoranus, vešis į viso pasaulio viešbučius, bet neištrauks rakšties iš kulno, nepakasys nugaros kaip tik ten, kur nieži... neraugtelės gerdamas alų lovoje drauge žiūrint siaubo filmą, ryte pabudęs neatrodys kaip berniukas. Jis visuomet bus be galo dailus, kvepės tuo odekolonu, kuriuo kvepėjo tuomet per vakarienę... Tačiau jis nebuvo su ja, kai žuvo Džeikas... kai mirė jos tėvai... O Janas buvo. To neįmanoma pakeisti. Gal nereikia nė bandyti.

Taip Džesė mąstė žvelgdama į įlanką, paskui prisiminė laiškus, kuriuos dieną jai padavė Astrida. Ėmė knistis švarko kišenėje jų ieškodama... tikėjosi... ne, juk neišmetė... ji juk pasidėjo... Štai. Laiškas nuo Jano. Akys greit perbėgo per eilutes. Jis gavo jos laiškelį.

...Aš dabar rašau sau, bet kartais vis dar susimąstau, kažin ar tu juos perskaitai. Ir staiga gaunu kelias nervingas eilutes nuo tavęs, kad pasilikai automobilį. Man tai svarbiausia. Aš taip norėjau, kad tu jį turėtum, Džese, daugiau, nei įsivaizduoji. Ačiū, kad priėmei jį.

Kaip suprantu, mano laiškų tu neatplėši. Aš juk tave pažįstu. Dryksteli, išmeti, nueini.

Ji nusišypsojo. Aišku, teisus.

Tačiau atrodo, kad man vis viena reikia juos rašyti, tarsi švilpaučiau tamsoje, tarsi kalbėčiausi su savimi. Su kuo tu dabar šnekiesi, Džese? Kas laiko tave už rankos? Kas tave prajuokina? Ar apkabina, kai tu verki? Tu tokia vargšė, kai verki, ak, kaip aš to ilgiuosi. Įsivaizduoju tave vairuojančią naująjį „Morgan“, o tas raštelis anądien... tarsi dėkotum savo senelės geriausiai draugei. „Ačiū jums, pone Klarkai, už tokį nuostabų automobilį. Man kaip tik ir reikėjo tokios spalvos automobilio, kad derėtų prie mano išeiginio sijono ir mėgstamų pirštinių bei skrybėlės.“ Brangiausioji, aš tave myliu. Viliuosi tik kad dabar būsi laimingesnė. Kad ir su kuo, kad ir kur. Tu turi teisę. Žinau, kad tau ko nors reikės. O ar turi teisę į tai? Man sopa širdį, kai apie tai pagalvoju, tačiau nedrįstu vaizduotis savęs trypiančio kojomis ir triukšmaujančio. Kaip galėčiau prieštarauti šitiek prikrėtęs? Tegaliu palinkėti tau sėkmės... Myliu tave.

Dabar, kai knyga parduota ir atsisėdęs apmąstau savo gyvenimą, man taip liūdna, kad tavęs jau nėra šalia ir negali išvysti, kaip aš pasikeičiau. Aš čia užaugau. Tai griežta mokykla, tačiau joje tiek daug sužinojau apie tave ir save. Nepakanka vien uždirbti pinigų, Džese. Ir man tas pats, kas apmoka sąskaitas. Norėčiau apmokėti aš, bet patikėk, kaskart tau pasirašant čekį man skrandy neprasivertų nauja opa. Gyvenimas iš tiesų daug turtingesnis ir daug paprastesnis, arba galėtų toks būti. Kažin kaip keistai mano gyvenimas dabar toks sklidinas, bet sykiu ir tuščias be tavęs. Mieloji, neįmanomoji Džese, aš tave tebemyliu. Na, eik, palik mano mintis, leisk man gyventi ramybėje arba sugrįžk. Dieve, kaip trokštu, kad grįžtum. Bet tu negrįši. Aš suprantu. Nepykstu. Tik svarstau, ar viskas būtų buvę kitaip, jeigu aš tądien nebūčiau išėjęs ir palikęs tavęs su telefonu rankoje. Tebematau tavo veidą, koks jis tądien buvo... Bet ne, juk visa įvyko ne dėl tos vienos sumautos dienos... Mes abu dabar mokame už senas, itin senas nuodėmes — aš įsitikinęs, kad mudu abu kenčiame dėl netekties. O gal tu jau nuo šito išsilaisvinai? Gal tau tai daugiau nė nerūpi? Aš negaliu tau apsakyti, kokią tuštumą jaučiu dabar, tačiau laikui bėgant taip ir bus. Nė vienam iš mūsų tai daugiau neberūpės. Ne, šito aš tikrai nelaukiu. Tiek gerų metų „iš dulkės į dulkę“. Viskas. Bet aš vis dar tave matau, matau, matau. Aš glostau tavo plaukus, šypsausi tau. Gal tu ir dabar jauti, kaip šypsausi tau, kai eini savais keliais. Gero kelio, brangioji Džese, ir saugokis driežų ir skruzdžių. Jie tau neįgels, pažadu, bet jei garsiai klyksi, kaimynai gali iškviesti policiją. Turėk po ranka plaukų lako ir savęs nekankink. Visuomet tavo Janas.

Ji juokėsi pro ašaras skaitydama. Driežai ir skruzdės... Ir vienų, ir kitų bijojo labiau už viską pasaulyje. Jei nekalbėtume apie vienatvę. Tačiau dabar ji susigyveno su vienatve, tai gal galėtų priprasti net prie driežų ir skruzdžių... Bet priprasti prie gyvenimo be Jano? Tai bus daug sunkiau. Kol neperskaitė šio laiško, nė nesuvokė, kaip pasiilgo jo balso. Jis šiame laiške. Jo žodžiai, jo tonas, juokas, jo ranka, velianti jai plaukus, kai jis kalba. Tas žvilgsnis — jis tik pažiūri ir ji pasijunta saugi.

Nejučiomis pakilo ir nuėjo prie rašomojo stalo. Čia dar rado popieriaus. Paėmė rašiklį ir parašė jam, papasakojo, kad pardavė parduotuvę, ir apie namą netoli tetos Betos rančos. Namą ji aprašė iki smulkiausių detalių, kaip jis buvo išmokęs dar tada, kai ji manė norinti rašyti. Ji neturėjo talento, tačiau išmoko stropiai aprašyti bet kokį dalyką, kad skaitytojas įsivaizduotų visa tai, ką ji matė. Ji norėjo, kad Janas irgi išvystų apnykusį Viktorijos stiliaus gražuolį su visa buvusia didybe, dabar tūnantį piktžolėse. Ji aptvarkys, apvalys, kad namas atrodytų dailus. Taigi kurį laiką turės užsiėmimą. Ji parašė jam ir adresą, be to, užsiminė, kad išnuomojo namą maloniai porai, be vaikų, be gyvūnų, jie namą puikiai prižiūrės. Dar pridūrė, kad jo kabinetas bus užrakintas.

Jo spintelės su aplankais saugios. O ji pasistengs laikytis atokiau nuo driežų ir skruzdžių. Visa išsiliejo laiške, tarsi būtų rašiusi seniai prarastam geriausiam draugui. Jis jai toks visuomet ir buvo. Užklijavo ant voko ženklą, nuėjo prie pašto dėžutės prie kampo ir įmetė laišką. Kaip tik pastebėjo namo parvažiuojančią Astridą. Pamojavo, ta priartėjusi prie kampo sustojo.

— Ką šįvakar veiki Džese? Gal pavakarieniaukim?

— Norit pasakyti, kad jūs neužimta, ponia Boner? Aš apstulbinta, — prajuko Džesė, atrodė, pirmąkart gyvenime tokia laiminga. Tiesą sakant, ji nekantravo, kada galės išvykti. Pastarosiomis savaitėmis jau ėmė svarstyti, gal pasielgusi blogai. Juk neatšauksi, baigta, net baisu. Bet dabar jau žinojo, kad ji teisi, ir džiaugėsi. Jautė palengvėjimą, tarsi jos siela būtų radusi tvirtą pagrindą. Jos sieloje tebegyveno Janas. Net dabar. Šypsodamasi Astridai pabandė mintimis pabėgti nuo Jano.

— Ne, smailialiežuve, aš neužimta ir mirštu, kaip noriu spagečių. Kaip sekasi krautis daiktus?

— Jau susikroviau. O spagečių norėtųsi.

Jos pavakarieniavo „Vanessi“ triukšme ir chaose, o paskui perėjo į lauko kavinę išgerti kapucino. Stebėjo besirenkančius turistus, pirmoji vasaros banga. Oras buvo netikėtai šiltas.