Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Na, mieloji, tai kaip tu jautiesi? Išsigandusi, nelaiminga ar patenkinta?

— Dėl to, kad išvykstu? Na, ir išsigandusi, ir nelaiminga, ir patenkinta. Jaučiuosi, tarsi visam laikui vykčiau iš namų...

Tarsi palikčiau Janą — vėl. Kai teko sukrauti visus jų turtus ir smulkmenas, pabudo tiek daug skaudžių prisiminimų. Jausmų, kuriuos geriausia palikti palaidotus. Tų dėžių ji jau neiškraustys, savo daiktus atskyrė nuo Jano daiktų. Turėtų būti paprasta, jeigu jie parduos namus. Šiame pasaulyje jų turtas jau atskirai.

— Na, tas tavo namelis nuobodžiauti neleis. Mama sako, kad apleistas kaip reikiant.

— Tas tiesa. Bet jau nebeilgai toks bus, — išdidžiai pasakė Džesika. Ji jau mylėjo tą vietą. Namas buvo tarsi naujas bičiulis.

— Pasistengsiu aplankyti tave prieš mums išvažiuojant liepos mėnesį.

— Būtų nuostabu, — šypsojosi Džesika nerūpestinga širdimi, laiminga. Našta, kurios ji beveik neįstengė apibūdinti, nukrito nuo pečių. Visą vakarą jautė, kad to sunkumo nebeliko. Tarsi būtų praėjęs danties skausmas ar mėšlungis, kuris kankino ištisus mėnesius.

— Dabar atrodai laiminga, Džesika. Žinai, aš ilgokai jaučiausi baisiai kalta, kad atėmiau iš tavęs parduotuvę. Bijojau, kad imsi manęs nekęsti. — Žvelgdama Džesei į akis Astrida atrodė jauna ir nepasitikinti savimi. Bet Džesika tik nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Ne, ne, dėl to nesijaudink, — patapšnojo draugei per ranką, — tu iš manęs jos neatėmei, aš tau ją pardaviau. Turėjau parduoti. Tau ar kam nors kitam, net jei mažumą ir buvo skaudu. Tad daug geriau, kad pardaviau tau. Džiaugiuosi, kad dabar ji tavo. Manau, aš ją išaugau. Aš smarkiai pasikeičiau.

Astrida linktelėjo pritardama.

— Žinau, kad pasikeitei. Tikiuosi, viskas išeis į gera.

— Taip, ir aš. — Liūdnai šyptelėjo Džesė ir jos baigė gerti kavą. Jautėsi tarsi du kariai, kuriems po karo nebelikę apie ką daugiau kalbėti, tik retkarčiais paspėlioti, kaip reikės gyventi taikoje. Ar permainos pasiteisins? Džesika vylėsi, kad taip. Astrida svarstė. Per keletą mėnesių jos abi gerokai subrendo. Astrida žinojo, ko ji dabar nori. Džesika dar nebuvo tikra.

— Kokios naujienos nuo Džefrio, Džesika?

— Skambino, sakė, kitą savaitę aplankys mane kaime.

Jam užteko jautrumo suprasti, jog mieste reikia palikti ją ramybėje.

— Tau bus į naudą, tiesa.

Džesė linktelėjo, bet nieko nepasakė.

Kitą rytą penkiolika po devynių suskambo durų skambutis. Jos lagaminai buvo sukrauti, Džesika paskutinį sykį plovė indus, vis žiūrėdama pro langą. Norėjo prisiminti va šitaip, viską. Pabus dar kokią valandą ir važiuos. Jau netrukus. Jautėsi beveik taip, kaip tą rytą, kai išvyko į koledžą, kai praeitis buvo supakuota, sudėta su rutulėliais nuo kandžių, o prieš akis driekėsi naujas gyvenimas. Ketino grįžti, bent jau taip tvirtino. Bet ar grįš? Nebuvo tikra. Nepaleido keistas jausmas, kad išvyksta ilgesniam laikui nei vasarai. Gal net visiems laikams.

Skambutis vėl sučirškė, ji nusišluostė rankas į džinsus ir nubėgo prie priekinių durų. Atmetė plaukus nuo veido, basa, marškiniai ne iki galo užsagstyti. Kaip tik tokia, kokią Janas mylėdavo labiausiai. Tikroji Džesė.

— Kas čia? — stabtelėjo prie durų vos vos šypsodamasi. Žinojo, kad arba Astrida, arba Kacuko, atėjo dar sykį atsisveikinti. Bet šį kartą ji tik juoksis, neverks, kaip jos visos verkė parduotuvėje.

— Inspektorius Hjutonas.

Ji suakmenėjo. Drebančiomis rankomis atsklendė duris, atidarė. Šventiška nuotaika staiga išgaravo, pirmą kartą per keletą mėnesių jos akyse vėl pasirodė siaubas. Net keista, kaip greitai visa tai gali vėl užplūsti. Ištisus mėnesius ji lėtai atstatinėjo pamatus, bet tereikėjo suskambėti durų skambučiui, ir jos gyvenimas vėl subyrėjo. Štai kaip ji pasijuto.

— Jūs? — Jos akys žvelgė it žalsvai pilkas skalūnas, o veidas pavirto kauke.

— Labas rytas. Čia ne koks oficialus vizitas. Aš... aš anądien kalinių daiktų kambaryje radau štai šias jūsų vyro kelnes, tai pamaniau, užnešiu ir pažiūrėsiu, kaip laikotės.

— Šit kaip. Dėkoju jums.

Hjutonas droviai šypsodamasis padavė jai didžiulį rudą maišą. Džesė nesišypsojo.

— Išvykstate į kelionę?

Jo akys perbėgo lagaminais ir dėžėmis koridoriuje, o Džesė žvilgtelėjo per petį ir paskui vėl jam į akis. Šunsnukis. Kokią teisę jis turi dabar čia pasirodyti? Ji linktelėjo atsakydama į klausimą ir nudelbė akis. Aišku, tinkamas metas užbaigti karą, ištiesti ranką susitaikant, tyliai nueiti savais keliais. Bet ji neįstengė. Išvydus jį vėl norėjosi rėkti, daužyti jį kumščiais, draskyti jam veidą. Negalėjo į jį nė žiūrėti. Baimė ir neapykanta užliejo it banga, Džesė staiga pajuto, kad tenori nuslysti ta siena ir susmukusi ant grindų verkti. Lyg ją būtų nubloškęs uraganas, o paskui nežinia kur nusviedusios jos pačios emocijos. Staiga pažvelgė į jį su neslepiamu skausmu akyse.

— Ko jūs čia šiandien atvažiavot? — Jos veidas atrodė kaip suglumusio vaiko, jis nusuko žvilgsnį į šalį, o paskui ėmė apžiūrinėti savo rankas.

— Pamaniau, gal jūs norėsite savo vyro... — Balsas nutrūko, o veidas sustingo. Aplankyti ją buvo kvailas sumanymas, dabar jis jau neabejojo. Tačiau jis tiek dienų negalėjo nusikratyti šiuo troškimu. Pamatyti ją. — Jūsų vyro kelnės voliojosi daiktų kambaryje. Pamaniau...

— Kodėl? Kodėl taip pamanėte? Jis netrukus grįš namo ir jam iškart prireiks šitų kelnių? Ar kaliniai jau nebemūvi džinsų? Aš šiek tiek atitrūkau. Senokai ten lankiausi.

Iškart pasigailėjo, kam pasakiusi. Jo akys sužibo iš susidomėjimo, jos vėl mažumėlę sušilo.

— Senokai?

— Buvau užsiėmusi, — nusuko akis į šalį.

— Bėdos?

Maitvanagis. Džesė vėl pažvelgė jam į akis.

— Negi jums iš tiesų, po velnių, tai rūpi? — Neatitraukė žvilgsnio nuo jo akių. Taip troško jas išdraskyti.

— O gal, po velnių, ir rūpi. Galbūt. Atleiskit. Žinote, per visą bylos svarstymą man visą laiką buvo jūsų gaila. Atrodė, jūs juo taip tikite. Deja, klydote. Juk dabar tai žinote, tiesa?

Koks šlykštus jo balso tonas.

— Ne, aš neklydau.

— Bet prisiekusieji patvirtino, kad klydote.

Atrodė toks pasipūtęs, toks įsitikinęs „sistemos“ teisumu. Toks tikras dėl visko, taip pat ir dėl Jano kaltės. Ji norėjo jam trenkti. Vos nepasidavė šiam troškimui.

— Prisiekusieji nepadarė manęs klystančios, inspektoriau Hjutonai. — Ji tvirtai suspaudė rudą maišą, sugniaužė kumščius.

— Ar jūs... dabar laisva, ponia Klark?

— Norit paklausti, ar palikau savo vyrą?

Jis linktelėjo ir išsitraukė iš palto kišenės pakelį cigarečių.

— Kodėl?

— Tiesiog smalsu.

Netveri, kaip nori pasidulkinti.

— Ar todėl atėjote? Iš smalsumo? Pažiūrėti, ar aš palikau savo vyrą? Ar tai jus be galo pradžiugintų? — Dabar ji jau kunkuliavo. — Kodėl jūs nenuvežėte jų į parduotuvę? — Sučežino rudą maišą su Jano kelnėmis.

— Buvau nuvežęs vakar. Man pasakė, kad ten nebedirbate. Tiesa?

Ji linktelėjo.

— Nebedirbu. Tai ką dabar darysime? — Pažvelgė jam tiesiai į akis ir ūmai ištisi baimės metai išnyko. Jis gali bandyti daryti, ką tik nori, — ji jį užmuš. Su malonumu. Su juo susiremti būtų palengvėjimas. Vėl pažvelgė į jį, ir inspektorius išvydo, kiek per šešis mėnesius Džesė patyrė skausmo. Tarsi būtų nesmagiai apsinuoginę skausmo palikti randai. Inspektorius sutrikęs gerokai truktelėjo dūmo ir nusuko žvilgsnį.