Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

Sukikeno skaitydama. Kartą viešbučio kambaryje Floridoje ji bandė nunuodyti driežą plaukų purškalu. Jie patys kambary vos neužduso, bet driežui tai labai patiko.

Perskaičiusi laišką nuėjo prie tetos Betos dovanoto stalo. Norėjo papasakoti jam apie viską, ką į jos namą atgabeno Beta, apie tas gėrybes, kurias įsigijo aukcione. Negi leis jam manyti, jog mieganti miegmaišyje.

Tad taip paprastai prasidėjo susirašinėjimas, visai negalvojant, kad reikėtų nutraukti bendravimą. Nesileisdama į didelius svarstymus, Džesė aprašė naujienas. Juk niekam tai nepakenks, be to, džiaugėsi geromis žiniomis apie filmą. Gal šį sykį pasiseks. Vylėsi, kad taip.

Net pati nustebo, kad atsakymas išėjo toks ilgas. Šeši tankiai prirašyti puslapiai. Jau buvo tamsu, kai užklijavo voką ir prispaudė pašto ženkliuką. Ant senos viryklės išsivirė vakarienę, anksti atsigulė, o rytą labai anksti atsikėlė. Nuvažiavo į miestą, išsiuntė laišką, stabtelėjo pas tetą Betą tikėdamasi išgerti kavos, bet ta jodinėjo.

Popietė buvo rami ir maloni. Sėdėdama prieangyje ir mataruodama kojomis pasidarė eskizų. Su kombinezonu, raudonais sportiniais marškinėliais, basa, ji jautėsi it vyresnioji Heko Fino sesuo. Saulė skaisčiai apšvietė jai veidą, diena buvo graži, jos plaukai, laisvomis sruogomis susegti pakaušyje, krito it auksiniai verpalai.

— Laba diena, panele.

Džesika pašokdama išmetė iš rankų eskizų bloknotą. Nė nenumanė, kad netoli namų kažkieno esama. Bet pažiūrėjusi nusijuokė — išvydo Džefrį.

— Tu mane mirtinai išgąsdinai! — subarė, tačiau lengvai stryktelėjo nuo prieangio, o jis pakėlė jos eskizų bloknotą ir pažvelgęs nustebo.

— Na, ką pasakysi, tu gerai pieši! Bet man dar įdomiau, kad tu tokia rafinuota, o aš tave dievinu!

Džefris suspaudė ją galingame šiltame glėbyje. Ji šypsojosi jam, basomis kojomis stovėdama aukštoje žolėje, sužėlusioje aplink namą. Jie dar nebuvo spėję išravėti visų piktžolių.

— Džesika, tu pasakiškai graži!

— Ką, šitaip suspausta? — pasišaipė iš jo, bet neskubėjo vaduotis iš glėbio. Tik dabar pajuto, kaip buvo jo pasiilgusi.

— Taip, aš dievinu tave kaip tik tokią. Pirmąkart, kai pamačiau, tu buvai basomis kojomis ir va šitaip susegtais plaukais. Sakiau tau, atrodei kaip graikų deivė.

— Vaje!

— Na, tai gal man jau galima pamatyti šiuos įstabiuosius namus, juk šitiek laiko nebuvau prileidžiamas artyn?

— Žinoma, žinoma, — nusijuokė susižavėjusi, iškilmingai mostelėjo namo link. — Tai gal užeitum?

— Tuojau. — Bet pirmiausia jis prisitraukė ją ir ilgai švelniai bučiavo. — Na, dabar aš pasiruošęs apžiūrėti namą.

Džesė nusijuokė, stabtelėjo ir atidžiai apžiūrėjo jį.

— Ne, dar nepasiruošęs.

— Ne? — sutriko jis. — Kodėl ne?

— Pirma nusirišk kaklaraištį.

— Dabar?

— Na, taip, suprantama.

— Prieš įeidamas?

Ji nedvejodama linktelėjo ir jis šypsodamasis nusirišo tamsiai mėlyną, baltai margintą kaklaraištį. Džesė spėjo teisingai — iš „Dior“.

— Gražus kaklaraištis, bet tau jo čia nereikia. Pažadu, aš jokiam gyvam žmogui nepasakysiu, kad tu jį nusirišai.

— Pažadi?

— Iškilmingai pažadu. — Ji ištiesė ranką, o Džefris ją pabučiavo. Delną maloniai pakuteno.

— Ak, koks malonus jausmas.

— Erzini? Na, ar taip bus gerai? — Ji vėl jį apžiūrėjo, papurtė galvą. — Kas?

— Švarką irgi nusivilk.

— Tu nepakenčiama. — Bet jis nusivilko švarką, persimetė per ranką ir nusilenkė. — Patenkinta, ponia?

— Taip, — atsakė mėgdžiodama jo tartį. Džefris nusijuokė, pagaliau gavęs leidimą įžengti į namą.

Džesė vedė jį iš kambario į kambarį, užgniaužusi kvapą, bijodama, kad jam nepatiks. O ji norėjo, kad jam patiktų. Jai tai buvo svarbu. Namas jai tiek daug reiškė. Jis simbolizavo visa tai, kas jos gyvenime pasikeitė. Dar tebebuvo mažumą neapgyventas, bet toks jai patiko. Dar likę vietos augti, sukaupti naujų daiktų. Čia Džesė jautėsi laisvesnė nei San Fransiske. Čia viskas buvo nauja ir šviežia.

— Na, ką pasakysi?

— Na, per daug neišpuošta, tiesa? — sukikeno jis ir Džesė šyptelėjo, bet troško, kad jam patiktų, o ne kad jis šaipytųsi. — Na, gerai, Džesika, nebūk tokia jautri, jis žavingas, vasarą čia bus be galo smagu.

Na, o kaip visą gyvenimą? Ji dar nieko nebuvo sakiusi apie tai, kad ketina čia likti, bet ir pati dar nebuvo tikra, tad kokia prasmė sakyti? Be to, jam neturėtų būti jokio skirtumo. Juk jei pamiltų ją, tai galėtų tuo savo lėktuvu atskristi jos aplankyti. Tad ji ištisas savaites galėtų viena tapyti, vaikščioti, galvoti, bendrauti su teta Beta, o savaitgalius praleistų su juo.

— Dėl Dievo meilės, apie ką tu galvoji? — Džesė net stryktelėjo, kai jis nutraukė jos mintis. — Ką tik regėjau pačią įžūliausią tavo šypsenėlę.

— Tikrai? — Negalėjo jam prisipažinti, ką galvojo. Visa turi susiklostyti pamažu, ji negali iš anksto pateikti jam eskizo.

— Taip, taip, tu taip šypsojaisi. O man patinka tavo namelis, žavus. — Bet iš tiesų jis kalbėjo pernelyg paprastai ir ji nusivylė. Ne, jis nieko blogo nepasakė, tiesiog nesuprato.

— Norėtum puodelio arbatos?

Diena buvo karšta, tačiau arbatą jis gerdavo bet kokiu oru. Kaip ir škotišką viskį ar martinį. Tą ji jau žinojo.

— Taip, mielai. O paskui, mieloji Džesika, turiu tau staigmeną.

— Staigmeną? Dievinu staigmenas, gali parodyt ir dabar. — Ji vėl atrodė kaip vaikas, klestelėjo ant sofos ir laukė siurprizo.

— Ne dabar. Bet pamaniau, kad galėtume šį vakarą nuveikti ką nors ypatinga.

— Pavyzdžiui?

Ji irgi norėjo šį vakarą nuveikti ką nors ypatinga, tai buvo matyti iš jos šypsenos. Bet jis dėjosi nepastebintis.

— Aš norėčiau nusivežti tave į Los Andželą, konsulate vyks pobūvis. Tau turėtų patikti.

— Los Andžele? Kodėl Los Andžele? — Ji norėjo likti kaime.

— Tai bus gana iškilmingas pobūvis, aišku, jeigu ne... — Bet jis pasakė taip, kad didelio pasirinkimo jai neliko.

— Ne, ne, kodėl... norėčiau. Tik maniau, kad...

— Na, o ką mes veiktume čia? Manau, būtų daug maloniau trumpam nulėkti į miestą. Norėčiau supažindinti tave su savo draugais, — pasakė taip maloniai, kad Džesė pasijuto kalta, kam išsidavė nenorinti. Tik ji mieliau ramiai praleistų vakarą su juo naujajame savo name. Tačiau dar bus tų vakarų. Daug vakarų.

— Gerai, turėtų būti puiku. — Ji pasistengs užsikrėsti šventine nuotaika. — Koks ten pobūvis?

— Vėlyva vakarienė su frakais. Turėtų dalyvauti gana daug svarbių žmonių.

— Frakais? Vadinasi, ilga suknelė?

— Žinoma.

— Džefri, tai kuo, po galais, aš apsirengsiu? Aš čia nieko neturiu. Tik krūvas drabužių kaimui.

— To ir tikėjausi.

— Tai ką man daryti? — pasibaisėjo ji. Frakai ir ilgos suknelės? Dangau. Džesė nematė tokių suknelių nuo tų laikų, kai prieš penkiolika metų mama versdavo ją eiti į tuos juokingus balius. Tuo labiau neturėjo nieko bent kiek tinkamo apsirengti. Visi puošnūs jos drabužiai liko San Fransiske.

— Džesika, jeigu tu nesupyksi, aš leidau sau... — Taip sumišusio Džefrio ji dar nebuvo mačiusi. Jis žinojo, kad Džesika turi rinktinį skonį, tad baisėjosi tuo, ką padarė. — Tikiuosi, turėdama galvoje... na, aplinkybes... tu nesupyksi... na, trumpai tariant...

— Dėl Dievo, apie ką tu kalbi? — Ji ir pralinksmėjo, ir išsigando.

— Aš nupirkau tau suknelę.

— Ką? — apstulbo.