Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Ačiū. — Nesiginčyti buvo paprasčiau. — Arbatos?

— Ne, nesinori. — Jis žiūrėjo į ją užsigalvojęs, mažumėlę išsiblaškęs.

— Nori, kad užkurčiau židinį? — Jai norėjosi pasėdėti su juo ir pasišnekučiuoti, kaip darydavo su... Ne, negalima sau šito leisti!

— Kas čia? — Džefris mostelėjo į berniukišką veidą virš židinio ir Džesika nusišypsojo. — Tavo brolis?

— Ne.

— Ponas Klarkas? — Ji surimtėjo ir linktelėjo. — Tu tebelaikai pasikabinusi jo portretą?

— Aš jį nutapiau.

— Na ir kas. Dar su juo susitinki? — Kažkodėl jam atrodė, kad ne, nors jie niekada apie tai nešnekėjo.

— Ne, jau ne.

— Tai tik į gera. — O tada jis padarė tai, nuo ko Džesikai sustojo širdis. Ramiai, nieko neklausdamas, nesakydamas nė žodžio, jis nukabino portretą ir nusukęs atsargiai pastatė ant grindų prie rašomojo stalo. — Sakyčiau, dabar tinkamas metas jį nukabinti, tiesa, mieloji? — Tačiau iš tiesų jis neklausė, tik pasakė, ir Džesė taip apstulbo, kad neprasižiojo. Bet ji norėjo, kad portretas kabėtų kur kabėjęs. Jis jai patiko. Ji tyčia atsivežė jį iš San Fransisko. O gal Džefris teisus? Gal šiam portretui čia nebėra vietos? Turėjo nebūti, abu tai žinojo.

— Tai nenori arbatos? — paklausė tik todėl, kad nesugalvojo, ką dar pasakyti, bet jos balsas buvo labai tylus.

— Ne.

Jis šypsodamasis papurtė galvą ir lėtai priėjo prie jos. Atsistojo priešais ir ilgesingai pabučiavo. Tas bučinys nubangavo per jos sielą. Jai jo reikėjo. Jis atima tai, ko jai iki šiol reikėjo, kad gyventų, todėl dabar jai prireikė jo. Šis vyras negali atimti iš jos Jano, bet atims, ir ji jam šitai leis. Jie stovėjo drauge, jų burnos godžiai ragavo viena kitą ir jis nepaprastai švelniai atsegė suknelės kilpelę ant jos peties. Suknelė laisvai nusmuko jai ant liemens, o jis pasilenkęs lūpomis siekė jos krūtų ir visas jos kūnas, rodės, ėmė veržtis prie jo. Tik kažkas viduje kartojo „ne“.

— Džefri... Džefri...

Jis toliau ją bučiavo, suknelė lėtai nusmuko. Tas subtilusis šilkinis krepas gulėjo jai prie kojų, o Džefris kuo atsargiausiai, bet atkakliai toliau ją nurenginėjo. Ji grabaliojo standžią krakmolytą jo marškinių krūtinę, bet neatsagstė. Užčiuopė kauburį jo kelnėse, bet ir užtrauktuko jai nepavyko atsegti. Po akimirkos ji nuoga stovėjo prieš Džefrį, o jis tebebuvo apsirengęs, su peteliške ir fraku.

— Dieve, Džesika, kokia tu graži, mano meile... graži, neapsakomai graži, elegantiškas mažas paukštelis...

Jis vedėsi ją į miegamąjį kalbėdamas meilius žodžius, o ji sekė jam iš paskos tarsi apimta transo. Džefris atsargiai paguldė ją ant lovos, lėtai nusivilko švarką, o Džesė laukė. Jis murkte murkė jai, o ji jautėsi tarsi jo užburta. Švarką jau buvo nusivilkęs, bet baltų marškinių krakmolyta krūtine dar ne, todėl atrodė tarsi chirurgas. Pasukusi galvą ant pagalvės ji pajuto, kaip kažkas sužnybo ausį. Ji tebebuvo įsisegusi auskarus, pakėlė rankas ketindama išsisegti ir užčiuopė perlus. Perlai... Jano perlai... o štai čia — prieš ją nusirenginėjantis vyras. Jis nurengė ją. Ji nuoga, jis irgi tuoj bus nuogas, ir jis nukabino Jano portretą nuo sienos...

— Ne! — Ji atsisėdo tiesiai it strėlė ir pažiūrėjo į Džefrį taip, tarsi jis būtų užpylęs šalto vandens jai ant veido.

— Kas, Džesika?

— Ne!

Jis atsisėdo šalia jos ir apkabino, bet ji ištrūko iš jo rankų saujoj spausdama perlus.

— Nebijok, brangioji, aš būsiu švelnus, pažadu.

— Ne, ne! — Jai gerklėje jau rinkosi ašaros, ji šoko pro jį, nusitraukė nuo kojūgalio tetos Betos skiautinių antklodę ir ja prisidengė. Kas jai nutiko? Akimirką Džesei pasirodė, kad jai maišosi protas. Vos prieš kelias minutes ji taip jo troško, o gal bent manė, kad trokšta. Tačiau dabar ji žino, kad ne. Ji negali. Dabar ji viską žino.

— Džesika, po velnių, kas nutiko?

Ji susirietė prie lango, o per veidą pylėsi ašaros.

— Aš negaliu su tavim atsigulti. Atleisk... Aš...

— Bet kas nutiko? Tu ką tik... — Šįsyk Džefris buvo priblokštas. Taip jam niekuomet nėra atsitikę.

— Žinau. Atsiprašau. Atrodo kvaila, bet...

— Kas „bet“? — Jis susinervinęs atsistojo prieš ją. Jo švarkas kažkodėl gulėjo ant grindų, tarsi kas būtų ten jį numetęs. — Kas tau atsitiko?

— Aš tiesiog negaliu.

— Mieloji, bet aš tave myliu.

Jis vėl priėjo, bandė ją apkabinti, bet Džesė jam neleido.

— Tu manęs nemyli.

Tą ji tegalėjo jausti, bet paaiškinti — ne. O dar svarbiau, kad ji nemyli jo. Džesė norėjo jį mylėti. Žinojo, kad turėtų jį pamilti. Žinojo, kad jis iš tų vyrų, kuriuos moterys myli, kurių maldauja jas vesti. Bet ji nemylėjo, negalėjo mylėti ir žinojo, kad niekuomet nepamils.

— Kodėl sakai, kad aš tavęs nemyliu, Džesika? Po velnių, aš juk noriu tave vesti. Kaip manai, kokį žaidimą aš su tavim žaidžiu? Tu ne tokia moteris, kokią norisi padaryti savo meiluže. Ar būčiau kvietęs tave šį vakarą į pobūvį, jeigu neturėčiau rimtų ketinimų? Nebūk kvaila.

— Bet tu manęs nepažįsti, — pasigirdo verksmingas skundas iš kampo.

— Pakankamai pažįstu.

— Ne, nepažįsti. Tu nieko nežinai.

— Bet daug matyti.

— O kaip mano siela? Ką aš galvoju, ką jaučiu, kas esu, ko man reikia?

— Mes vienas kitą pažinsime.

— Ką, paskui? — pasibaisėjo ji.

— Žmonės taip ir daro.

— Aš ne.

— Tu nė pati nežinai, ką darai. Bet jei turi bent kiek smegenų, tai ištekėsi už vyro, kuris pasakys tau, ką ir kada daryti. Taip būsi daug laimingesnė.

— Taigi tas ir yra, Džefri. Aš to norėjau, bet nebenoriu. Aš noriu duoti, ne tik imti, noriu būti suaugusi, bet noriu būti ir vaiku. Aš nenoriu būti stumdoma, papuošiama ir rodoma. O tu šį vakarą taip ir darei. Žinau, kad tavo ketinimai geri, bet juk aš tebuvau lėlė Barbė ir niekuo daugiau niekada nebūsiu. Ne! Kaip tu gali!

— Atleisk, jei tave užgavau.

Džefris pasilenkęs pakėlė švarką. Jis jau ėmė dėl jos abejoti, ar tik nebus pakrikusio proto.

O Džesė ūmai pasijuto kaip niekad blaivaus proto. Žinojo, kad elgiasi teisingai. Gal niekam kitam taip neatrodytų, bet ji žino.

— Tu net nenori vaikų. — Keistoka taip kaltinti vyriškį su peteliške ir fraku penktą valandą ryto stovint apsigobus antklode iš skiaučių.

— O tu nori vaikų?

— Galbūt.

— Niekai. Viskas niekai, Džesika. Bet aš neketinu čia stovėti ir su tavimi ginčytis. Tu žinai, ko aš noriu. Aš tave myliu ir noriu tave vesti. Kai ryte tau grįš protas, paskambink man. — Reikšmingai į ją žvilgtelėjo, papurtė galvą, priėjo, pabučiavo jai į kaktą, patapšnojo per petį. — Labanaktis, mieloji. Ryte viskas atrodys kitaip.

Džefriui išeinant Džesė nepasakė nė žodžio. Tačiau kai jis išėjo, sudėjo visas jo dovanas į didžiulę baltą dėžę, kurią jis atgabeno. Ryte ji visa tai nusiųs į namus, kuriuose jis apsistojęs. Gal ir beprotiška šitaip elgtis, tačiau Džesė neabejojo, kad privalo tai padaryti. Dar niekuomet gyvenime niekuo nebuvo taip įsitikinusi. Perlų auskarus pasidėjo ant naktinio stalelio ir dabar jau visai nebenorėjo miego. Stovėjo svetainėje laiminga ir nuoga, gerdama juodą garuojančią kavą, o virš kalvų kilo saulė. Portretas vėl kabojo ant sienos.

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

— Tai kaip elgiasi tavo jaunuolis?

Ilgai jodinėjusios jiedvi su teta Beta gurkšnojo atšaldytą arbatą. Džesika buvo neįprastai tyli.

— Koks jaunuolis? — paklausė, bet žinojo, kad tetos Betos neapgausi.