Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Šit kaip. Ar žaisime katę ir pelę, ar jis jau iškrito iš lenktynių? — Beta įsmeigė į ją akis, Džesė bandė šyptelėti. Na, taip, katę ir pelę.

— Tu teisi. Iškrito iš lenktynių.

— Ar dėl kokios ypatingos priežasties? — bent kartą nustebo. — Mačiau gana įspūdingą judviejų nuotrauką kažkokiame snobiškame Los Andželo vakarėlyje.

— Po galais, kur tu ją matei? — neapsidžiaugė Džesika.

— Oi, oi, matau, kad vyrutis tikrai pateko į nemalonę! Mačiau tą nuotrauką Los Andželo laikrašty. Kažkoks konsulato pobūvis, tiesa? Aplink tave spietėsi nemažas būrelis garsenybių.

— Nepastebėjau, — niauriai atsakė Džesika.

— Stebiuosi.

Stebėjosi ir Džesė, tik ne maloniai. Svarstė, kažin kas dar galėjo atkreipti dėmesį į tą nuotrauką. Dabar jau tikrai nesinori būti siejamai su Džefriu. Na, ką gi, praeis kiek laiko, paskalos apie juos nutyks, kaip ir visos kitos. Džefriui tikriausiai sunkiau negu jai. Jam juk reikia bendrauti su tais žmonėmis, o jai tai kas.

— Ar jis padarė ką niekšinga, ar tiesiog pasirodė esantis nuobodybė? O gal patark man nekišti nosies?

— Aišku, kad nepatarsiu. Ne, aš tiesiog negalėjau. Niekaip kitaip nepasakysiu. Norėjau jį pamilti, bet neįstengiau. Tikra tobulybė, visko pertekęs. Buvo žavingas, neprilygstamas. Bet... negaliu paaiškinti, teta Beta. Jaučiau, kad ketina paversti mane tuo, ko reikia jam.

— Nemalonus jausmas.

— Man vis atrodė, kad jis mane išbando tarsi kokį veislinį žirgą. Jaučiausi tokia... vieniša su juo. Argi ne kvaila? Tarsi ir nebuvo jokios priežasties. — Papasakojo tetai Betai apie suknelę ir deimantų auskarus. — Juk turėjau būti sužavėta. Bet ne. Išsigandau. To buvo per daug... Nežinau. Mes juk tokie svetimi.

— Na, iš pradžių juk visi būna svetimi. — Džesika susimąsčiusi linktelėjo, išgėrė paskutinį arbatos gurkšnį. — Jis atrodė malonus, bet jei nėra to ypatingo... elemento, magijos... kokia tada prasmė. — Džesika galvojo apie tą vakarą. — Deja, atsitraukiau nelabai elegantiškai. Gali sakyti, kvaištelėjau, — nusišypsojo prisimindama, o vyresnioji moteris sukikeno.

— Taip jam ir reikia, labai jau padorus.

— Taip, be galo. Kai paklaikau, kaip tik vilkėjo fraką ir ryšėjo peteliškę, o aš vos nepradėjau svaidyti jo daiktų. Kitą dieną nusiunčiau jam visas jo dovanas.

— Įmetei jas pro langą? — gerokai pralinksmėjo teta Beta. Net tikėjosi, kad Džesė taip pasielgė. Vyrams reikia emocijų.

— Ne, — raustelėjo bičiulė, — paprašiau vieną iš jūsų pagalbininkų rančoje, kad nugabentų.

— Tai štai ką jie veikia laisvomis popietėmis.

— Na, atleisk.

— Neatsiprašinėk. Neabejoju, kad tas, kam teko ši užduotis, gerokai pasismagino.

Jos ilgokai sėdėjo tylėdamos, paskui Džesika susiraukė.

— Žinai, kas dar man nepatiko?

— Nekantrauju išgirsti.

— Liaukis erzinti, aš rimtai. — Bet jai patiko šitaip šnekučiuotis su drauge. — Jis nenorėjo vaikų.

— Na, tu irgi nenori. Tai kas tau nepatiko?

— Geras klausimas. Aš keičiuosi. Atrodo, mintis apie vaikus mane jau kur kas mažiau gąsdina. Nuolat svarstau... nežinau... gal aš jau ir per sena, bet vis viena galvoju, kad... — Žinojo nesanti per sena, bet norėjo, kad kas nors jai tai patvirtintų.

— Tu nori kūdikio? — nustebo Beta. — Ar tai bandai pasakyti?

— Nežinau.

— Na, tavo amžiaus tikrai dar nevėlu. Juk tau dar nė trisdešimt dvejų nėra. Bet prisipažinsiu, nustebau.

— Kodėl?

— Nes ši mintis tave taip gąsdindavo. Nemaniau, kad iš viso kada nors imsi pasitikėti savimi tiek, kad ištvertum konkurenciją. O jei turėtum gražią dukterį? Ar galėtum tai pakelti? Pagalvok. Motinai tai gali būti skausminga.

— Bet tikriausiai tai būtų ir didelis džiaugsmas. Gal ir banaliai kalbu. Jaučiuosi kaip kokia kvaiša. Man tai jau senokai kelia nerimą, tik neturėjau su kuo pasišnekėti. Visi įsitikinę, kad esu tai, kas esu. Karjeros moteris, išsipusčiusi miestietė, nekenčianti vaikų, dabar lengvapėdė išsiskyrėlė. Net kai tampi visai kitu žmogumi, atrodo, niekas neleidžia nusiplėšti senų etikečių.

— Tai sudegink jas. Juk jau ne vieną sudeginai. Nusikratei vyru, parduotuve, pabėgai iš miesto. Nedaug teliko pakeisti, — ištarė liūdnai, bet švelniai. — Ir velniop kitų žmonių priklijuotas etiketes. Daug ko gyvenime negalime padaryti, bet jei tik gali ir nori ką nors pakeisti, tai ilgai nelauk, keisk ir džiaukis.

— Tik įsivaizduok, kaip būtų turėti kūdikį... — Džesė sėdėjo šypsodamasi, džiaugdamasi šia mintimi.

— Tai tu ir vaizduokis, man jau sunku prisiminti, net nesu tikra, kad noriu prisiminti. Pernelyg romantiškai į vaikus aš niekada nežiūrėjau, nors Astridą labai myliu.

— Jaučiuosi taip, lyg būčiau pragyvenusi kelis savo gyvenimo skyrius ir dabar susiruošusi eiti toliau. Ne, ne išsviesti praeitį pro langą, tiesiog traukti toliau. Tarsi tęsčiau kelionę. Kurį laiką pabuvau vienoje šalyje, tačiau reikia keliauti toliau. Štai kas man atsitiko. Kitos vietos, kiti poreikiai. Jaučiuosi atsinaujinusi, teta Beta. Liūdna tik kad neturiu su kuo šiuo nauju patyrimu pasidalyti.

— Galėjai turėti Džefrį. Tik pagalvok, ką praradai! — Tačiau ji anaiptol nemanė, kad Džesė ką nors prarado. Tam vyrui trūko ugnies, jis stokojo drąsos ir svajų. Riedėjo tiksliai nužymėtu maršrutu. Gyvenimas su juo būtų buvęs be galo nuobodus, jei ne dar blogiau. Beta neabejojo, kad Džesika pasielgė teisingai. Įdomu tik ar labai audringai draugė jį atstūmė. — Bet pastaruoju metu nerimauji ir dėl kažko kito, tiesa?

— Nesu tikra, kad suprantu, apie ką šneki.

— Ak, ne, supranti. Supranti ne tik ką šneku, bet ir visa kita. Išdrįskime prisipažinti, kad Džefris iš tiesų juk niekuo dėtas, tiesa? Juk visa, kas įvyko, galų gale menkai tesusiję su juo.

Džesika juokėsi, bet neprieštaravo.

— Tu per gerai mane pažįsti.

— Taip, ir pagaliau tu irgi pradedi save pažinti. Džiaugiuosi. Bet ką tu dabar darysi?

— Ketinau porai dienų išvykti.

— Mano leidimo tau juk nereikia, tiesa? — nusijuokė teta Beta, o Džesė tik papurtė galvą.

Kitą rytą šeštą valandą, vos saulė kyštelėjo nosį iš už kalvos, Džesė leidosi į kelią. Važiuoti toli, šešios, gal septynios valandos. Norėjo nuvykti laiku. Vilkėjo lengvą palaidinukę ir segėjo sijoną, su juo vėsiau nei su kelnėmis. Termosas pilnas atšaldytos arbatos, sumuštinis, maišas obuolių, truputis riešutų ir skardinė sausainių, kurią darbininko berniukas jai atnešė prieš kelias dienas. Džesė buvo kaip reikiant pasiruošusi ir apsisprendusi. Ir bijojo. Jau antras mėnuo, kai jie du ar tris kartus per savaitę vienas kitam parašo. Tačiau tie laiškai dabar buvo visai kitokie. Jau praėjo keturi mėnesiai nuo to, kai paskutinį sykį matė jo veidą. Keturi mėnesiai nuo tada, kai nusigręžęs nuėjo ir paliko ją, kai jie apsimetė akmenimis, kurių nederėjo nė pakelti. Tiek daug kas pasikeitė. Dabar rašydami laiškus jie abu buvo atsargūs. Atsargūs, nedrąsūs, bet vis viena linksmi. Kiekviename puslapyje prasiverždavo džiaugsmas, pasitaikydavo juokingų pastabėlių, vienas kitas prisiminimas, jie papaikiodavo, o paskui vėl griebdavosi atsargumo, tarsi bijotų vienas kitam parodyti per daug. Stengėsi laikytis saugių temų. Jos namo, jo knygos. Kol kas jokių naujienų apie sutartį dėl filmo, bet knyga pasirodys rudenį. Ji džiaugėsi dėl Jano. O Janas džiaugėsi jos namu. Visuomet vadindavo jį jos namu. Jos tas namas ir buvo. Bent šiuo metu.

Dabar jie buvo atskiri žmonės, nesuausti į vieną audinį. Juos atskyrė tai, kas jiems nutiko, tai, ką jie vienas kitam padarė, tai, kad nebeįstengė daugiau apsimesti. Ji galvodavo, ar dar yra koks kelias atgal. Gal ir ne, bet ji privalo sužinoti. Dabar, kol jie nepralaukė dar ilgiau. O jei jis nebesitiki jos išvysti? Iš laiškų atrodė, tarsi jau su tuo susitaikė. Niekuomet nebeprašydavo aplankyti. Tačiau Džesė aplankys jį. Norėjo išvysti jį, pažvelgti jam į veidą, pamatyti, kas jame įrašyta, ne tik klausytis jo balso aido skaitydama laiškus.