Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Buvo?.. Ar ji... — Štai kodėl ji niekuomet nešneka apie savo šeimą. Ji užsiminė apie brolį, tačiau niekada neminėjo tėvų. Dabar jis suprato.

— Taip, ji mirusi. Po jos mirties praėjus keliems mėnesiams mirė ir tėtis. Tai jau seniai buvo, reikėtų sakyti, bet man taip neatrodo. Aš niekuomet... Aš niekad nemūvėjau šio žiedo, tik šįvakar.

— Aš pagerbtas, kad tu mūvi jį eidama su manimi. — Jis švelniai pakėlė jos veidą piršto galeliu ir atsargiai pabučiavo. Jai visas kūnas sudilgsėjo. Tada jis atsitraukė ir tarė: — Na, atidaryk, kas liko. — Ji buvo pamiršusi dėžutes.

Ilgojoje būta pirštinių, apie kurias pagalvojo, kai rengėsi. Tarsi jis skaitytų jos mintis. Vėl.

— Tu nieko neužmiršti! — nusijuokė ji ir susižavėjusi užsimovė vieną pirštinę. — Iš kur žinai visus mano dydžius?

— Dama neturėtų užduoti tokio klausimo, Džesika. Tai reiškia, kad aš per gerai pažįstu moteris.

— A, — prajuko ji. Ėmėsi kitos dėžutės. Ši buvo tokia mažytė, kad tilpo ant delno. Džefris susidomėjęs žiūrėjo, o ji nuplėšė popierius ir išvydo tamsiai mėlyną odinę dėželę. Džesika paspaudė sagtelę, dėžutė atsidarė ir ji aiktelėjo.

— Jėzau, Džefri, ne!

Jis nesuprato, ar ji supyko, ar apsidžiaugė, bet be žodžių paėmė iš jos dėžutę ir išėmęs deimantines ašarėles pridėjo jai prie ausų.

— Kaip tik tokių tau ir reikia, įsisek. — Tai buvo ramus įsakymas, bet Džesika žengė žingsnį atgal ir įsižiūrėjo į jį.

— Džefri, aš tikrai negaliu. Tikrai ne. — Deimantai? Juk ji vos jį pažįsta. Ir auskarai nebuvo tokie jau mažyčiai. Jie buvo neregėtai gražūs, bet jų priimti Džesė negalėjo. — Labai atsiprašau, Džefri.

— Nebūk kvaila, pasipuošk jais šį vakarą, jei nepatiks, galėsi grąžinti.

— O jei vieną pamesiu?

— Džese, jie tavo.

Bet ji tik tylomis purtė galvą ir nepasidavė.

— Prašau.

Jis taip susisielojo, kad Džesei jo pagailo, bet deimantų priimti ji tikrai negalėjo. Ji jau ir taip priėmė drabužį, kuriuo šiuo metu apsirengusi, ir tai per brangi dovana. Bet deimantai? Dėl Dievo, kas jis toks? Bet nesvarbu, kas jis, ji žinojo, kas ji tokia, ką gali ir ko negali daryti. Šito negali. Ne. Bet jis žvelgė taip liūdnai, kad ji pagaliau susvyravo.

— Na, tik pasimatuok.

— Gerai, Džefri, bet šį vakarą jų nedėvėsiu ir pasilikti jų neketinu. Tu juos pasilik... Gal kada nors... — Ji norėjo nors kiek jį pralinksminti, todėl kilstelėjo ranką ir išsisegė iš ausies vieną savo auskarą. Tada prisiminė seginti Jano perlus.

Jo perlai buvo ne tokie prabangūs kaip šie deimantai, bet Džesė mėgo juos. Ji įsisegė į kairę ausį švytinčią Džefrio ašarėlę ir ji atrodė pasakiškai... Bet dešinėje ausyje tebebuvo įsegtas mažas dailutis perlas, dovanotas vyriškio, kuris ją mylėjo... dovanotas Jano...

— Tau nepatinka, — tarė jis nelaimingo žmogaus balsu.

— Be galo patinka. Tačiau dabar nereikia.

— Tu atrodai taip, tarsi kažkas būtų tave be galo nuliūdinęs.

— Nekvailiok. — Džesė nusišypsojo, padavė jam auskarus ir nekaltai pabučiavo į skruostą. — Nė vienas vyras nebuvo man toks geras, Džefri. Nė nežinau, ką su visu šituo daryti.

— Tiesiog džiaukis. Na, jau važiuokim.

Jis daugiau nebespaudė jos dėl auskarų, tad paliko juos paslėpę jos rašomojo stalo stalčiuje. Džesei palengvėjo, kad nereikia jų segėti. Džefris teisus. Ji nuliūdo išsisegusi Jano perlą. Dar nebuvo tam pasirengusi. Tam prireiks laiko. Ji tebesaugojo vieną kitą jo suvenyrą. Kaip ir jo portretą — tas dabar kabojo virš židinio.

Pobūvis buvo iš tų, kokius pamatysi nebent už daug milijonų susuktame filme. Šampano upės, pulkai liokajų su livrėjomis, armijos padavėjų juodomis uniformomis. Kas porą metrų ant mozaikinių marmuro grindų krito grėsmingas krištolinio sietyno šešėlis. Ir pilioriai, ir kolonos, ir Obiusono kilimai, ir Liudviko XV baldai. Krūvos pinigų, paverstos deimantais, smaragdais, safyrais ir audinių kailiniais. Apie tokį pobūvį gal kur ir perskaitysi, bet nė iš tolo negali svajoti, kad kada nors ten eisi. Bet štai ji čia, su Džefriu. Beveik visi čia buvo arba britai, arba įžymybės, arba ir viena, ir kita. Atrodė, kad Džefris pažįsta visus. Kino žvaigždės, apie kurias Džesika buvo tik skaičiusi laikraščiuose, pribėgdavo su juo pasisveikinti, pažadėdavo paskambinti, palikdavo lūpdažių pėdsakus jam ant skruosto. Ambasadoriai užspeitė jį į kampą prie pašteto, ragino Džesę eiti šokti. Verslininkai ir diplomatai, visuomenės įžymybės ir politikai, kino žvaigždės ir politikai, įtartinos šlovės garsenybės. Ten visi buvo susirinkę. Tai buvo toks renginys, į kurį žmonės pakliūna tik po daugelio metų sunkaus darbo. O ji atvyko sau su Džefriu, kuris, pasirodo, yra ne ponas, o seras.

— Kodėl tu man nesakei?

— O kam? Tai kvaila. Nejau tu taip nemanai?

— Ne, juk tai tavo pavardės dalis.

— Na, dabar žinai. Ar koks skirtumas? — pasišaipė jis, o ji papurtė galvą. — Gerai. Tai gal pašoksite su manimi, ledi Džesika?

— Žinoma, sere. Jūsų didenybe. Jūsų šviesybe. Jūsų prakilnybe.

— Liaukis.

Pobūvis pasibaigė apie antrą nakties, jie prabuvo iki galo. Jau buvo keturios, kai grįžo į nedidelį Viktorijos stiliaus namelį tarp kalvų.

— Na, dabar tai jau žinau, kad esu Pelenė.

— Bet ar gerai praleidai laiką?

— Vakaras buvo pasakiškas. — Nors Džesė negalėjo atsikratyti jausmo, tarsi jis būtų išstatęs ją apžiūrai it kokią naują dailią lėlę, bet juk jis supažindino ją su visais, tad kaip galima skųstis? Kiek vyrų, su kuriais nueini į pasimatymą, dovanoja tau sukneles už du tūkstančius ir deimantinius auskarus? Koks vakaras. Lipdama iš automobilio dar kartą žvilgtelėjo į motinos žiedą. Buvo patenkinta, kad jį užsimovė. Ne todėl, kad jis su smaragdu, o todėl, kad jis jos motinos.

— Tu šįvakar švyti, Džesika. Aš tavimi didžiavausi.

— Bet juk tik dėl suknelės švyčiu.

— Paistalai.

— Ką? — Ji pavargusi nusijuokė ir nustebusi pažiūrėjo į jį. — Seras Džefris taip kalba? Nesitikėjau, kad tu gali taip prašnekti.

— Galiu, ir dar ne taip, tu daug ko nežinai, brangioji.

— Sudominai. — Prie jos durų abu susižvalgė. — Nežinau, ko tau siūlyti — brendžio, kavos, arbatos ar aspirino? Tai ko?

— Išsiaiškinsim viduj.

Džesė su ta nuostabia šviesia suknele kaip drugelis užskrido laiptais. Net ir baigiantis vakarui tebeatrodė kaip vizija, beveik visai nepavargusi. Jis buvo be galo ja patenkintas. Nusprendė, kad ilgai nelauks. Ji kaip tik tokia, kokios jam reikia, o jam jau metas. Džefris žinojo, kad ji dar nepasirengusi, bet visa netrukus pasikeis. Jis padės jai nubraukti voratinklius nuo dabarties. Džefris retkarčiais išvysdavo praeities vaiduoklius, drumsčiančius jos žvilgsnį, tačiau jai metas juos užmiršti. Ji jam reikalinga. Ji puikiai pasirodė pobūvyje. Visi jam tai tvirtino.

— Ar dažnai eini į tokius renginius? — Nusiaudama Džefrio dovanotas basutes Džesė nuslopino žiovulį.

— Gana dažnai. Tau tikrai patiko?

— Kokiai moteriai nepatiktų? Džefri... atleiskite, sere Džefri, — išsišiepė, — tai tarsi vienai dienai tapti karaliene. Ir visi buvo ten susirinkę, visas pasaulis. Turiu pasakyti, kad patyriau didžiulį įspūdį.

— Ir jie patyrė įspūdį.

— Ką?

— Buvai ten gražiausia moteris.

Tačiau Džesė žinojo, kad tai netiesa, kad daugiau nei pusės dėmesio ji sulaukė tik dėl suknelės. Na, ką gi, debiutui jis tinkamai parengė, parūpino net baltą mergaitės debiutantės suknelę. Tačiau tame pobūvyje buvo ir tikrų pasaulio gražuolių. Ji tikrai negalėjo su jomis varžytis. Džesė nebuvo iš tų moterų, kurios apsikarsčiusios deimantais velka paskui save šinšilų kailinius ir visus stebina naujausio modelio „Givenchy“ suknele. Tai aukštų lygų moterys.