Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

Tą popietę pusę dviejų Džesė privažiavo prie pažįstamo pastato. Sargybiniai ją patikrino, išrausė jos rankinę, įėjusi į vidų turėjo parašyti savo pavardę ant stalo padėtame popieriaus lape. Atsisėdo ir laukė nesibaigiantį pusvalandį; jos akys neramiai šaudė nuo laikrodžio ant sienos prie durų. Dabar širdis jau daužėsi. Štai ji čia, mirtinai įsibaiminusi. Ko atvažiavo? Ką pasakys? Gal jis nenori jos nė matyti, gal dėl to niekuomet neprašė aplankyti. Ne, čia važiuoti buvo tikra kvailystė...

„Lankytojas pas Klarką... lankytojas... Janą Klarką.“ Sargybinio balsas išdudeno jo pavardę, Džesika pašoko nuo kėdės ir stengdamasi eiti normaliu greičiu prisiartino prie uniformuoto vyriškio, budinčio prie durų į lankymo patalpą. Tai kitos durys, ne tos, pro kurias įeidavo anksčiau, atidžiau pažiūrėjusi suprato, kad dabar Janas kitame skyriuje. Gal jų nebeskirs tas stiklas?

Sargybinis atrakino duris, patikrino jos riešą, ar matyti žymė, kurią jai prie pagrindinių vartų užspaudė kiti pareigūnai, ir pasitraukė į šalį praleisdamas. Durys atsivėrė į pievelę, kur buvo pristatyta suolų, pakraščiuose vešėjo gėlynai. Nebuvo matyti jokių nužymėtų ribų, tik toli nusidriekianti vešlios pievelės juosta. Džesė lėtai peržengė slenkstį ir išvydo poras, vaikštinėjančias takais abiejose pievelės pusėse. Tada toli, kitame pievelės gale, pastebėjo Janą. Jis stovėjo apstulbęs žiūrėdamas į ją. Scena buvo tarsi iš filmo ir Džesės kojos pasidarė švininės.

Taigi ji stovėjo, stovėjo ir jis, tik po kurio laiko jo veidą nutvieskė plati šypsena. Panėšėjo į aukštą, ištįsusį berniūkštį, kai žvelgė į ją šitaip, šypsodamasis, sudrėkusiomis akimis, tačiau ir jai pačiai akys ne mažiau sudrėko. Kokia kvailystė, tarp jų tik pievelė, o nė vienas iš jų nejuda... Jai reikia žengti pirmyn, juk atvažiavo čia pamatyti jo, pasišnekėti su juo, o ne stovėti ir vėpsoti į jį su šypsena. Ji lėtai paėjėjo taku, jis irgi ėmė artintis prie jos, jo šypsena vis platėjo ir galų gale ji atsidūrė jo glėbyje. Tai buvo Janas. Janas, kurį pažinojo. Jis kvepėjo kaip Janas, tikras Janas, jos smakras tilpo į savo vietą Janui ant peties. Pagaliau ji su juo.

— Kas nutiko? Baigėsi plaukų lakas ar driežai ėmė įkyrėti?

— Ir viena, ir kita, tai atvažiavau, kad mane išgelbėtum. — Ji vos tramdė ašaras, jis irgi, bet vis viena šypsenos švietė lyg skaisti saulė per vasaros lietų.

— Džese, tu pamišusi, — laikydamas ją tvirtai apglėbęs nusijuokė Janas.

— Taip, tikriausiai taip ir yra.

Ji glaudėsi prie jo. Kaip gera prisiglaudus. Uždėjo ranką jam ant galvos, pajuto šilkinius plaukus. Būtų atpažinusi juos užrištomis akimis vyrų pilname kambaryje. Janas. Truputėlį nuo jo atsitraukė norėdama apžiūrėti. Jis atrodė nuostabiai. Liesas, truputėlį pavargęs, šiek tiek įdegęs saulėje ir visiškai apstulbęs. Jis vėl ją prisitraukė, padėjo jos galvą sau ant peties.

— Ak, mažyle, aš netikėjau savo akimis, kai tu ėmei rašyti. Buvau praradęs viltį.

— Žinau. Kokia aš bjaurybė. — Jai staiga pasidarė gėda, kam tiek mėnesių tylėjo, dabar žiūrėdama Janui tiesiai į veidą matė, kaip jam dėl to buvo skaudu. Bet ta tyla jai buvo reikalinga. — Aš tiesiog šlamšto krūva.

— Taip, bet užtat kokia graži. Atrodai nuostabiai, Džese. Tu net šiek tiek pasitaisei.

Jis atsitraukė nuo jos per rankos ilgį ir vėl nužvelgė. Nenorėjo paleisti. Bijojo, kad vėl neišnyktų. Norėjo ją laikyti, norėjo įsitikinti, kad ji tikra. Kad grįžo. Kad jo. Bet gal... gal ji grįžo tik aplankyti... tik pasisveikinti... o gal pasakyti „sudie“. Džesė jo akyse staiga išvydo skausmą ir ėmė spėlioti, apie ką jis susimąstė. Bet nežinojo, ką sakyti. Dar ne.

— Nuo kaimo gyvenimo darausi stora.

— Ir laiminga, kiek suprantu iš tavo laiškų. — Jis vėl ją prisitraukė, sužnybo nosį. — Eime, atsisėsime. Mano keliai taip dreba, kad vos pastoviu.

Džesė nusijuokė iš jo ir nusišluostė ašaras.

— Tu drebi! O aš bijojau, kad nenorėsi manęs nė matyti!

— Ir atsisakysiu progos pažiūrėti, kaip kiti vaikinai varvina seilę? Gal juokauji.

Jis pastebėjo, kad ji pasikabinusi ant kaklo auksinę pupelę, ir greitai paėmė ją už rankos.

Šiek tiek nuošaliau jie susirado suolą ir atsisėdo, vis dar laikydamiesi už rankų. Janas viena ranka ją apkabinęs, jos ranka drebėjo jo rankoje. Tada ji prapliupo. Nebeįstengė tylėti. Užtvanka sugriuvo.

— Janai, aš tave myliu. Be tavęs taip nyku. — Tai skambėjo banaliai, bet kaip tik šito pasakyti ji ir atvažiavo. Dabar ji tuo neabejojo. Žinojo, ko nori. Dabar tai buvo ne tiek reikmė, kiek noras. Taip, jai vis dar jo reikėjo, bet kitaip. Dabar ji žinojo, kaip jo nori.

— Tavo gyvenimas atrodo visai ne nykus, mažyle, atvirkščiai, jis puikus. Kaimas... namas... bet... — Jis dėkingas žvilgtelėjo į ją. — Džiaugiuosi, kad tau be manęs nyku, net jei tik mažumėlę nyku... Ak, Džese... kaip aš džiaugiuosi. — Jis vėl apglėbė ją.

— Ar tu mane dar nors kiek myli? — paklausė ji tuo savo mažos mergaitės balsu. Jau taip seniai kas girdėjo šį balsą, taip seniai jis girdėjo tokį jos balsą. Bet jeigu jis jos nebenori? Ką tada jai reikės daryti? Grįžti pas šio pasaulio džefrius ir kvailus garbanotus dramaturgus iš Niujorko? Į tuštumą namo, pavėsinės, sūpuoklių ir pasaulio, skirto Janui... tačiau be jo? Kur tada jai grįžti? Žiūrėti į jo portretą? Galvoti apie jo balsą? Dėvėti jo dovanotus perlų auskarus?

— Ei, ponia, jūs užsigalvojot. Apie ką?

— Apie tave. — Pažvelgė jam tiesiai į akis. Ji norėjo žinoti. — Janai, ar tu mane dar myli?

— Labiau, nei galiu apsakyti, mažyle. Ką tu sau manai? Džese, aš myliu tave labiau, negu kada nors mylėjau. Bet tu norėjai skirtis, ir tai atrodė teisinga. Aš juk negalėjau reikalauti, kad tu ištvertum šitai, — mostelėjo į kalėjimą už nugaros.

Džesė sunerimo.

— O kaip tu? Kaip tu tai pakeli? — Ji atsitraukė norėdama vėl į jį pažiūrėti. Jis atrodė smarkiai sulysęs. Sveikas, bet sulysęs.

— Pakeliu daug lengviau, negu tikėjausi. Nuo tada, kai pabaigiau knygą. Dabar man leidžiama dėstyti mokykloje, turėčiau... — Jis ėmė dvejoti, žvilgtelėjo į kažką jai virš galvos, giliai įkvėpė. — Rugsėjo mėnesį mano byla turėtų būti pateikta svarstyti. Gal mane paleis anksčiau. Tiesą sakant, aš jau beveik tikras, kad paleis. Įvyko kažkoks stebuklas ir per tą laiką, kol aš čia, panaikintas garsusis Kalifornijos įstatymas, numatantis neribotą laisvės atėmimą. Kaip pirmą kartą prasižengusiojo, mano bausmės laikas tuoj baigsis, jeigu teisėjas bus sukalbamas. Tad galiu greitai grįžti namo.

— Kada?

— Gal po šešių savaičių. Gal po trijų ar keturių mėnesių. Ilgiausiai po šešių mėnesių. Bet ne tai svarbiausia, Džese. Kaip visa kita? Ką darysime mes? Juk tai, kad atsidūriau kalėjime, nebuvo vienintelė mūsų bėda.

— Bet daug kas pasikeitė.

Jis žinojo, kad tai tiesa. Perskaitė tai jos laiškuose, suprato iš to, ką ji nuveikė, o dabar regėjo jos veide. Dar niekad ji neatrodė tokia moteriška. Kažkokia magiška galia jam kuždėjo, kad ji tebėra jo. Dalis jos yra jo. Kita jos dalis priklauso pačiai Džesei, ir jam tai patiko. Tokia ji jau seniai buvo, labai seniai. Bet dabar patiko jam dar labiau, ji buvo sodresnė, sklidinesnė, tvirtesnė. Ji buvo vientisa. Ir jeigu ji vis dar jo nori, juodu kartu tikrai galėtų būti laimingi. Jis juk irgi užaugo.

— Sutinku, kad daug kas pasikeitė, Džese, bet kai kas nepasikeitė, niekuomet nepasikeis. Gal to tau per daug. Juk tu gali pasirinkti daug sėkmingiau. — Žiūrėjo į ją galvodamas apie tą nuotrauką, kurią matė laikraštyje. Jis pastebėjo tą patį straipsnį kaip ir Beta. Jei Džesė gali turėti serą Džefrį, kam, po galais, jai reikalingas Janas?