Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Žinau, tai buvo kvailas poelgis, bet pamaniau, kad čia tu tikriausiai nieko neturėsi... — Bet ji iš jo tik juokėsi. Nepyko. — Tu nepyksti?

— Kodėl aš turiu pykti? Dar niekas iki šiol nėra nupirkęs man suknelės. — Tuo labiau vos pažįstamas vyras. Pasirodo, jis nuostabus. — Kaip miela. — Apkabino jį ir paklausė: — O ar galiu pamatyti?

— Žinoma.

Jis išlėkė pro duris ir grįžo po kelių minučių, nes mašiną buvo pasistatęs šiek tiek tolėliau. Norėjo nustebinti ją, o su „Porsche“ ne taip lengva privažiuoti nepastebėtam. Grįžo nešinas didele dėže ir milžinišku krepšiu, kuriame buvo kelios mažesnės dėžutės.

— Ką tu pridirbai?

— Buvau apsipirkti.

Dabar Džefris atrodė patenkintas savimi. Viską išvertė ant sofos ir sulaikęs kvapą iš malonumo žengtelėjo atgal.

Džesika lėtai atidarė didžiąją dėžę ir aiktelėjo. Švelnutė medžiaga, kokios jai gyvenime neteko matyti. Šilkinis krepas, lengvas lengvutėlis, tarsi tekėtų pro pirštus. Švelnios dramblio kaulo spalvos, kuri puikiai pabrėš jos įdegį. Išėmusi suknelę iš dėžės, pamatė, kad ji užsegama ant vieno peties, o kitas petys lieka nuogas. Pastebėjo etiketę, kurioje buvo nurodyta ir medžiaga, ir modelis. Džefris nupirko jai dizainerio kurtą suknelę, sumokėjo mažiausiai du tūkstančius dolerių.

— Vaje, Džefri! — Jai atėmė žadą.

— Tau nepatinka?

— Gal juokauji? Nuostabi. Bet kaip tu galėjai pirkti man tokią suknelę?

— Tau juk ji patinka, tiesa? — Jis nė velnio nesuprato, ką Džesė nori pasakyti, ir nervinosi.

— Aišku, patinka. Tikra grožybė. Bet aš negaliu jos priimti. Ši suknelė labai brangi.

— Na ir kas? Tau jos reikia šiam vakarui.

Ji prajuko iš tokios logikos.

— Na, ne visai. Tai lyg dėvėti naują automobilį. — Ir dar brangų.

— Jei ji tau patinka, noriu, kad ją vilkėtum. Ar tiks?

Džesė pasvarstė, gal nė nesimatuoti, bet nekantravo pamatyti, kaip atrodytų, kaip jaustųsi ją vilkėdama. Na, tik akimirką.

— Aš pasimatuosiu. Bet tikrai negaliu priimti, nė už ką.

— Niekai.

Nuėjo apsivilkti suknelės, o grįžo šypsodamasi. Ją išvydęs, nusišypsojo ir Džefris.

— Dieve, kokia tu graži, Džesika. Dar nesu matęs moters, kuri taip atrodytų vilkėdama suknelę. — Ji atrodė tarsi pasiūta specialiai Džesei. — Pala, pasimatuok su šitais. — Jis nėrė į savo gėrybių maišą ir ištraukė batų dėželę. Dramblio kaulo spalvos basutės iš plonyčių dirželių su subtiliais kulniukais. Ir tinka tobulai. Džefris tikrai išmanė, ką pirkti. Nedidelis sidabrinių ir baltų karoliukų kapšelis. Visa sykiu akino. Jie abu vienodai stebėjosi. Jis žiūrėdamas į ją, o ji visa tai dėvėdama. Buvo pripratusi prie gerų drabužių, tačiau šie buvo ekstravagantiškai gražūs. Ir tokie brangūs, kad net kėlė pasipiktinimą.

— Na, tai nuspręsta. — Jis atrodė ryžtingas ir patenkintas. — Kur ta mano arbata?

— Tu juk nesitiki, kad patieksiu tau arbatos šitaip apsirengusi?

— Ne, nusirenk.

— Taip, mielasis, ir daugiau nebeapsirengsiu. Visa nuostabu, bet aš negaliu.

— Gali ir apsirengsi, ir daugiau nesiginčysime.

— Džefri, aš...

— Tylos, — užčiaupė ją bučiniu. Džesei ėmė atrodyti, kad viskas išsprūdo jai iš rankų. Norėdamas Džefris sugebėdavo elgtis tvirtai. — O dabar išvirk man arbatos.

— Tu nepakenčiamas.

Ji nusivilko suknelę, atnešė jam arbatos ir pagaliau jis laimėjo. Šeštą valandą Džesika išlipo iš vonios, susišukavo, pasidažė ir apsivilko suknelę. Mažumėlę jautėsi tarsi parsiduodanti. Suknelė už du tūkstančius ne šiaip kokia dovanėlė. Jis elgiasi taip, tarsi tai būtų koks šalikėlis ar nosinaitė, bet tai tikrai ne nosinaitė. Velkantis suknelę jai tiesiog seilės varvėjo.

Jam irgi nutįso seilė, kai po dvidešimties minučių išvydo Džesę naujojo jos miegamojo tarpduryje. Šis namas, suprantama, nebuvo pritaikytas tokiai prabangai demonstruoti. Džefris nuvažiavo į savo bičiulių namus persirengti ir grįžo atrodydamas nepriekaištingai, su fraku ir peteliške. Marškinių krūtinė buvo iškrakmolyta. Jis atrodė it iš 1932-ųjų filmo, jo drabužis nė nekrustelėjo. Džesika šyptelėjo jį išvydusi.

— Gražiai atrodot, sere.

— Ponia, nė neįsivaizduojat, kaip atrodot jūs.

— Turiu pasakyti, kad jaučiuosi pakylėta, bet primenu sau Pelenę. Ar aš vidurnaktį nepavirsiu moliūgu?

Ji vis dar drovėjosi dėl šių ekstravagantiškų puošmenų, bet kažkodėl pasidavė jo atkakliai spiriama. Ir teko pripažinti — smagu.

— Ar pasiruošusi vykti, brangioji?

Kreipinys „brangioji“ buvo naujas, bet ji neprieštaravo. Galėtų prie to priprasti. Manė, kad galėtų prie daug ko priprasti, jei pabandytų.

— Taip, sere.

Džesė nužvelgė plikas savo rankas. Dabar jau norėjosi ir pirštinių bei papuošalų. Tokiame oficialiame pobūvyje, koks, matyt, bus šitas, tiktų ilgos baltos ožiuko odos vakarinės pirštinės ir papuošalai... papuošalai... Jau žengiant pro duris ji staiga prisiminė.

— Truputį palūkėk, Džefri.

Ji atsivežė jį, bet buvo visiškai užmiršusi. Dėl viso pikto paslėpė. Bet jis puikiai tiks.

— Kas atsitiko?

— Nieko.

Ji paslaptingai nusišypsojo ir vėl nubėgo į miegamąjį, ten atsargiai pasilenkė ieškodama paketėlio, pririšto lovos apačioje. Tik tokią slėptuvę tesugalvojo. Bet taip norėjo atsivežti jį. Nė nežinojo kodėl, bet norėjo. Ji greitai išėmė dėželę iš slėptuvės, atidarė, ištraukė iš jos minkštą zomšinį juvelyrinių dirbinių maišelį, o iš jo sau į saują išpurtė žiedą. Jis buvo dar gražesnis nei anksčiau, jį išvydus akimirką sustojo širdis. Žiedas su brangakmeniu priminė daug skaudžių akimirkų, bet sykiu ir gražių. Kaip matydavo jį ant motinos piršto... kaip paėmė jį iš saugyklos dėl Jano... kaip padėjo atgal pasibaigus teismui. Tai buvo jos motinos žiedas su smaragdu. Ji niekad neišdrįso jo užsimauti taip paprastai, kaip pigaus papuošalo, dailaus mažmožio. Tačiau šis vakaras tinkamas jį mūvėti, kaip grožio ir išdidumo simbolį, kaip ypatingą jai paliktą dovaną. Šiandien jis reikš naują jos gyvenimo pradžią. Jis tobulas. Džesei sudrėko akys, kai jį užsimovė. Juto motinos pritarimą.

— Džesika, ką tu darai? Mums tolokai važiuoti, paskubėk.

Nusišypsojo žiūrėdama į žiedą. Kaip tik jo jai ir trūko. Dar turėjo perlų auskariukus, kuriuos prieš nežinia kiek metų padovanojo Janas. Daugiau jokių papuošalų neatsivežė. Išskyrus tą žiedą, kurio mūvėti iš tikrųjų neketino. Paskutinį sykį žvilgtelėjo į save veidrodyje ir puolė atgal pas Džefrį.

— Ateinu!

— Ar kas nutiko?

— Ničnieko.

— Pasiruošusi?

— Taip, sere.

— Tiesa, aš pamiršau tau paduoti.

Tai, ką jis pamiršo paduoti, buvo dar dvi dėžutės, viena plokščia ir pailga, kita mažas kubelis.

— Dar? Džefri, tu kvaištelėjęs! Ką tu darai?

Tarsi būtų Kalėdos. Ir kodėl jis taip elgiasi? Ji nenori jokių dovanų, bet jai spyriojantis Džefris atrodė toks įsižeidęs, kad teko atidaryti dėžutes. Dar nė vienas vyras nebuvo jos taip nustebinęs.

Džesei besikrapštant su plonąja dėžele, Džefris staiga šūktelėjo:

— Džesika, kaip žavinga! Koks nepaprastas papuošalas. — Jis gėrėjosi jos motinos žiedu. Ji kilstelėjo drebančią ranką, kad jis iš arčiau pažiūrėtų. — Jis tau be galo svarbus, tiesa? — Ji linktelėjo. Džefris patylėjo, tada švelniai paklausė: — Ar tai tavo sužadėtuvių žiedas?

— Ne. — Ji rimtai pažvelgė į jį. — Jis buvo mano motinos.