Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Ar tai pakenks bylai?

— Gal ir ne. Galima išprašyti leidimą nepateikti teismui juostos, motyvuojant tuo, kad jis buvo stačiai pametęs galvą iš išgąsčio. Martinas tuo pasirūpins.

Džesika trumpam užsimerkė, neatsistebėdama, negi gali būti taip rimta.

— Kodėl ji tai daro, Filipai? Ko ji galėtų iš mūsų norėti? Pinigų? Po velnių, jei ji tenori šito, aš duosiu jai tiek, kiek reikės. Tiesiog netikiu, kad visa tai išties vyksta. — Atsimerkė ir vėl pažvelgė į jį jausdama, kaip ją perlieja dabar jau pažįstama sumaišties ir netikrumo banga.

— Žinau, kad nelengva, Džesika, tačiau dabar jūs turite puikų advokatą. Pasitikėkite juo, jis jums tikrai padės, kiek įstengs. Tačiau vieno dalyko, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, jokiu būdu nereikėtų daryti, — siūlyti tai moteriai pinigų. Dabar jau policija bylos nenutrauks, net jei ji pati to panorėtų, be to, tau bus pripaišytas sunkus nusikaltimas ir dar Dievas žino kas, jeigu bandysi papirkti ją kyšiais. Aš kalbu rimtai, nes atrodo, kad tokiais dalykais policija itin domisi. Jiems į rankas nedažnai patenka Pasilik Haitso rajono išprievartavimo byla ir, man regis, kai kas iš jų mano, kad jau metas pamokyti ir aukštesniąją klasę. Seržantas Hjutonas, tiriantis šią bylą, pasakė keletą užgaulių pastabų apie tai, jog yra žmonių, kurie mano išsisuksiantys iš bet kokių bėdų mažiau pasiturinčių žmonių sąskaita. Tai nemaloni užuomina, bet jeigu jam tikrai taip atrodo, tai su juo reikėtų elgtis ypač atsargiai. Man pasirodė, kad jam nepatinka Jano išvaizda, nepatiko ir tai, kad tu tokia įspūdinga. Kažin ar tik jam nepasirodė, kad jūs pora iškrypėlių, kurie užsiima nežinia kuo, kad pasismagintų. Galas žino, ką jis sau mąsto, aš tik sakau, koks mano įspūdis, bet noriu, kad būtum labai atsargi, Džesika. Kad ir ką darytum, nesiūlyk tai moteriai pinigų. Jei pasiūlysi, pakenksi Janui, pakenksi sau. Jei norės pinigų, jei tau skambins... leisk jai kalbėti. Vėliau galėsi paliudyti. Bet neduok jai nė skatiko! — pabrėžė jis, paskui perbraukė ranka sau per plaukus. — Džesika, man nemalonu tau apie tai kalbėti, Janas tiesiog ėjo iš proto dėl šito. Bet, suprantama, tu turi teisę žinoti, kas įvyko. Ir nors tai tikrai nemalonu, laikaisi, turiu pasakyti, nepaprastai gerai.

Tačiau sulig tais jo žodžiais gumulas gerklėje padidėjo, jai norėjosi paprašyti jį nesielgti su ja gražiai, negirti dėl to, kaip puikiai ji visa pakelia. Ji pakeldavo sunkumus, bet jei žinodavo, kad ją kas nors apglėbs, užjaus, pasirūpins... Jei Janas kaip tik įeitų pro duris, tada ji mirtinai užsiraudotų.

— Ačiū, Filipai, — tarė ji. Jam pasirodė, kad Džesės balsas keistai šaltas, tarsi norėtų nuo jo apsisaugoti. — Gerai bent jau kad prievartos nebuvo, ir tai tikrai paaiškės teisme. Jei Martinas Švarcas ko nors vertas.

— Taip, Džese, bet bus šlykštu. Privalai tam pasirengti. — Jis skvarbiai pažiūrėjo jai į akis, ji linktelėjo.

— Suprantu. — Bet ji nesuprato. Iš tikro nesuprato. Dar nieko neįsisąmonino. Ir kaip galėjo? Nuo šio ryto vienuoliktos jai dar nesusidėliojo tikras paveikslas. Buvo sukrėsta. Ji težinojo du dalykus, nors iki galo nesuprato nė jų: kad Jano nėra, kad ji negali jo pamatyti, nejaučia, negirdi, negali jo palytėti; ir kad jis gulėjo su kita moterimi. Dabar jau teko tą pripažinti viešai. Visa kita ji suvoks vėliau.

Ne kažin ką daugiau Filipas dabar ir galėjo padaryti. Džesikos jis taip gerai nepažinojo, kad siūlytųsi paguosti. Gerai Džesiką pažinojo tik Janas. Dabar būdamas su ja Filipas nervinosi. Ji išliko tokia rami. Jis buvo dėkingas, kad ji sugeba nuslopinti emocijas, bet toks susitvardymas skatino jį laikytis atokiai ir jis jautėsi sutrikęs. Svarstė, kažin ką ji iš tiesų galvoja. Mąstė apie savo žmoną, kaip ji reaguotų tokioje situacijoje, apie savo seserį, prisiminė kitas pažįstamas moteris. Džesika buvo tarsi visiškai kitokia, jo skoniui per smarkiai susitvardanti, tik, žinoma, ką kita bylojo akys. Tarsi du išdaužti langai. Jos vienintelės išdavė, kad jos viduje toli gražu ne viskas gerai.

— Kažin ar esama bent menkos galimybės, kad jis man paskambins? Maniau, kad turi teisę iš kalėjimo paskambinti vienam žmogui. — Tada, kai jį buvo pričiupę už automobilio statymą, paskambino.

— Taip, Džesika, bet man pasirodė, kad jis nenori tau skambinti.

— Nenori? — Atrodė, kad ji sulindo dar giliau į nepramušamą kiautą.

— Sakė, kad nežino, kaip tu į tai pažiūrėsi. Pasakė kažką apie tai, kad tik čia nebūtų paskutinis lašas.

— Asilas.

Filipas pažvelgė į šalį, o po kelių minučių atsisveikino. Kokia neprilygstamai nemaloni diena. Su dėkingumu pagalvojo, kokia laimė, kad jis neužsiima baudžiamąja teise. Ne, jis tikrai šitam per silpnas. Šios bylos Martinui Švarcui jis nepavydi, kad ir kiek pinigų jis už ją gaus.

Filipui išėjus Džesika ilgai sėdėjo svetainėje. Laukė, kol suskambės telefonas... ar duryse pasisuks Jano raktas. Negali būti, kad visa tai vyksta. Juk ne iš tiesų. Jis grįš namo. Juk visuomet grįždavo. Džesė stengėsi įsivaizduoti, kad namuose netvyro tokia mirtina tyla. Truputį padainavo, pasišnekėjo su savimi. Juk jis negalėjo palikti jos vienos... Kartais vėlai naktį girdėdavo motinos balsą, ir Džeiko... ir tėčio... bet niekuomet Jano... Niekad Jano... Niekad... Jis paskambins, jis privalo paskambinti. Nepaliks jos vienos, tokios išgąsdintos, to jis tikrai nepadarys. Juk jis jau prižadėjo, kad nepaliks, o Janas niekuomet nelaužydavo savo pažadų. Bet... juk jis sulaužė. Dabar sulaužė pažadą. Ji prisiminė tai sėdėdama ant grindų koridoriuje, tamsoje, jau vėlai naktį. Kaip ji išgirsdavo raktą, dar nė nesuspėjus jam įeiti. Jis pareitų namo, bet sulaužė pažadą. Jis gulėjo su kita moterimi, ir dabar verčia ją sutikti su šiuo faktu. Daugiau ji nebegali nekreipti į tai dėmesio. Ji neapkentė jos... neapkentė jos... neapkentė jos, bet ne Jano. O Dieve... gal jis Džesės daugiau nė nemyli? Gal jis myli tą kitą moterį? Gal... ir kodėl gi jis nepaskambina, po velnių? Kodėl jis ne... kam jam reikėjo... Ašaros kliokė jos veidu tarsi šiltas vasaros lietus, o ji gulėjo ant lygių grindų koridoriuje ir laukė Jano. Pragulėjo iki ryto. Telefonas nesuskambėjo.

PENKTAS SKYRIUS

Švarco, Dreviso ir Džonaso kontora buvo įsikūrusi Amerikos banko pastate, Kalifornijos gatvėje, puikus adresas. Džesika — tvarkinga, elegantiška ir pavargusi — pakilo į keturiasdešimt ketvirtą aukštą. Buvo užsidėjusi didžiulius tamsius akinius, vilkėjo iškilmingą tamsiai mėlyną kostiumėlį, skirtą verslo susitikimams ir laidotuvėms. Ši proga buvo ir viena, ir kita. Atvyko dvidešimt penkios po dešimtos, penkiomis minutėmis anksčiau, bet Martinas Švarcas jau laukė.

Sekretorė nuvedė ją ilgu kilimu išklotu koridoriumi su kvapą gniaužiančiu vaizdu į įlanką. Jo kabinetai užėmė vieną šiaurinės pastato pusės kampą. Buvo aiškiai matyti, kad firma didžiulė ir klestinti.

Martino Švarco kontora puikavosi dviem stiklinėmis sienomis, tačiau dekoras buvo spartietiškas ir ne itin draugiškas. Jis pakilo iš už rašomojo stalo, vidutinio ūgio vyriškis su kupeta žilų plaukų. Buvo su akiniais, tačiau markstėsi.

— Ponia Klark?

Sekretorė pranešė apie jos pasirodymą, bet jis ir taip būtų ją pažinęs. Atrodė, kaip jis ir tikėjosi, turtinga, elegantiška. Bet buvo jaunesnė, negu Švarcas manė, tvardėsi daug sėkmingiau, nei jis tikėjosi.

— Taip. Malonu susipažinti.

Ji ištiesė ranką ir jis įvertino visą moters ūgį. Tikrai puikiai atrodanti jauna dama. Advokatas mintyse pastatė ją prie nesiskutusio, pavargusio, tačiau vis viena išvaizdaus jauno vyro, kurį rytą matė miesto kalėjime. Nieko sau pora. Jie gražiai atrodys ir teisme. Gal net per gražiai, per jaunai. Ne, šios bylos kaltinamieji jam nepatinka.