Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

— Gal prisėskit.

Ji linktelėjo, klestelėjo ant kėdės kitoje stalo pusėje, kavos atsisakė.

— Ar matėte Janą?

— Taip, mačiau. Ir seržantą Hjutoną. Ir apygardos prokuroro, kuriam paskirta byla, padėjėją. O praeitą vakarą ilgiau kaip valandą šnekėjausi su Filipu Valdu. Dabar noriu pasišnekėti su jumis ir pamatysime, kokią turime bylą, — pabandė nusišypsoti ir sučeženo popierius ant stalo. — Ponia Klark, ar kada nors turėjote reikalų su narkotikais?

— Ne, ir Janas neturėjo. Ne daugiau negu viena kita suktinė retkarčiais. Bet, ko gero, jau metai, kai nerūkėme žolės. Nė vienam iš mūsų ji per daug nepatiko. O iš gėrimų tik vyną geriame, nieko egzotiško.

— Neužšokite man už akių. Noriu grįžti prie narkotikų. Ar kas nors iš jūsų draugų rimčiau tuo užsiima?

— Negaliu pasakyti, atrodo, kad ne.

— Ar kokia nors panaši informacija galėtų paaiškėti apklausiant jus ar poną Klarką?

— Ne, esu tikra, kad niekas nepaaiškėtų.

— Gerai. — Bet atrodė, kad jam tik šiek tiek palengvėjo.

— Kodėl klausiat?

— Norėdamas išsiaiškinti kai kuriuos niuansus, į kuriuos, kaip nujaučiu, gilinsis Hjutonas. Jis ne itin palankiai atsiliepė apie jūsų parduotuvę. Pasak jo, kažkokia mergina ten atrodanti tarsi pilvo šokių šokėja, o kita — „egzotiška“ rytietė. Jam kliūva ir tai, kad jūsų vyras rašytojas, juk žinote, ko tik žmonės neprisigalvoja apie tokią profesiją. Hjutonas yra lakios vaizduotės ir tipiškas žemesniosios vidurinės klasės mentaliteto atstovas. Jis gerokai nemėgsta viso to, kas kyla iš jūsų miesto dalies.

— Na, aš taip ir įtariau. Jis atvyko į parduotuvę su manimi pasišnekėti prieš suimdamas Janą. Ta „pilvo šokių šokėja“, apie kurią jis kuria fantazijas, yra jauna moteris, kuri, savo nelaimei, dėvi trisdešimt aštunto dydžio liemenėlę su D kaušeliais, bet ji dukart per savaitę eina į bažnyčią.

Džesika nesišypsojo, užtat šypsojosi Martinas Švarcas.

— Ji turėtų būti žavinga, — pasakė ir šiaip taip išspaudė iš Džesikos šypseną.

— O jei seržantas Hjutonas mano, kad mes atrodome tarsi turintys per daug pinigų, tai dėl to jis irgi klysta. Tai, ką jis mato, galėčiau paaiškinti sakydama, jog prieš keletą metų mirė mano tėvai ir brolis. Aš vienintelė paveldėtoja. Mano brolis neturėjo žmonos nei vaikų, kuriems būtų galėjęs palikti, ką turėjo, o daugiau brolių ar seserų nėra.

— Suprantu. — Po trumpos pauzės Švarcas žvilgtelėjo į ją ir tarė: — Ko gero, jaučiatės vieniša be šeimos.

Ji be žodžių linktelėjo ir toliau sėdėjo įsmeigusi akis į vaizdą pro langą.

— Aš turiu Janą.

— Vaikų yra?

Ponia Klark papurtė galvą, ir jam ėmė aiškėti. Jam ėmė aiškėti, kodėl ji nepyksta, kodėl ji taip beviltiškai trokšta, kad vyras grįžtų namo, nė žodžiu nepeikdama jo dėl to, kad jam pateikti tokie kaltinimai. Ėmė suprasti, iš kur kyla ta kone gąsdinanti skuba, kurią pajuto jos balse kalbėdamas telefonu ir dabar čia, savo kabinete. Tie žodžiai „aš turiu Janą“ pasakė viską. Jis staiga suprato, kad Džesika Klark tikrai daugiau nieko neturi.

— Kaip suprantu, nėra ko tikėtis, kad kaltinimai bus atmesti.

— Jokių vilčių. Iš esmės jie negali būti atmesti. Auka šiuo atveju kelia tokį triukšmą. Ji nori prikirpti jam uodegą, jeigu atleisite už posakį. Manau, pagrįstai galima tikėtis, kad į jūsų gyvenimą bus gana smarkiai kišamasi. Kaip jums atrodo, ar ištversite? — Ji linktelėjo, tad advokatas jai nepasakė, kad Janas bijojo, jog ji gali neatlaikyti spaudimo. — Ar esama ko nors, ką aš turėčiau žinoti? Kokių nors netaktiškų jūsų poelgių? Santuokos problemų? Seksualinių, na... egzotikos, tarkime, gal jūs vaikštinėjote į orgijas?

Ji pasipiktinusi papurtė galvą.

— Atsiprašau, bet privalau paklausti, nes visa tai vis tiek iškils į paviršių. Geriau būkime atviri dabar. Suprantama, mes patys ištirsime ir kokia ten ta mergina. Aš turiu puikų tardytoją, kuris ją apklaus, ponia Klark, mes padarysime dėl Jano viską, kas įmanoma.

Jis vėl jai nusišypsojo, ir Džesė pasijuto, tarsi sapnuotų. Šis žmogus nėra tikras, jis juk neklausinėja jos, ar ji nevaikštanti į orgijas, ar nevartojanti narkotikų... Janas juk iš tiesų ne kalėjime... Šis vyriškis — jos tėvo draugas, ir jie žaidžia šį įmantrų žaidimą. Pajuto, kaip jis į ją stebeilijasi, ir jai teko toliau žaisti apsimetant, kad visa tai tikrovė. Dar blogiau, tokia tikrovė, kurioje Janas kalėjime.

— Ar įmanoma, kad Janas būtų išleistas iš kalėjimo iki teismo?

— Tikiuosi. Tai greičiausiai priklausys nuo jūsų. Jei kaltinimai būtų šiek tiek lengvesni, mums tikriausiai pavyktų pasiekti, kad jį paleistų pasikliaudami jo įsipareigojimu, kitaip sakant, be užstato. Tačiau, esant tokiems kaltinimams, aš beveik tikras, kad teisėjas reikalaus užstato, nors Janas ir nebuvo anksčiau teistas. Ar jį išleis, ar ne, priklausys nuo to, ar jūs įstengsite sumokėti užstatą. Girdėjau, kad užstatas gali būti net iki dvidešimt penkių tūkstančių. Tai gana didelė suma, vadinasi, arba jūs privalėsite pateikti dvidešimt penkis tūkstančius grynaisiais ir jie bus laikomi teisme, kol bus baigta nagrinėti byla, arba sumokėti du tūkstančius penkis šimtus laiduotojui ir duoti jam įkeisto turto, kad galėtų padengti užstatą. Kad ir kaip būtų, mokestis nustatomas didelis. Aš pabandysiu iškovoti, kad jis būtų šiek tiek sumažintas.

Džesika giliai atsiduso ir išsiblaškiusi nusiėmė juodus akinius. Švarcas pasibaisėjo tuo, ką išvydo. Paakiuose dvi gilios violetinės vagos, akys pasruvusios krauju, užtinusios, kupinos siaubo. Jis žvelgė į moterį vaiko akimis. Visas tas susitvardymas apsimestinis. Jis neabejojo, kad ji šioje santuokoje dominuoja, bet gal ir ne, gal ne. Gal ji tik uždirba pinigus, o jos gyvastis priklauso nuo Jano. Tai išvydęs šiek tiek nusiramino dėl Jano. Dabar jau tikrai galėjo pasakyti, kad jis laikosi geriau už Džesiką.

Švarcas pasistengė grįžti prie klausimo apie užstatą, o Džesika toliau nenuleido nuo jo akių. Atrodė, kad ji nė nepastebėjo tiek daug jam atskleidusi.

— Kaip manote, ponia Klark, ar jums pavyks sumokėti užstatą?

Ji vangiai pažvelgė jam į akis, vos vos truktelėjo pečiais.

— Manau, galiu užstatyti savo įmonę. — Tačiau žinojo, kad laiduotojui mokesčio ji negalės sumokėti, jei dabar Švarcui paduos dviejų tūkstančių čekį iš savo rankinės. Bet rinktis negalėjo. Pirma jiems reikia advokato, tik paskui bus metas jaudintis dėl laiduotojo. Ji galėtų pasiimti paskolą užstačiusi automobilį. Arba ką nors... Koks skirtumas. Dabar nesvarbu. Niekas nesvarbu, ji užstatys net ir namą, jeigu reikės. Bet kas, jei... — Kas, jei mes negalėsime pateikti viso užstato iškart?

— Paslaugų kreditan jie neteikia, ponia Klark. Arba sumokate visą laiduotojo mokestį ir pateikiate jam reikiamą užstatą, arba Janas liks kalėjime.

— Iki kada?

— Iki teismo.

— Dieve. Tada aš neturiu kitos išeities.

— Ką norit pasakyti?

— Tiesiog turiu sumokėti tiek, kiek nurodoma.

Jis linktelėjo gailėdamas jos. Retai pasitaikydavo, kad jis ką nors pajustų klientui, o jeigu ji šauktų, inkštų ir verktų, tik suerzintų jį. Tačiau ši moteris pelnė Švarco pagarbą ir jo užuojautą. Nė vienas jų tokios bėdos nenusipelnė. Dėl to jis dar sykį susimąstė, kažin kiek tikri tie kaltinimai prievartavimu. Nuojauta jam bylojo, kad niekas nieko neprievartavo. Tačiau klausimas, ar tai gali būti įrodyta.

Jis dar keletą minučių aiškino kaltinimų pateikimo procedūrą. Tai paprastas pasirodymas teisme, kurio metu bus oficialiai pateikti kaltinimai, nustatytas užstatas, paskirta data, kada kitą kartą Janui atvykti į teismą, į pirminį bylos nagrinėjimą. Pateikiant kaltinimus auka nedalyvauja. Džesikai palengvėjo.