Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

Informacijos biure sužinojo jų numerį. Miesto rotušė. Miesto kalėjimas. Tai absurdiška. Jautėsi kvailai ir šyptelėjo pagalvojusi, ką pasakytų Janas, jei įeitų pro duris jai skambinant į kalėjimą. Tyčiotųsi iš jos visą savaitę.

Kitame laido gale į ausį sulojo balsas:

— Miesto kalėjimas. Palmeris.

Jėzau. Na, o ką dabar? Gerai, paskambinai, tai klausk jo, vėpla tu.

— Norėjau sužinoti... Ar pas jus atgabentas... ponas Janas Klarkas, Janas Pauersas Klarkas, seržante. Už mašinos statymo pažeidimus.

— Kaip rašoma pavardė? — nė kiek nepralinksmėjo budintis seržantas. Automobilių statymo pažeidimai — rimtas dalykas.

— Klarkas Janas. J-a-n-a-s K-l-a-r-k-a-s. — Laukdama vėl patraukė cigaretės, o Kacuko įkišo galvą pro duris norėdama paklausti dėl pietų. Džesika smarkiai papurtė galvą ir mostelėjo, kad ji uždarytų duris. Jos nervai ėmė nebetverti dar prieš keletą valandų, pasirodžius inspektoriui Hjutonui.

Po begalinės pauzės balsas atgijo.

— Klarkas. Taip, pas mus.

Na ir ką gi, lengviau atsiduso Džesė, nemalonu, bet ne pasaulio pabaiga. Dabar bent žino, kad iškrapštys jį per pusvalandį. Pagalvojo, kažin kiek kvitų jis neapmokėjo šį sykį. Bet šį kartą ji jam išrėš, ką mano. Mirtinai ją išgąsdino. Matyt, Hjutonas kaip tik išgąsdinti ir norėjo. Taip, tikriausiai, kodėl gi nepasakė, kad už automobilio statymo pažeidimus. Niekšas.

— Užregistruotas prieš valandą. Su juo kaip tik šiuo metu kalbama.

— Dėl automobilio statymo kvitų? — Kaip kvaila. Ne, jau tikrai gana. Ir Džesikai jau tikrai gana.

— Ne, ponia, ne dėl kvitų. Dėl trijų kaltinimų išprievartavimu ir vieno kaltinimo smurtavimu.

Džesei pasirodė, kad pajuto, kaip lubos prispaudžia galvą, o sienos susiglaudžia aplink išstumdamos iš plaučių orą.

— Ką?

— Trys kaltinimai išprievartavimu ir vienas kaltinimas smurtavimu.

— Dieve, ar galėčiau su juo pasikalbėti? — Jos rankos taip drebėjo, kad abiem vos nulaikė telefoną, galugerklyje pajuto sukilusius pusryčius.

— Ne, kalbėtis jis gali su savo advokatu, o pamatyti jį galėsite rytoj. Tarp vienuolikos ir dviejų. Užstatas dar nenustatytas. Kaltinimai bus pateikti ketvirtadienį.

Budintis seržantas nė neatsisveikinęs nemandagiai pabaigė pokalbį, ir ji apsižiūrėjo laikanti cypiantį ragelį. Akyse sustingo tuščias žvilgsnis, veidu pasipylė ašaros ir kaip tik tuo metu Kacuko atidarė duris nešina sumuštiniu. Kurį laiką negalėjo patikėti savo akimis.

— Viešpatie, kas atsitiko? — paklausė suakmenėjusi, žvelgdama į akis Džesei, kuri atrodė tarsi išprotėjusi. Džesika niekuomet nepalūždavo, niekada neverkdavo, niekada nesvyruodavo... Bent jau parduotuvėje jos tokios niekas nematė.

— Nežinau, kas nutiko, bet įvyko neįtikėtina, siaubinga, pati absurdiškiausia sumauta klaida! — suklykė ji, paskui stvėrė Katės atneštą sumuštinį ir sviedė per kambarį. Trys kaltinimai išprievartavimu. Ir vienas — smurtavimu. Kas, po perkūnais, čia vyksta?

KETVIRTAS SKYRIUS

— Džese, kur tu leki?

Džesė prasibrovė pro Ziną, pareinančią po pietų, ir išlėkė pro duris.

— Tiesiog įsivaizduokit, kad aš negrįžau iš Niujorko, važiuoju namo, bet neskambinkit man. — Atplėšė automobilio duris ir įšoko vidun.

— Tu sergi? — sušuko nuo laiptų Zina, bet Džesika tik papurtė galvą, užvedė variklį ir automobilis sugriaudėjo važiuodamas atbulas.

Suglumusi Zina įėjo į parduotuvę, bet Katė negalėjo pasakyti nieko daugiau, nei pati buvo mačiusi. Džesė susinervino, tik ji nežinojo dėl ko. Tai kažkaip susiję su to policininko apsilankymu šį rytą. Merginos jaudinosi, bet ji juk liepė joms neskambinti į namus, be to, popiet parduotuvėje buvo per daug užsiėmusios, neliko laiko spėlioti. Kacuko nusprendė, kad iškilo rūpesčių dėl Jano, bet nežinojo kokių. Zina nesumojo nė ką manyti.

Grįžusi namo Džesika viena ranka stvėrė telefoną, kita adresų knygą. Ant virtuvės stalo pusiau teišgertas puodelis kavos. Janas pusryčiavo, kai policija atvažiavo jo, ir kažin kas širdyje Džesei pašnibždėjo, kad pats Hjutonas jį ir išvežė. Kažin ar kaimynai matė.

Prie kavos puodelio pluoštas naujos knygos puslapių. Ir nieko daugiau. Jokio raštelio ar žinutės jai. Turbūt buvo sukrėstas. Akivaizdu, jog tai beprotiški kaltinimai. Jie tikrai suėmė ne tą žmogų. Po kelių valandų košmaras pasibaigs, jis bus namie. Jai ėmė grįžti sveikas protas. Dabar jiems tereikia advokato. Džesė tiesiog neleis sau pulti į paniką.

Adresų knygelėje susirado reikalingą pavardę ir jai pasisekė. Prisiskambino jam, jis nebuvo išėjęs priešpiečių, kaip Džesė būgštavo. Filipą Valdą, puikia reputacija garsėjantį advokatą, vyresnįjį firmos partnerį, juodu su Janu gerbė.

— Miela Džesika, aš baudžiamųjų bylų nesiimu.

— Bet koks skirtumas?

— Deja, didelis. Tau dabar reikia gero baudžiamųjų bylų gynybos advokato.

— Bet jis juk to nepadarė, dėl Dievo. Mums tereikia žmogaus, kuris viską paaiškintų ir ištrauktų jį iš šitos balos.

— O tu su juo kalbėjai?

— Ne, man neleido. Klausyk, Filipai, maldauju. Tik nuvažiuok ten ir pasišnekėk su jais. Pasišnekėk su Janu. Visas šis reikalas absurdiškas.

Advokatas patylėjo.

— Šitą aš galiu padaryti, bet bylos imtis negaliu, tiesiog nebūtų teisėta, jei imčiausi — su jumis elgčiausi nesąžiningai.

— Kokios bylos? Juk jie tik suėmė ne tą žmogų.

— Gal žinai, kuo visa tai paremta?

— Tai kažkaip susiję su mano automobiliu.

— Jie turi tavo mašinos numerį?

— Taip, galbūt jie supainiojo raides ar skaičius.

Vis dėlto būtų tikrai sunku supainioti raides DŽES ir perskaityti kitą vardą. Šis vienintelis dalykas kėlė jai nerimą. Ši sąsaja su automobiliu.

— Gerai, štai ką aš tau pasakysiu. Nuvažiuosiu pažiūrėti, kas ten vyksta, o tau duosiu keletą baudžiamųjų bylų advokatų pavardžių. Susisiek su jais ir išsirinktajam pasakyk, kad aš jam vėliau paskambinsiu ir pranešiu, ką sužinojau. Pasakyk, kad skambini nuo manęs.

Ji iš širdies atsiduso.

— Ačiū už pagalbą, Filipai.

Jis pasakė Džesei pavardes ir pažadėjo, kad užvažiuos į namus, kai tik pasimatys su Janu. O ji, sėdėdama prie šaltos Jano kavos, ėmėsi skambinti Filipo draugams. Baudžiamųjų bylų gynybos advokatams. Pokalbiai nežadėjo nieko gero.

Pirmas buvo išvykęs. Antras turės darbo teisme mažiausiai visą kitą savaitę ir naujos bylos nesiims. Trečias taip dirbo, kad net nesiteikė su ja pasišnekėti. Ketvirto nerado. Bet penktasis mažumėlę pasikalbėjo su ja telefonu. Džesei jo balsas nepatiko.

— Ar jis teistas anksčiau?

— Žinoma, ne, tik nesusimokėjęs už mašinos statymą.

— Turėjo kokių nors bėdų dėl narkotikų?

— Jokių.

— Dėl alkoholio?

— Ne, tik vyno išgeria progai esant. — Jėzau, šis žmogus jau įsitikinęs, kad Janas tai padarė.

— Ar jis pažinojo tą moterį anksčiau... na, ar buvo iki tol su ja pažįstamas?

— Nieko nežinau apie tą moterį ir manau, kad visa tai klaida.

— Kodėl taip manot?

Šunsnukis. Džesika jo jau nekentė.

— Pažįstu savo vyrą.

— Ar ji atpažino jį?

— Nežinau. Ponas Valdas galės jums visa tai pranešti, kai grįš iš kalėjimo pasimatęs su Janu. — Kalėjimo... Dieve, Janas kalėjime ir visa tai iš tiesų vyksta, ir šis prakeiktas advokatas klausinėja ją kvailiausių dalykų: ar Janas pažinojo tą moterį, kuri kaltina jį išprievartavimu, ar nepažinojo. Koks skirtumas? Ji tenori, kad jis grįžtų namo, po velniais. Tuoj pat. Ar kas nors tai supranta? Jos krūtinė įsitempė, pasidarė sunku kvėpuoti, bet ji stengėsi kalbėti ramiai, kad sutramdytų viduje besikaupiančią baimę.