Даниэла Стил: Dabar ir amžinai

Kai traukė iš automobilio portfelį ir lipo laiptais prie durų, mintimis dar perbėgo per tuos daiktus, kuriuos užsakė Niujorke. Durys buvo atrakintos, merginos žinojo, kad ji ateis anksti.

— Na, na, žiūrėk, kas namie. Zina! Džesė grįžo! — Mažytė, dailių bruožų rytietė mergina pliaukštelėjusi delnais pašoko ant kojų ir susižavėjusi pripuolė prie Džesės. — Atrodai fantastiškai! — Jiedvi sudarė stulbinančią porą. Ilgakojės šviesbruvės Džesės grožis buvo visiška priešingybė subtiliam japonės grakštumui. Jos juodi žvilgantys plaukai dailiai pakirpti įkypai krito nuo kaklo iki smakro smailumos.

— Kate! Tu nusikirpai plaukus! — trumpam apstulbo Džesė. Vos prieš mėnesį merginos plaukai siekė juosmenį, jei ji nesusukdavo jų į kietą mazgą ant pakaušio. Jos vardas buvo Kacuko, tai reiškia „taika“.

— Man jie tokie labai nusibodo. Na kaip, ar patinka?

Mergina mikliai apsisuko ant vienos kojos ir šypsodamasi pasiūbavo galvą, kad plaukai subanguotų. Apsirengusi buvo, kaip ir dažniausiai, juodai, ir ši spalva dar labiau pabrėžė jos lankstumą. Jos katės gracingumas ir įkvėpė Džesę sugalvoti tokią pravardę.

— Labai patinka, nepaprastai elegantiška.

Jos viena kitai nusišypsojo, bet netrukus jų pokalbį pertraukė džiugus karo šūksnis.

— Aleliuja! Tu namie! — pasigirdo Zinos balsas. Kaštoniniais plaukais, rudaakė, jausminga, pietietė. Buvo krūtininga, o anos abi elegantiškai mažomis krūtinėmis, burna bylojo, kad ši moteris mėgsta juoktis ir bendrauti su vyrais. Jos garbanėlės aplink galvą atrodė tarsi aureolė, Zina švysčiojo nuostabiomis seksualiomis kojomis. Kai ji žingsniuodavo, vyrai tirpdavo, ir Zinai patikdavo juos erzinti. — Matei, ką Katė padarė su savo plaukais? — Ji nutęsė žodį „plaukais“. — Nė nežinau, kiek verkiau. — Ji šypsojosi, o jos burna tarsi glamonėjo žodžius, kiekvieną atskirai. — Kaip ten, Niujorke?

— Nuostabu, pasakiška, baisu, šlykštu, karšta, aš puikiai praleidau laiką. Bet palaukit, pamatysit, ką nupirkau!

— Kokios šįmet spalvos?

Kaip mergina, kuri visuomet rengdavosi baltai arba juodai, Katė buvo išprotėjusi dėl ryškių spalvų. Ji žinojo, kokius ryškius drabužius pirkti, kaip juos derinti, kaip sudaryti iš jų kontrastus, kaip derinti spalvas. Ji mokėjo viską, tik ne juos dėvėti.

— Pastelinės, tokios gražios, kad numirk, — pasakė Džesika trypčiodama po storą šviesų „Lady J“ kilimą. Kaip nuostabu sugrįžti į savo karaliją. — Kas įrengė vitriną? Atrodo pasakiškai.

— Zina, — visus nuopelnus atiduoti draugei paskubėjo Katė. — Kaip tau tas kontrastas su žalia kėde? Man atrodo, tai puiki detalė!

— Nuostabi. Matau, kad čia niekas nepasikeitė, jūs abi ir toliau kaip Siamo dvyniai. Ar uždirbom kokių pinigų, kol aš buvau išvykusi?

Džesė klestelėjo ant mėgstamos šviesios odos minkštos kėdės, ant kurios patogu ištiesti kojas. Ant šios kėdės paprastai sėdėdavo vyrai, laukdami, kol žmonos apsipirks.

— Uždirbome daug, bent jau per pirmas porą savaičių, tik ši savaitė vangesnė, nes oras per geras, — skubėjo pateikti ataskaitą Katė, ir paskutiniai jos žodžiai priminė Džesei, kad ji turi vos keturias valandas padirbėti, kol Janas atvažiuos pavogti jos ir vežtis į paplūdimį.

Kol dairėsi aplink, Zina padavė jai puodelį juodos kavos. Džesė visur matė rudens kolekciją, kurią buvo supirkusi daugiausia Europoje prieš penkis mėnesius, ir subtilaus parduotuvės dekoro, kakavinių ir rudų vilnų bei odos fone ji atrodė puikiai. Dvi sienos buvo iš veidrodžių, o kiekviename kampe — kambarinių augalų džiunglės. Kiti augalai leidosi nuo lubų, apšviesti švelnios šviesos.

— Tai kaip ta daniška kolekcija?

Danai šį sykį pasiūlė daug raudonos. Sijonai, megztiniai, trijų skirtingų stilių švarkai, nuostabus įsisupamas tamsios vyšnios raudonumo paltas — su visais šiais drabužiais moteris jausis ne mažiau egzotiška ir seksuali nei su kailiniais. Tas paltas nuostabus, Džesė ir sau tokį užsisakė.

— Danų prekės juda gerai, — įsiterpė ir Zina savo Naujojo Orleano tartimi. — O kaip Janas? Nematėm jo jau kelias savaites. — Džesei išvykus rytojaus dieną jis buvo pasirodęs pasiimti grynųjų už čekį.

— Rašo naują knygą.

Zina šiltai šyptelėjo ir linktelėjo. Ji mėgo Janą. Katė mažiau. Ji padėdavo tvarkyti buhalteriją, todėl žinojo, kiek Džesikos pelno jis iššvaisto. Tačiau Zina parduotuvėje dirbo daug ilgiau, todėl pažino Janą ir pamėgo. Katė buvo pasamdyta vėliau, jos širdis tebebuvo atšiauresnė nuo gyvenimo Niujorke. Ten dirbo sportinių prekių užsakinėtoja, bet pavargo nuo įtampos ir nusprendė persikelti į San Fransiską. Vos atvykusi, po savaitės, rado darbą parduotuvėje „Lady J“ ir galėdama čia dirbti jautėsi laiminga kaip ir Džesė ją pasisamdžiusi. Verslą ji išmanė be priekaištų.

Trys moterys pusvalandį pačiauškėjo prie kavos, o Kacuko parodė Džesei laikraščių iškarpas su straipsniais, kuriuose minima jų parduotuvė. Be to, jos įgijo porą naujų pirkėjų, tos kone iššlavė parduotuvę. Moterys mažumėlę pasitarė ir dėl to, ką Džesė paruošusi rudeniui. Ji norėjo parengti mados ekspoziciją prieš išvykdama į Karmelį, tad Katė jau galinti galvoti, ką pasiūlys.

Džesei grįžus parduotuvė atgijo, o visos trys jos buvo tikra jėga. Visos turėjo ką pasiūlyti. Tai bylojo faktas, kad jai išvykus parduotuvė nepatyrė nuosmukio. To Džesė tikrai negalėtų leisti, be to, su tuo ir nesitaikstytų. Abi merginos tai žinojo ir brangino savo darbą. Džesė dosniai mokėjo, leisdavo pigiau nusipirkti fantastiškų drabužių, o jau kas visai retai pasitaiko — buvo protinga darbdavė. Katė Niujorke dirbo trims kalėms iš eilės, o Zina paspruko nuo ištisos virtinės seksualiai išbadėjusių vyriškių, kurie norėjo, kad ji spausdintų, stenografuotų ir dulkintųsi, nebūtinai tokia tvarka, kokia išvardyta. Džesės parduotuvėje darbo diena buvo ilga ir dirbti reikėjo sunkiai, tačiau lygiai taip dirbo ir ji pati, kartais dar sunkiau. Jos dėka „Lady J“ klestėjo ir ji tikėjosi, kad merginos irgi dirbs bendram labui. Ir tai nebuvo sunku. Kiekvieną sezoną ji įliedavo į parduotuvę naujos gyvybės, ir pirkėjai tai dievino. „Lady J“ buvo tvirta kaip uola. Kaip ir pati Džesika, kaip viskas aplink ją.

— O dabar aš jums abiem štai ką pasakysiu — perversiu savo paštą. Ar labai daug susikaupė?

— Nieko baisaus, Zina atsakė į smulkmę. Na, į moterų iš Teksaso, kurios lankėsi čia kovo mėnesį, klausimus, ar geltona palaidinukė stačia apykakle dar parduodama pigiau. Na, tokius... į visus tokius klausimus ji atsakė.

— Tu nuostabi, Zina.

— Ačiū, malonu girdėti. — Ji padarė gilų reveransą, ir ryškiai žalia surišama ant kaklo palaidinukė subangavo nuo jos krūtų svorio. Bet kitos dvi bendradarbės seniai iš jos dėl to nesišaipė. Jos visos trys buvo savimi patenkintos ir kiekviena žinojo kodėl.

Džesė nuėjo į nediduką savo kabinetą, į kurį pakildavo trimis laipteliais didžiosios salės gale, ir patenkinta apsidairė. Augalai veši, laiškai tvarkingai suskirstyti ir sudėti į krūveles, sąskaitos apmokėtos. Kai jau buvo įpusėjusi skaityti paštą, tarpduryje pasirodė nustebusi Zina.

— Kažkoks vyras nori tave pamatyti, sako, kad svarbu. — Ji atrodė kone susinervinusi. Jis nebuvo vienas iš įprastų jų pirkėjų ir atėjo čia ne ko nors nusipirkti.

— Pamatyti? Įdomu dėl ko?

— Nesakė, tik paprašė, kad perduočiau tau jo vizitinę kortelę. — Zina atkišo nedidelį balto kieto popieriaus stačiakampį ir Džesė pažvelgė jai į akis.