Даниэла Стил: Dabar ir amžinai

Jos akys tyrinėjo jo veidą, šiek tiek gręždamos, bet atsargiai, o jam toliau tebežiūrint, ji prisiartino, Janas pamatė stambią krūtinę, smarkiai kontrastuojančią su mergaitiškomis rankomis.

— Mes pažįstami?

Stovėjo laikydama skrybėlę, staiga sukryžiavo kojas ir dėl to jos klubai šiek tiek pasidavė į priekį, o Janui kelnės iškart pasidarė ankštos.

— Manau, ne.

— Tu žiūrėjai.

— Taip... Atsiprašau... Man patiko tavo skrybėlė, pastebėjau pietaudamas.

Iš jos veido dingo įtampa, o jis jai šyptelėjo, nors ir apviltas. Vyresnė už Džesę, gal net metais ar dvejais vyresnė už jį patį. Sudėta taip, kad iš toliau atrodo subtiliai, bet kai prisiartini, iliuzija išsisklaido. Vario plaukų pašaknėse matyti juoda. Bet ji teisi, jis žiūrėjo.

— Tikrai labai atsiprašau, gal nori, kad pavežčiau?

Kodėl ne, negali būti, kad keliauja kur nors labai toli. Gal atgal į kontorą už kelių skersgatvių.

— Taip, ačiū, vaikščioti per karšta.

Ji vėl nusišypsojo ir nevykusiai pabandė atidaryti mašinos duris. Janas atidarė iš vidaus ir ji klestelėdama ant sėdynės pademonstravo guodžiamai gilios iškirptės turinį. Bent tai tikra.

— Kur tave pavežti?

Pritilusi nusišypsojo.

— Turgaus ir Dešimta. Gal ne pakeliui?

— Ne, nieko, aš neskubu. — Bet adresas nustebino. Keista vieta, jei ten dirba, o jei ten gyvena, nėra ko pavydėti.

— Ar tu pasiėmęs laisvą dieną? — klausiamai pažvelgė į jį.

— Gali sakyti. Dirbu namie. — Paprastai jis tiek daug aiškinti nemėgdavo, bet jos akivaizdoje pasijuto nesmagiai, tarsi turėtų ką nors kalbėti. Jos kvepalai buvo stiproki, o sijonas užslydo gana aukštai ant šlaunų. Janas buvo išalkęs. Troško Džesės. Tačiau jos nesulauks dar dešimt valandų.

— Ką tu dirbi?

Jam magėjo leptelėti, kad jis žmonos išlaikomas meilužis. Susiraukęs padvejojo, ar sakyti.

— Aš rašytojas, — nuskambėjo trumpas atsakymas.

— Tau nepatinka rašyti?

— Labai patinka. Kodėl klausi? — šį sykį nustebo jis.

— Na, kad ėmei taip raukytis. Tu dailus vyrukas, kai šypsaisi.

— Ačiū.

— De nada. 1 Be to, važinėji dailiu automobiliu. — Žvilgsniu įvertino bendrą vaizdą. Gerai sukirpti „St. Tropez“ marškiniai, „Gucci“ batai, be kojinių. Ji nežinojo, kad jie „Gucci“, bet matė, kad brangūs. — Kokia čia mašina? MG?

— Ne, „Morgan“. — Ir jis mano žmonos... Bet šie žodžiai įstrigo jam gerklėje. — O ką tu veiki? — atsilygino.

— Šiuo metu aptarnauju klientus prie stalelių „Condor“ restorane, bet norėjau pažiūrėti, kaip ši miesto dalis atrodo dienos šviesoje, todėl ir atėjau čia papietauti. Žmonės dabar visai kitokie. Tokiu dienos metu daug blaivesni nei vėliau, kai jau ateina pas mus.

„Condor“ naktinis klubas rinktiniais lankytojais negarsėjo. Ten buvo ir „Original Topless“ striptizo baras, tad Janas padarė išvadą, kad ji aptarnauja klientus pusnuogė. Moteris truktelėjo pečiais, veidas vėl sušilo nuo šypsnio. Vėl pasirodė beveik graži, tik akys liūdnos. Tarsi apgailestautų, tarsi ją persekiotų kažkoks tolimas prisiminimas. Keistai į jį žvilgtelėjo, kartą, kitą. Janas nuo jos žvilgsnio vėl pasijuto nepatogiai.

— Ar tu gyveni ties Turgaus ir Dešimtosios kampu? — Juk reikėjo ką nors sakyti.

— Taip, viešbuty, o tu? — Nelengvas klausimas. Ką čia pasakius? Bet ji užpildė pauzę pati: — Pala, atspėsiu. Pasifik Haitse? — Jos akyse užgeso švytėjimas, o klausimas nuskambėjo šiurkščiai ir kaltinamai.

— Kažin kodėl taip nusprendei? — pabandė dėtis nustebęs ir net pasirodyti įžeistas, bet nepavyko. Pažiūrėjo į ją, kai jie stabtelėjo mašinų grūstyje Montgomerio gatvėje. Ji galėtų būti kieno nors sekretorė, galėtų būti mergina, vaidinanti antraeilį vaidmenį kokiame filme. Neatrodė pigi. Atrodė pavargusi. Ir liūdna.

— Brangusis, tu kvepi Pasifik Haitsu, ant tavęs viso didelėm raidėm užrašyta.

— Tik tegul tavęs neapgauna kvepalai. Ne viskas, kas blizga...

Abu nusijuokė, ir jis vėl nuspaudė greičio pedalą, nes mašinų srautas pajudėjo. Pasuko į Turgaus.

— Vedęs?

Jis linktelėjo.

— Blogai, visi padoresni vedę.

— O ką, tai kliūtis? — Tai išdrožti buvo tikra beprotybė, bet pasakė taip veikiau iš smalsumo, nerimtai. Be to, džinas su toniku darė savo.

— Kartais prasidedu su vedusiais, kartais ne. Priklauso nuo to, koks vyrukas. Dėl tavęs... kas žino. Tu man patinki.

— Na, man malonu, tu daili moteris, kaip čia pasakius. Kuo tu vardu?

— Margarita. Megė.

— Gražus vardas. — Ji vėl jam nusišypsojo. — Čia, Mege? — Šiame kvartale buvo tik vienas viešbutis, ir ne iš puikesnių.

— Na, taip, čia. Namai namučiai, nuostabu, tiesa? — pabandė sutrikimą pridengti lengvabūdiškumu ir Janui pasidarė jos gaila. Viešbutis atrodė nykus ir slegiantis.

— Nori užeiti išgerti?

Iš akių perskaitė, kad įsižeis, jei atsisakys. Po velnių, dabar jis negali važiuoti namo ir dirbti. Jam dar teks kažkur praleisti devynias su puse valandos, kol reikės važiuoti į oro uostą. Bet žinojo ir kas gali įvykti, jei priims Megės kvietimą. O leisti, kad tai įvyktų, — tikrai pats sumaučiausias dalykas, kokį galėtų iškrėsti Džesei grįžtant namo. Jis ištvėrė trejetą savaičių. Tai negi neištvers dar vienos popietės?..

Bet ši mergina atrodė tokia vieniša, tokia nemylima, o džinas ir saulė susuko jam galvą. Žinojo, kad namo važiuoti nenori. Ten, tuose namuose, nieko iš tiesų nėra jo, išskyrus penkis stalčius, prigrūstus jo raštų, ir naują „Olivetti“ rašomąją mašinėlę, kurią jam padovanojo Džesė. Karalius išlaikytinis. Karalienės Džesės vyras.

— Aišku, aš turiu laiko išgerti. Tik verčiau pasiūlyk kavos. Kur man palikti mašiną?

— Gali pastatyti prieš duris. Čia balta zona, nenuvilks.

Janas pastatė mašiną priešais viešbutį, Megė atidžiai stebėjo automobilį iš užpakalio, kol jis privažiavo prie šaligatvio. Tokį numerį lengva prisiminti. Ant jo buvo užrašyta DŽES, ir ji neabejojo, kad tai jo vardas.

ANTRAS SKYRIUS

Džesika išgirdo, kaip iš lėktuvo vidurių iššovė važiuoklė, ir nusišypsojo. Saugos diržas užsegtas, lempelė virš galvos užgesinta ir, lėktuvui sukant paskutinį ratą virš nusileidimo tako, jos širdis ėmė tankiau daužytis. Aiškiai žybčioja šviesos apačioje.

Žvilgtelėjo į laikrodį. O, kaip gerai ji pažįsta Janą. Dabar jis it pamišęs ieško, kur pastatyti mašiną oro uosto garaže, išsigandęs, kad pavėluos, kad nesutiks jos prie vartų. Bet netrukus susiras vietą, kaip pakvaišęs puls į terminalą, alsuos ir pūškuos, šypsosis, vis dar įsitempęs, kol prisibraus iki jos. Bet pasirodys laiku. Visuomet pasirodydavo. Kaip tik dėl to grįžti namo būdavo taip gera.

Atrodė, lyg būtų išvykusi visus metus, bet nupirko tokių gerų daiktų. Pavasario kolekcija bus nuostabi. Švelnios pastelinės spalvos, įstrižai kirptos švelnios vilnos, kakavos spalvos skraistės, šilkinės palaidinės ilgomis rankovėmis ir puiki zomša. Zomšai atsispirti ji neįstengdavo. Jos drabužių parduotuvėje šis pavasaris bus tikra šventė. Prekės, kurias užsakė, bus pradėtos vežti tik po kokių trijų ar keturių mėnesių, bet laukdama jų Džesė jaudinosi jau dabar. Prisiminė viską iki paskutinio daiktelio. Pavasario linija sutvarkyta. Jai patikdavo suplanuoti va taip, iš anksto. Patikdavo žinoti, ką gaus. Patikdavo žinoti, kad jos gyvenimas, jos darbas suplanuotas. Gal kam atrodytų nuobodu, bet Džesės tai visai nevargino.