Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

Kiek naktų jie praleisdavo jo kabinete ginčydamiesi, gerdami kavą ir vyną. Ji niekada juo neabejojo. Kai jam to reikėjo. Tai ir buvo geriausia.

— Žinau, kad tu parašysi, Janai. Ir viskas. Tiesiog žinau, kad tau pasiseks.

Tokia perkūniškai tikra. Todėl ji ir privertė jį mesti tą darbą Madisono aveniu — nes buvo tokia tikra. O gal todėl, kad norėjo padaryti jį nuo savęs priklausomą? Kartais Janas pagalvodavo ir apie tai.

— Bet iš kur tu, po velnių, žinai? Iš kur gali žinoti, kad man pasiseks? Tai juk svajonė, Džese. Fantazija. Didysis amerikietiškasis romanas. Ar žinai, kiek yra tokių absoliučių nulių, kurie rašinėja šlamštą įsivaizduodami — štai tas romanas?

— Ir kam jie rūpi? Juk jie ne tu.

— Gal ir mano toks pat šlamštas?

Sykį, kai jis šitaip pasakė, ji sviedė į jį vyno taurę, ir tai jį prajuokino. Viskas baigėsi tuo, kad jie mylėjosi ant to storo kilimo, jis varvino vyną nuo smakro jai ant krūtų ir jie kartu juokėsi.

Tai dėl viso šito dabar jis privalo parašyti gerą knygą. Privalo. Dėl jos. Dėl savęs. Šį sykį jis privalo. Per šešerius rašymo metus gimė vienas katastrofiškas romanas ir graži pasakėčių knyga, kurią kritikai pavadino klasika. Tos parduota mažiau nei septyni šimtai egzempliorių, o romano — nė tiek. Tačiau ši bus kitokia. Žinojo tai. Tai jo proto kūrinio kova su jos „Lady J“.

„Lady J“ buvo Džesės prabangių drabužių parduotuvė. Tinkami akcentai, gera nuojauta, vykusi linija, pataikyta laiku. Ji buvo iš tų asmenybių, kurios užburia visa, ką tik paliečia. Žvakė, šalikas, brangakmenis, spalvos švystelėjimas, šypsenos užuomina, šilumos gūsis, picos gabalėlis, stiliaus šlakelis. Ne, stiliaus statinės. Džesė tokia jau gimė. Iš jos skliste sklido stilius. Visiškai nuoga ir užmerktomis akimis ji buvo stilinga.

Kaip ji priešpiet įskrisdavo į jo studiją, šviesiais plevėsuojančiais karčiukais, besišypsančiomis akimis, pabučiuodavo jam į kaklą, ir staiga ant jo popierių nukrisdavo stebuklinga gelsvai rausva rožė, viena tobula rožė, arba akinamai geltona tulpė pražysdavo krištolo vazoje šalia jo kavos puodelio, atsirasdavo kelios riekelės džiovinto kumpio, kąsnis kantalupos, plonytė atplaišėlė bri sūrio... „The New York Times“... o gal „Le Figaro“. Taip, ji tiesiog turėjo stilių. Tą dovaną paversti viską, ką palyti, reikšmingesniu ir geresniu.

Galvodamas apie ją ir žiūrėdamas į žmones prie kitų stalelių, Janas negalėjo nesišypsoti. Jei čia būtų Džesė, ji vilkėtų ką nors mažumėlę piktinančio, tarkime, vasarinę suknelę, kuri atidengia visą nugarą, tačiau slepia rankas, ar ką nors, kas visiškai ją uždengia, tačiau su skeltuku, pro kurį praeiviams švystelėtų jos koja, ar kokią nors nepakenčiamai nuostabią skrybėlę, kuri leistų jiems matyti tik vieną žavingą žalią akį, o kita akis paflirtuotų, paskui pasislėptų. Šitaip apie ją galvodamas Janas atkreipė dėmesį į moterį šiaudine skrybėle už kelių stalelių. Iki šiol nebuvo jos pastebėjęs. Jam pasirodė, kad ji be abejonių verta būti pastebėta. Karštą saulėtą popietę, išgėrus du džino su toniku, jam taip pasirodė. Jos veido beveik nematė, tik smakro galą.

Jos grakščios rankos ir dailūs pirštai, be žiedų. Žiūrėjo, kaip ji per šiaudelį siurbčioja kažkokį putotą gėrimą. Galvodamas apie žmoną ir stebėdamas merginą su skrybėle, pajuto pažįstamą susijaudinimą. Kaip be galo gaila, kad Džesės nėra namie. Tokią dieną geriausia eiti į paplūdimį, plaukioti, prakaituoti, išsivolioti smėlyje, gausiai apipylus įdegiui skirtu aliejumi trinti rankomis vienam kito kūną. Tai, kaip moters su skrybėle burna siurbė gėrimą per šiaudelį, įmerktą į gėrimą, nedavė jam ramybės. Jis vis labiau norėjo Džesės, dabar.

Jam atnešė canelloni makaronus, bet užsisakydamas apsiriko. Per riebūs, per karšti, per daug. Reikėjo užsisakyti salotų. O kavos užsisakyti po šių kelių kąsnių pietų nesinorėjo. Buvo tokia lengva diena, kam save tramdyti. Daug lengviau tiesiog plūduriuoti, bent jau leisti sąmonei laisvai plūduriuoti. Tai juk niekam nedaro jokios žalos. Jis taip gerai leidžia laiką. Enriko restorane visuomet malonu. Čia atsipalaiduoji, pažiūri į nepažįstamus žmones, sutinki pažįstamų rašytojų. Pasigėri moterimis.

Nė pats nežinodamas kodėl leido padavėjui atnešti jam trečią stiklą. Janas retai gerdavo ką kita, tik baltąjį vyną, bet džinas buvo vėsus ir malonus. Nieko blogo jam nenutiks, jei išgers ir trečią. Taip jau būna karštomis dienomis ten, kur klimatas paprastai vėsus... truputėlį pakvaišti.

Minia Enriko restorane čia praretėdavo, čia sutirštėdavo, žmonės būriavosi ant šaligatvio laukdami stalelių, nenorėdami lįsti į raudonas kabinas viduje. Verslininkai išvadavo kaklus iš kaklaraiščių, manekenės gražinosi, menininkai skrebeno pieštukais, gatvės muzikantai grojo, poetai juokavo. Net pravažiuojančių mašinų burzgimas atrodė nuslopintas muzikos ir balsų. Visa tai jam priminė mokslo metų pabaigą mokykloje. O tušti barai abiejose restorano pusėse nuščiuvę, jų neoninės šviesos snūduriuoja iki pat prieblandos. Šie gyvieji vaizdai geriau už bet kokias neonines šviesas. Visa taip tikra. Jauna, gyvastinga, su žaidimo prieskoniu.

Mergina su skrybėle iki pat Janui išeinant taip ir neparodė veido, bet jį stebėjo, paskui nebyliai truktelėjo pečiais ir parodė, kad jai atneštų sąskaitą. Ji visuomet gali sugrįžti, arba gal... Et, po velnių.

Šiek tiek apgirtęs, bet ne tiek, kad matytųsi, Janas galvojo apie ją eidamas prie automobilio. Jis turbūt susapnavo eilutes iš „Odės beveidei gražuolei“. Nusijuokė sėsdamas į Džesės automobilį, trokšdamas, kad slystu į Džesę. Nepakenčiamai reikėjo moters.

Vairavo mažylį raudoną Džesės „Morgan“. Ir mėgavosi tuo iš širdies. Tai buvo tikrai neprasta dovana, pagalvojo jungdamas pavarą. Pavydėtinai graži dovana. Pavydėtinai gražiai moteriai. Jis nupirko Džesei šį automobilį už savo pasakėčių honorarą. Visą čekio sumą paklojo už automobilį. Beprotybė. Bet ji dievino šį automobilį. O jis dievino Džesę.

Pasuko atgal į Brodvėjų, sustojo prie šviesoforo, vėl pakeliui namo pravažiavo Enriko restoraną ir kaip tik tada dešine akimi pastebėjo šviesiai rausvą dėmę. Pakėlusi galvą į dangų, skrybėlę dabar suko ant piršto, klubai laisvai siūbavo avint baltomis aukštakulnėmis basutėmis. Merginai einant ties klubais suknelė išsitempdavo, tačiau ne per daug, o ryškūs kaštoniniai plaukai rėmino veidą žaismingomis garbanomis. Su ta rausva suknele atrodė dailiai ir seksualiai. Tokia apvali, tokia prinokusi ir tokia jauna... dvidešimt dvejų?., dvidešimt trejų? Ją stebėdamas slėpsnose vėl pajuto tą alkį. Jos variniuose plaukuose atsispindėjo saulė. Jam norėjosi juos paliesti. Pastverti jai nuo rankos skrybėlę ir pabėgti, pažiūrėti, ar leistųsi iš paskos. Jam norėjosi žaisti, o nebuvo su kuo.

Lėtai prariedėjo pro ją, ji pakėlė akis, paraudo ir nusigręžė, tarsi būtų nesitikėjusi vėl jį išvysti, o dabar staiga viskas pasikeitė. Pasuko galvą ir vėl į jį pažvelgė, dabar nuostabą pakeitė neskubus šypsnys, vos pastebimas truktelėjimas pečiais. Lemtis. Vis dėlto šiandien ta diena. Tam ir pasipuošė. Dabar buvo tuo patenkinta. Atrodė, kad svilinama jo žvilgsnio nenori nueiti. Jis nevažiavo, tiesiog sėdėjo automobilyje, o ji stovėjo prie kampo stebėdama jį. Ne tokia jauna, kaip jam pasirodė. Dvidešimt šešerių? Gal dvidešimt septynerių? Tačiau dar šviežutė. Pakankamai šviežia suvertus tris džino su toniku į beveik tuščią skrandį.