Даниэла Стил - Dabar ir amžinai

Spalio mėnesį juodu su Janu ketina keliauti į Karmelį. Padėkos dieną švęs su draugais. Per Kalėdas gal paslidinės prie Tahou ežero, po Naujųjų greičiausiai neilgam nulėks į Meksiką pasišildyti saulėje. O tada jau pasirodys jos pavasarinės prekės. Viskas suplanuota tobulai: ir kelionės, ir valgis, ir drabužiai. Ji turėjo viską, ko reikia planuojant: verslą, kuris gerai sukosi, vyrą, kurį mylėjo ir kuriuo paprastai galėdavo pasikliauti, patikimų žmonių aplink. Mažai kas vykdavo ne pagal planą, bet toks gyvenimas jai patiko. Galvodavo, gal dėl to ji niekada ir nenorėjo kūdikio, nes tai jau būtų pasikeitimas. Toks, kurio iki galo nesuplanuosi. Nežinojo, kaip jis atrodytų, kaip elgtųsi, kada tiksliai jis galėtų gimti ar ką su juo darytų, kai jau būtų gimęs. Vien nuo minties apie kūdikį susinervindavo. Taip gyvenimas daug paprastesnis. Tik Džesė ir Janas. Vieni. Taip ir dėl Jano meilės su niekuo nereikia varžytis. Džesei varžytis nepatikdavo, tuo labiau dėl Jano. Dabar nieko daugiau ir neturėjo, tik jį.

Lėktuvo ratai stuktelėjo į nusileidimo taką, ji užsimerkė... Janas... kaip jo pasiilgo per tas savaites. Dienomis sukosi kaip voverė, vakarais irgi turėdavo reikalų, bet grįžusi į viešbutį paprastai jam vis tiek paskambindavo. Tačiau negalėdavo ištiesti rankos ir palytėti jo, jis negalėdavo jos apkabinti. Džesė negalėdavo nusijuokti jam į akis ar pakutenti padų, ar stovėdama šalia po dušu liežuviu sugaudyti per strazdanas ant jo nugaros varvančių vandens srovelių. Džesė ištiesė ilgas kojas, laukdama, kada lėktuvas sustos.

Sunku sulaukti kelionės pabaigos. Tenorėjo, kad ji baigtųsi. Norėjo išbėgti ir pamatyti jį. Tuoj pat. Jokių kitų vyrų jos gyvenime niekad nebuvo. Sunku patikėti, bet nebuvo. Kartą ar porą buvo susimąsčiusi, tačiau tiesiog nepasirodė verta. Jos žvilgsniu, Janas buvo daug pranašesnis už visus kitus, seksualesnis ir išmintingesnis, ir geresnis, ir labiau mylintis. Janas taip puikiai suprasdavo, ko jai reikia, ir pasirūpindavo visais jos poreikiais. Per tuos septynerius metus, kai jie susituokę, Džesė prarado ryšį su daugeliu artimų draugių iš Niujorko, o San Fransiske naujų taip ir nesusirado. Jai nereikėjo draugių, patikėtinės, „geriausios draugės“ — ji turėjo Janą. Jis buvo geriausias jos draugas, jos meilužis, po Džeiko mirties — net jos brolis. Na ir kas, kad retkarčiais Janas nuklysdavo į šoną. Tai nedažnai nutikdavo, be to, jis elgdavosi taktiškai. Jai dėl to galvos neskaudėjo. Vyrai taip daro, kai jiems reikia, kai žmonos išvyksta. Jis tuo nepiktnaudžiavo, nesigirdavo, neužduodavo jai širdies. Džesė tiesiog įtardavo, kad jis tai daro. Tik tiek. Ji suprato. Svarbiausia, kad jai nereikėtų žinoti. Ji darydavo prielaidą, o tai juk ne tas pat, kas žinoti.

Jos tėvų santuoka buvo tokia pat, ir daugelį metų jie buvo laimingi. Stebėdama juos, Džesė suprato tokius dalykus, apie kokius nekalbama, kokiais vienas kito neskaudini, nepiktnaudžiauji. Laiminga santuoka būna paremta supratingumu, o kartais nešnekėti, ko nereikia, tiesiog leisti kitam žmogui būti reiškia būti supratingam... mylėti. Jos tėvai dabar jau mirę, jie buvo nejauni, kai ji gimė. Motinai buvo gerokai per trisdešimt, o tėvui — apie keturiasdešimt penkerius. Džesei buvo ketveri, kai gimė Džeikas. Tačiau susituokę vyresni jie gerbė vienas kitą kur kas labiau negu dauguma kitų porų. Jie nemėgino vienas kito pakeisti. Ir tokiu elgesiu Džesę daug ko išmokė.

Tačiau jų visų jau nebėra. Jau treji metai. Beveik lygiai. Tarp jos tėvų mirčių — vos keli mėnesiai. Pirma jų prieš metus būdamas dvidešimt penkerių Vietname žuvo Džeikas. Džesė liko vienintelė. Bet ji turėjo Janą. Ačiū Dievui, buvo Janas. Kai šitaip pagalvodavo, jai nugara perbėgdavo drebulys. Ką ji darytų be Jano? Numirtų... kaip jos tėvas mirė be motinos... mirtų... be Jano gyventi negalėtų. Be jo, daugiau nieko neturi. Kai naktimis bijodavo, jis laikydavo ją apkabinęs. Kai kas nors ją per smarkiai sujaudindavo ir nuliūdindavo, Janas ją pralinksmindavo. Jis prisimindavo akimirkas, kurias būdavo svarbu prisiminti, žinojo, ką ji mėgsta, suprato jos intymią kalbą, juokdavosi iš labiausiai nevykusių jos juokų. Jis pažinojo ją. Ji buvo jo moteris, jo mažytė mergaitė. Jai to ir reikėjo. Jano. Tai negi svarbu kažkokie atsitiktiniai nuklydimai, apie kuriuos ji iš tiesų ir nežino? Svarbu, kad jis būdavo šalia, kai jo reikėdavo.

Išgirdo prasiveriant lėktuvo duris. Žmonės ėmė spraustis į takus. Penkių valandų skrydis pagaliau baigtas. Metas namo. Viena ranka Džesė palygino susiglamžiusias kelnes, kita paėmė apsiaustą. Jis buvo iš ryškios apelsinų spalvos zomšos ir ji vilkėjo jį prie šviesių kelnių ir marginto švelnios karamelės spalvos šilko palaidinės. Žalios akys žibėjo įdegusiame veide, o šviesūs tankūs plaukai laisvai krito ant pečių. Janui patikdavo, kai ji vilkėdavo oranžinės spalvos drabužius, todėl Niujorke ir nusipirko šį apsiaustą. Nusišypsojo pagalvojusi, kaip jam patiks. Beveik kaip „Pierre Cardin“ švarkas, kurį nupirko jam. Ji taip mėgo lepinti Janą.

Trys verslininkai ir pulkelis moterų įsibruko į taką prieš ją, bet ji buvo tokia aukšta, kad matė virš čiauškančių moterų galvų. Jis stovėjo prie vartų, ir kai Džesė pamojavo, plačiai išsišiepė, pamojo jai, o tada ėmė greitai irtis artyn, nardydamas tarp žmonių, išeinančių pirma jos. Tada ištiesė rankas ir ją apkabino.

— Na, jau pats laikas tau grįžti namo, ir dar... šitaip atrodant. Tau pasiseks, jei neišprievartausiu tavęs tiesiog čia. — Atrodė be galo patenkintas. Tada pabučiavo ją. Ji namie.

— Nagi, prievartauk, pažiūrėsim, ar išdrįsi. — Jie tebestovėjo toje pačioje vietoje, gerdami vienas kitą, viską išsakydami akimis. Džesika negalėjo nei liautis šypsojusis, nei atitraukti rankų nuo jo veido. — Kaip nuostabu tave liesti. — Ji dievino švelnią Jano odą, aštrokai kvepiančią citrinomis.

— Džese, jeigu žinotum, kaip tavęs pasiilgau...

Ji linktelėjo, juk žino. Pasiilgo jo nė kiek ne mažiau.

— Kaip knyga?

— Gerai. — Jie kalbėjo banalybėmis, kaip kalba žmonės, pažįstantys vienas kitą geriau negu gerai. Daug žodžių jiems nereikėjo. — Tikrai gerai. — Janas pakėlė jos didžiulį minkštos rudos odos krepšį nuo grindų, kur Džesė buvo jį numetusi, kad galėtų pabučiuoti Janą. Na, eime, viliokle, važiuojam namo. — Ji sunėrė rankos pirštus su jo ir jie kartu nužingsniavo dideliais žingsniais, jos plaukai glaudėsi jam prie peties, jų judesiai derėjo.

— Nupirkau tau dovanėlę.

Jis nusišypsojo. Ji visuomet nupirkdavo.

— Matau, ir sau nusipirkai. Tai bent apsiaustas.

— Patinka? O gal baisus? Sakau, gal šiek tiek per ryškus. — Apsiaustas buvo degintos karamelės spalvos, kone kepsninis.

— Tau tinka. Viskas, ką tu vilki, atrodo gražiai.

— Jėzau, koks tu malonus! Ką pridirbai? Gal sumalei mano automobilį?

— Na, ar gražu taip šnekėti? Klausiu tavęs, ar gražu?

— Sumalei? — Bet ji juokėsi, jis irgi.

— Ne, bet išmainiau jį į „Honda“ motociklą. Pamaniau, gal tau labiau patiks.

— Nuostabi mintis! Na, brangusis, aš susižavėjusi. Gerai, pasakyk tiesą, ar smarkiai nukentėjo automobilis?

— Nukentėjo? Norėčiau tau pranešti, kad jis ne tik sveikut sveikutėlis, bet dar ir švarus, nors toks nebuvo, kai jį palikai. Vargšas mažylis automobiliukas buvo baisiai purvinas!

— Taip, žinau, — nuleido galvą Džesė, o jis nusišypsojo.

— Man gėda dėl jūsų, ponia Klark, bet aš jus myliu.

Janas pabučiavo jai į nosies galelį, o ji rankomis apsivijo jo kaklą.