М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Versta iš:

M. L. Stedman

The Light between the Oceans

Doubleday, an imprint of Transworld Publishers, London, 2012

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1105-5

Copyright © Grasshill Communications 2012

© Viršelyje panaudotos nuotraukos, Colin Hutton / „Trevillion Images“, John McCormick / „Shutterstock“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Marienė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Redaktorė Bronė Balčienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu savo tėvų atminimui

I DALIS

1926, balandžio 27

STEBUKLO DIENĄ IZABELĖ, klūpėdama ant skardžio krašto, įbedė į žemę naują kryželį, sukaltą iš krantan išmestų šakaliukų. Balandžio pabaigos dangumi, atsispindinčiu vandenyno veidrodyje, lėtai šliaužė vienišas purus debesėlis. Izabelė dar užpylė vandens ant ką tik pasodinto rozmarino krūmelio ir delnais jį apkaupė.

– …ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto, – šnibždėjo ji.

Akimirką jai pasigirdo kūdikio verksmas. Nuvijusi šalin haliucinaciją pamatė, kaip kranto pusėn plaukia guotas banginių, panorusių atsivesti jauniklius šiltesniuose vandenyse. Jų uodegų pelekai švysčiojo lyg adatos, badančios siuvinį. Tačiau ankstyvo rytmečio vėjelis vėl atnešė verksmą, jau garsesnį. Negali būti.

Šioje salos pusėje nieko nėra, iki pat Afrikos tyvuliuoja vandenų platybės. Čia Indijos vandenynas susilieja su Didžiąja Australijos įlanka ir kartu nusidriekia po uolų kriaušiais tarsi koks begalinis kilimas. Tokią dieną kaip ši vanduo atrodo toks tvirtas, kietas, regis, sugulusiais dviejų mėlynių klodais ji galėtų nueiti iki pat Madagaskaro. Kita salos pusė neramiai žvelgia į Australijos žemyną beveik už šimto mylių; lyg ir atsiskyrusi nuo jo, bet ne visai laisva: ši sala buvo aukščiausias iš povandeninių kalnų, kyšančių nelyginant aštrūs dantys, taip ir laukiantys, kad galėtų sutreškinti kokį nerūpestingą laivelį, beatodairiškai skubantį į uostą.

Lyg norėdama atsilyginti už skriaudas, sala – Jano Uola – laivams pasiūlė švyturį, kurio spindulys apgaubdavo juos saugia trisdešimties mylių ilgumo skraiste. Kas naktį oras gausdavo nuo žibinto tolygaus dūzgimo, kai šis sukdavosi ir sukdavosi, vienodai, nekliūdamas už rifų, nevengdamas bangų – gelbstinti šviesa.

Verksmas nesiliovė. Už nugaros trinktelėjo švyturio durys, ir galerijoje pasirodė aukšta Tomo figūra. Pro žiūronus jis ėmė žvalgytis po salą.

– Iza, – šūktelėjo, – valtis! – Ir parodė į užutėkį. – Ant kranto valtis!

Jis dingo ir tuoj pat išlindo į lauką.

– Atrodo, joje kažkas yra! – sušuko jis.

Izabelė nulėkė jo pasitikti. Išmintu taku juodu ėmė lipti į paplūdimį.

– Tikrai valtis, – patvirtino Tomas. – Ir… Kad tave kur – kažkoks vyrukas, bet…

Žmogus nejudėjo, sėdėjo sudribęs ant suolelio, tačiau verksmas netilo. Tomas puolė prie valties, bandė vyriškį pakelti, tada žengė į valties priekį, iš kur sklido tie garsai. Pasilenkęs kažką paėmė; kai atsitiesė, jo rankose ji pamatė vilnonį ryšulį: į minkštą šviesiai violetinį moterišką megztuką susuktą klykiantį vaikelį.

– Kad jį perkūnas! – sušuko Tomas. – Kad jį griausmas, Iza! Čiagi…

– Kūdikis! Viešpatie švenčiausias! Tomai! Tomai! Nagi, duokš jį man!

Jis padavė jai ryšulį ir vėl bandė gaivinti nepažįstamąjį. Pulso nėra. Atsisuko į Izabelę, žiūrinėjančią mažylį.

– Jis negyvas, Iza. O vaikas kaip?

– Atrodo, sveikas. Jokių mėlynių ar įbrėžimų. Koks mažytis! – Ir prikišusi veidą prie vaikelio ėmė jį sūpuoti. – Cit, neverk, tu išgelbėtas, mažyti. Tu išgelbėtas, mano gražuoliuk.

Tomas stovėjo žiūrėdamas į vyriškio lavoną. Užsimerkė, vėl atsimerkė. Ne, nesapnuoja. Kūdikis liovėsi klykęs ir tik žiopčiojo ant Izabelės rankų.

– Nematyt jokių smurto žymių ir nepanašus į ligonį. Neatrodo, kad valtis ilgai jį nešė. – Patylėjęs liepė: – Iza, nešk vaikelį į vidų, o aš kuo nors užklosiu kūną.

– Bet, Tomai…

– Būtų velniškai sunku užvilkti jį taku į viršų. Verčiau palikti čia, kol atplauks pagalba. Nesinori, kad jį apipultų paukščiai ar musės. Pašiūrėje yra brezento, bus kaip tik.

Jis kalbėjo ramiai, bet rankos ir veidas pašiurpo, kai skaisčią rudens saulę uždengė tamsūs šešėliai.

* * *

Jano Uola buvo ketvirtis mylios dirvono. Žolės pakako keletui avių ir ožkų, pulkeliui vištų, o dirvožemio – mažam daržiukui. Vieninteliai medžiai buvo dvi išlakios Norfolko pušys, kurias pasodino darbininkų brigada iš Puan Partagezo, kai daugiau nei prieš trisdešimt metų, 1889-aisiais, čia statė švyturį. Seni kapeliai priminė gerokai anksčiau sudužusį laivą: dienos aky ant godžiai tykančių povandeninių uolų užplaukė „Birmingamo pasididžiavimas“. Vėliau tokiu pačiu laivu buvo atgabentas ir pats švyturys, besipuikuojantis „Chance Brothers“ marke. Ji garantavo pažangiausią to meto technologiją: švyturys galėjo būti surinktas bet kurioje pasaulio vietoje, kad ir kokia atšiauri ar nepasiekiama ji būtų.

Vandenynų srovės išplaudavo į krantą visokiausių daiktų: tarp jų tarsi tarp dviejų sraigtų sukdavosi laivų duženos ir už borto išmestų krovinių likučiai, arbatžolių pakai, banginių kaulai. Daiktai pasirodydavo jiems patinkamu laiku ir būdu. Švyturys stūksojo salos viduryje, prie jo glaudėsi prižiūrėtojo namukas ir ūkiniai pastatai, susigūžę nuo dešimtmečiais juos čaižančio vėjo.

Izabelė atsisėdo virtuvėje prie stalo su vaikeliu ant rankų, susuptu į pūkuotą geltoną pledą. Lėtai nusivalęs kojas į patiesalą prie durų, Tomas įėjo, uždėjo jai ant peties sudiržusį delną.

– Užklojau tą varguolį. Kaip mažulis?

– Mažulė, – nusišypsojo Izabelė. – Aš ją išmaudžiau. Lyg ir visai sveika.

Kūdikis pasuko galvytę ir įsmeigė į jį išplėstas akis.

– Kaži kaip jai čia viskas atrodo? – tarė jis.

– Daviau jai pieniuko, ar ne, pupule? – klausimu kreipėsi į vaikelį Izabelė. – Oi, Tomai, kokia ji nuostabi, – pasakė ir pabučiavo mergytę. – Vienas Dievas žino, ką jai teko iškęsti.

Iš pušinės indaujos paėmęs butelį brendžio, Tomas įsipylė šlakelį ir vienu mauku išgėrė. Atsisėdo šalia žmonos ir ėmė žiūrėti, kaip šviesos blyksniai šokinėja jos veidu, palinkusiu prie brangenybės glėbyje. Kūdikis sekė kiekvieną jos akių kryptelėjimą, sakytum žvilgsniu neganoma Izabelė būtų galėjusi pranykti.

– Oi, mažyte, – čiučeno Izabelė, – vargše, vargše mažyte…

Kūdikis prigludo veideliu prie jos krūties. Tomas pačios balse girdėjo ašaras. Tarp jųdviejų pakibo slogus prisiminimas.