М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Šiuo klausimu prasidėjo aktyvus susirašinėjimas trimis egzemplioriais tarp Frimentlio ir Melburno: direktoriaus pavaduotojas Frimentlyje gynė šitiek metų puikiai tarnavusį Dokertį, o valdybai Melburne pirmiausia rūpėjo darbo našumas, išlaidos ir taisyklių laikymasis. Pagaliau pasiektas kompromisas – bus pasamdytas žmogus, pavaduosiantis Dokertį, o šis bus išleistas pusei metų atostogų sveikatai pataisyti.

– Šiaip jau į Janą nesiųstume viengungio. Tokioje atkampioje vietoje žmona ir vaikai – ne tik paguoda, bet ir parama, – kalbėjo Tomui direktoriaus pavaduotojas. – Bet kai tik laikinai… Po dviejų dienų išplauksi į Partagezą, – pasakė jis ir priėmė Tomą pusei metų.

Organizacinių rūpesčių nekilo. Atsisveikinti nebuvo su kuo. Po dviejų dienų Tomas užlipo laivo trapu nešinas tik kelionmaišiu. Garlaivis „Prometėjas“ yrėsi palei pietinę Australijos pakrantę sustodamas visuose uostuose tarp Sidnėjaus ir Perto. Kelios kajutės, skirtos pirmos klasės keleiviams, buvo viršutiniame denyje, arčiau pirmagalio. Kartu su kažkokiu pagyvenusiu jūreiviu Tomas tenkinosi trečios klasės kajute.

– Penkiasdešimt metų plaukioju šituo keliu – niekas nedrįs pareikalauti iš manęs mokesčio. Būtų blogas ženklas, – linksmai pasigyrė jūreivis ir vėl sutelkė dėmesį į didelį septyniasdešimt penkių laipsnių romo butelį, nuo kurio daugiau ir nesitraukė. Nenorėdamas kvėpuoti alkoholio garais, dieną Tomas vaikštinėdavo po denį, o vakarais vyrai triume lošdavo kortomis.

Užtenka vieno žvilgsnio į žmogų, kad suprastum, jis ten buvo ar visą karą prasėdėjo namie. Uoste užuodi. Kiekvienas stengėsi glaustis prie saviškių. Sėdėdamas laivo viduriuose nenorom prisimeni karo laivus, kurie iš pradžių nugabeno juos į Vidurinius Rytus, vėliau – į Prancūziją. Vos įlipę į laivą, visi tiesiog pajuto, kurie iš jų karininkai, kurie – paprasti kareiviai ir iš kur kas keliauja.

Kaip ir karo laivuose, labiausiai rūpėjo prasimanyti kokią pramogą, kad ne taip prailgtų kelionė. Pasirinktas žaidimas visiems buvo žinomas: kas pirmas atneš suvenyrą, gautą iš pirmos klasės keleivio, tas laimės. Ir ne bet kokį suvenyrą. Geidžiamasis daiktas buvo moteriškos kelnaitės. „Prizas padvigubinamas, jei kelnaitės bus ką tik numautos.“

Pramogos sumanytojas, vyriškis, pavarde Makgovanas, su ūsais ir nuo cigarečių „Woodbine“ pageltusiais pirštais, sakė su stiuardu aptaręs keleivių sąrašą – pasirinkimas menkas. Pirmoje klasėje iš viso buvo dešimt kajučių. Advokatas su žmona – šiuos geriau aplenkti plačiu lanku; kelios pagyvenusios poros, keletas senmergių (jau šis tas), bet geriausias variantas – be palydos keliaujanti kažkokio didžponio duktė.

– Manau, galima užlipti laivo šonu ir pro langą įlįsti į jos kajutę, – pareiškė Makgovanas. – Kas su manimi?

Tomo nestebino užmačios pavojingumas. Grįžęs iš karo girdėjo ne vieną panašią istoriją apie vyrus, nei iš šio, nei iš to rizikuojančius gyvybe: geležinkelio pervažose raitom šokinėjančius per užkardą, puolančius į potvynio bangas, kad įsitikintų, ar išplauks… Kiek daug vyrų, išvengusių mirties fronte, dabar neatsispyrė jos vilionei. Na, laisvi žmonės, ką nori, tą daro. Pamals liežuviais ir nustos.

Kitą naktį, kai košmarai ėmė kankinti labiau negu visada, Tomas nutarė nuo jų pabėgti – pasivaikščioti po denius. Buvo antra nakties. Tokią valandą galėjo vaikščioti kur tinkamas, tad jis lėtai žingsniavo žiūrėdamas, kaip mėnulis tiesia taką ant vandens. Užkopė į viršutinį denį prisilaikydamas turėklų, nes supo, ir valandėlę stovėjo glostomas gaivaus vėjo ir grožėdamasis žvaigždėmis, pasipylusiomis nakties tamsoje.

Akies krašteliu vienoje kajutėje pastebėjo kažką šmėstelint. Net pirmos klasės keleivių kartais neima miegas, pamanė sau. Staiga jam pabudo kažkoks šeštasis pojūtis – toks pažįstamas ir kartu neapibūdinamas jausmas, kad kažkas negerai. Patyliukais prisėlinęs prie kajutės pažvelgė pro langą.

Prieblandoje išvydo moterį, prisispaudusią prie sienos, nors priešais ją stovintis vyriškis jos nelietė. Bet jo gašlus žvilgsnis Tomui buvo pernelyg dažnai matytas. Atpažinęs vyriškį iš triumo prisiminė prizą už suvenyrą. Prakeikti kvailiai! Jis pastūmė duris, jos atsidarė.

– Atstok nuo jos, – ramiai, bet įsakmiai pasakė įžengdamas į kajutę.

Vyriškis atsisuko pažiūrėti, kas toks atėjo, ir atpažinęs Tomą išsišiepė.

– Velnias, pamaniau, kad stiuardas. Galėsi man padėti, aš tik…

– Pasakiau, atstok nuo jos. Nešdinkis. Tučtuojau.

– Bet aš dar nebaigiau. Kaip tik norėjau ją pradžiuginti.

Nuo jo trenkė alkoholiu ir prastu tabaku.

Tomas taip suspaudė jam petį, kad vyriškis riktelėjo. Buvo gerais šešiais coliais žemesnis už Tomą, bet vis tiek mėgino užsimoti. Tomas sugriebė už riešo, pasuko.

– Pavardė ir laipsnis.

– Makenzis. Eilinis. Trys du septyni septyni, – negalvodamas išpoškino jis ir numerį, nors niekas nereikalavo.

– Eilini, atsiprašai šios damos ir grįžti į guolį, o denyje daugiau nesirodai, kol neprisišvartuosime. Aišku?

– Taip, sere! – Jis atsigręžė į moterį. – Prašau atleisti, panele. Nenorėjau padaryti nieko blogo.

Neatsigavusi nuo baimės, moteris tik linktelėjo.

– O dabar lauk! – įsakė Tomas, ir vyriškis, staigiai išsiblaivęs, nuolankiai išdūlino iš kajutės.

– Viskas gerai? – paklausė Tomas moterį.

– At… atrodo.

– Ar jis jus nuskriaudė?

– Jis ne… jis manęs net nepalietė, – atsakė ji ir jam, ir sau.

Jis pažvelgė moteriai į veidą. Jos pilkos akys buvo jau ramesnės. Palaidi tamsūs banguoti plaukai krito ant rankų. Pirštai tebegniaužė naktinių marškinių apykaklę. Tomas nukabino nuo sienos chalatą ir apsiautė jai pečius.

– Dėkui.

– Tikriausiai baisiai išsigandote. Deja, šiuo metu kai kurie mūsų nemoka elgtis kultūringoje draugijoje.

Ji tylėjo.

– Daugiau jis nedrums jums ramybės, – pažadėjo jis ir pastatė parverstą kėdę. – Jūsų valia, panele, ar pranešti policijai. Manyčiau, jam truputį galvoj negerai.

Jos akyse išvydo klausimą.

– Karas žmogų pakeičia. Kai kurie nebeskiria gėrio nuo blogio. – Jau žengęs už durų dar įkišo galvą. – Jei norite, turite visišką teisę perduoti jį policijai. Bet jam turbūt ir taip užteko. Žodžiu, kaip nuspręsite.

2 SKYRIUS

PUAN PARTAGEZO VARDĄ sugalvojo prancūzų tyrinėtojai, perkeldami į žemėlapį kyšulį pietvakariniame Australijos kampe, – dar gerokai prieš 1826 metus, kai anglai puolė kolonizuoti žemyno vakarų. Nuo tada, gviešdamiesi neliestų miškų, nusidriekusių šimtus mylių, naujakuriai ėmė sklisti į šiaurę nuo Olbanio ir į pietus nuo Gulbių upės kolonijos. Rankiniai pjūklai vertė medžius, aukštumo sulig katedra, jų vietoj radosi ganyklos; blyškiaveidžiai vyrukai colis po colio skynėsi per miškus šunkelius ir, pasikinkę šairus, tokius sunkiuosius arklius, iki tol žmogaus nejudintą žemę degino, plėšė, žymėjo žemėlapiuose, matavo ir dalijo visiems, pasiryžusiems bandyti laimę pusrutulyje, kuriame gali laukti neviltis, mirtis arba nesapnuoti turtai.

Partagezo gyventojai it vėjo nešamos smiltys sukrito kampelyje, kur susilieja du vandenynai, nes čia rado gėlo vandens, gamtinę prieplauką ir derlingą dirvožemį. Jų uostas negalėjo varžytis su Olbaniu, bet buvo patogus vietiniams, plukdantiems statybinę medieną, santalmedžius ar jautieną. Uolienos atodangas lyg kerpės apkibo dirbtuvėlės, buvo pastatyta mokykla, keletas nevienodos architektūros ir skirtingo tikėjimo bažnyčių, nemažai plytinių ir akmens namų, dar daugiau – medinių, apkaltų lentelėmis su skardiniais stogais. Pamažu prisirado įvairių parduotuvių, iškilo rotušė, net Delgečio žemės ūkio agentūra. Ir pridygo užeigų. Aibė užeigų.