Lauren Canan - Kas slypi tarp eilučių?

Kelė Maikls sulėtino greitį privažiavusi prie trijų su puse metro aukščio geležinių vartų, dunksančių tarp aukštų akmeninių sienų. Kairėje bronzinė lentelė kvietė užsukti į K rančą. Mergina pasiekė telefonspynę ir įvedė Dono Hanikato, nekilnojamojo turto agento, nurodytą kodą.

Vartai garsiai žvangėdami prasivėrė ir centre esančią raidę K padalijo į dvi dalis. Pravažiavusi ilga vingiuota alėja, apsodinta šimtamečiais ąžuolais, iškilusiais virš sodriai žalių ganyklų, Kelė pasuko prie aptarnaujančiam personalui skirto šoninio įėjimo. Namas buvo didžiulis, greičiau priminė dvarą nei paprastą rančą. Po statybos darbų jį verkiant reikėjo išvalyti. Susirinkusi iš bagažinės švaros priemones, mergina įėjo vidun.

Ji gavo nurodymą išvalyti du miegamuosius su vonios kambariais antrame aukšte, taip pat poilsio kambarį, darbo kabinetą, vestibiulį ir virtuvę apačioje. Tikėjosi vikriai apsisukti, kad spėtų susiruošti į kasmetinį muzikos festivalio šokių vakarą. Už retkarčiais vietinei nekilnojamojo turto agentūrai išvalomus naujus namus gaudavo dosnų atlygį, todėl vertėjo stengtis. Kažkada tai buvo vienintelės Kelės pajamos, bet gavusi darbą, atitinkantį jos studijų sritį, šio užsiėmimo neatsisakė dėl finansinės naudos.

Pradėjo nuo šeimininkų miegamojo antrame aukšte, paskui nusileido žemyn. Jau buvo atgabenta dalis baldų. Ant čiužinių gulėjo nauja patalynė ir pagalvės. Kelė greitai ir sumaniai viską sutvarkė. Matyt, interjero dizaineriai įrengė kambarius pagal naujojo savininko nurodymus.

Jai patiko šio namo kvapai ir gaiva. Atostogos jame būtų tiesiog nuostabios. Kol ant tamsaus granito darbastalio virtuvėje vėstų kokosų ir moliūgų pyragai, orkaitėje keptų kalakutas. Ore sklaidytųsi prieskonių ir naminės duonos aromatai. Kelė įsivaizdavo didelę erdvę užpildantį vaikų juoką ir smagų šurmulį, jiems žaidžiant slėpynes aplink didžiulį medį. Ji pavydėjo šeimai, gyvensiančiai čia. Kažkodėl Kelė vylėsi, kad tai bus šeima. Po miestelį sklandė gandai, kad senąją rančą darbuotojų poilsiui įsigijo kitos valstijos akcinė bendrovė.

Po poros valandų, nubraukusi muilo likutį nuo virtuvės plautuvės, Kelė išgirdo virstelint pagalbinių patalpų duris: turbūt Donas tikrina, kaip jai sekasi. Mergina nusišypsojo, nes laiku sutvarkė namus, kaip ir buvo tartasi.

– Kele?

Jai užėmė kvapą. Stojo spengianti tyla. Tai ne Dono Hanikato balsas. Širdis sudunksėjo krūtinėje, kai į galvą šovė neįtikėtina mintis. Ne. To negali būti. Remdamasi į darbastalį Kelė pasisuko ir netikėdama savo akimis įsispitrijo į arčiau nei už poros metrų stovintį vyrą.

– Džeisai, – išlemeno ji pašnibždomis, visiškai išmušta iš vėžių.

Kelė užsimerkė norėdama įsitikinti, kad tai tik miražas.

Bet miražas buvo labai tikroviškas.

Nuo tada, kai prieš metus paskutinį kartą matė šį vyrą, jis beveik nepasikeitė. Neprarado žavesio. Ko gero, tapo dar patrauklesnis, nors jai ir taip atrodė tobulas. Aštri smakro linija sušvelnėjo, nes neliko barzdelės. Tamsūs plaukai buvo trumpiau pakirpti. Vienintelis trūkumas – vos pastebimas randelis ant putlių lūpų, kuriose kartais žaidžia velniškas šypsnys, atidengiantis tobulus baltus dantis. Ta šypsena pavergtų kiekvieną: vyrą ir moterį, jauną ir seną.

Kelė sunkiai nurijo seiles. Jai jau teko patirti šių lūpų prisilietimą. Būdamas pačiame jėgų žydėjime, šis vyras rūpinosi, kaip išlaikyti gerą fizinę formą. Pagaliau, tai dalis jo darbo. Dalis jo paties. Anksčiau Kelė to nežinojo, bet dabar tikrai žino.

– Ką čia veiki?

Nuo gilaus gluminančio balso pašiurpo oda.

Jai atrodė, kad atsakymas ir taip aiškus, nes vienoje rankoje ji tebelaikė drėgną kempinę, o kitoje – valymo miltelius.

– To paties galėčiau paklausti ir tavęs, – pasakė Kelė.

Bet baimingai suprato jau žinanti atsakymą. Didžioji K raidė vartų centre aiškiai reiškė Komptonas . Staiga dvaras tapo batų dėžės dydžio ir sienos taikėsi ją sutraiškyti.

– Tu nusipirkai šią rančą?

Kelei reikėjo, kad jis patvirtintų jos blogiausius būgštavimus.

– Taip, nusipirkau.

Jos širdis nukrito į kulnus.

– O aš… jau baigiau. Taigi išeinu.

Pasigriebusi skudurą, šluotą ir kibirą su valymo priemonėmis, ji nė nepažvelgusi Džeiso pusėn nusiskubino durų link; galvoje blaškėsi mintys.

– Kele, palauk. Tu neturi iš…

Nepaisydama jo žodžių mergina spruko per šonines duris. Kodėl Džeisas Komptonas, vyras, kuriam pasaulis klojasi po kojomis, atsibeldė į būtent šį Teksaso miestelį?

Lauko šviestuvas virš šoninės verandos tirštėjančiose sutemose skleidė blankią šviesą. Kelė bet kaip sumetė valymo priemones į automobilį. Rankos taip virpėjo, jog tik iš trečio karto pavyko įkišti raktą į dvidešimties metų senumo biuiko užvedimo spynelę. Lygiai taip pat kaip ir jos rankos drebėjo užvedamas variklis. Po kelių bandymų ir tylių maldavimų užsivesti tapo aišku, kad senasis automobilis niekur nevažiuos.

Šitaip neturėjo atsitikti.

Ant keleivio sėdynės gulėjo mobilusis telefonas, bet net jei ir būtų ryšys, Kelė neturėjo, kam skambinti. Šiuo metu visi jos draugai jau muzikos festivalyje, kaip ir dauguma apygardos gyventojų. Juk tai vienintelis didžiausias metų įvykis mažoje jų bendruomenėje. Nevalia gadinti bičiuliams vakaro vien dėl to, kad jos laukia ilgas kelias namo. Nebent tik ponia Dženkins, jos vaiko auklė, galėtų atvažiuoti. Bet jai nuo baimės siaubingai sutraukia skrandį, tad geriau neprisišaukti bėdos.

Priglaudusi kaktą prie vairo, Kelė užsimerkė ir paniro į užplūdusius prisiminimus. Aštrus skausmas vėl draskė širdį į smulkiausius gabalėlius. Geriausia ir blogiausia susiliejo. Ir dar tas vardas ant vartų lentelės – Džeisas Komptonas .

Kai Kelė bandė susisiekti su juo, paskambinusi jo duotu mobiliojo telefono numeriu, gavo balso pašto žinutę, kad Džeisas Komptonas (ne Džekas Kempbelas, kaip jis prisistatė jiems susipažinus) išvykęs iš šalies. O pašto dėžutė pilna. Kas per vienas tas Džeisas Komptonas? Susisiekusi su ranča, kurioje jis tvirtino dirbantis, Kelė sužinojo atsakymą. Tas žmogus, kuriam ji atidavė savo širdį, kūną ir sielą, tas vyras, kuris sakė, kad ji – ypatinga ir kad jis nė už ką nenorėtų jos paleisti, nebuvo Džekas Kempbelas, samdomas rančos darbininkas. Jis – Džeisas Komptonas, pripažintas aktorius ir multimilijonierius, gyvenantis Kalifornijoje ir sumanęs pasilinksminti Kelės sąskaita. Rančos prižiūrėtojas davė jai kitą telefono numerį, bet telefonas buvo išjungtas.

Vėl iškilus tų dienų prisiminimams, ją užliejo bukinanti gėdos banga, lygiai tokia pati, kokią išgyveno ilgus mėnesius sužinojusi tiesą. Kokia kvaila ji buvo. Kelei jis išsyk pasirodė labai matytas, bet vyrukas lengvai išsisuko pareiškęs: Aha. Aš jau daug sykių tai girdėjau . Be abejo, būtų radęs įtikinamą atsakymą ir jai atkakliau paklausinėjus. Juk ketino suvilioti ją, o ji beprotiškai įsimylėjo. Jai norėjosi tikėti ir pasitikėti juo, todėl ji atmetė bet kokį įtarimą, kad jis ne tas, kuo prisistatė.

Kai praėjus savaitei po jo išvykimo pagaliau sužinojo, kas jis, atrodė, jog visur pilna jo atvaizdų. Straipsnių nuotraukos ir antraštės mirgėjo pašėlusių pliažo vakarėlių ir skandalingų nuotykių su ištekėjusiomis moterimis aprašymais; plevėsišku jo gyvenimo būdu reguliariai gardžiavosi maisto prekių parduotuvių informaciniai leidiniai ir televizijos laidos apie garsenybes.