Lauren Canan - Kas slypi tarp eilučių?

Regis, ji sužinojo, jog per ankstesnę viešnagę jis melavo, kas esąs. O, kad būtų leidusi jam pasiaiškinti. Jis praleido dvidešimt penkias neįkainojamas dienas kaimyninėje rančoje, tenorėdamas atsipalaiduoti, pailsėti ir tapti savimi, paprastu vaikinu, užaugusiu pietinėje Čikagos dalyje. Ir mažiausiai troško, kad kas nors atskleistų jo tapatybę. Metams bėgant jis įgudo laikytis atokiai nuo žmonių akių. Kai susipažino su Kele, nė nenumanė, kad jų santykiai gali peraugti į ką nors daugiau.

Tąkart mergina pamanė, kad Džeisas – kaimyninės rančos gyvulių prižiūrėtojas; o jis taip ir nerado tinkamos progos atskleisti jai tiesą. Nenorėjo, kad tarp jų kiltų problemų, nes vienas kitame jie atrado kažką ypatinga. Tai buvo nesibaigianti kelionė į pasaulį, kuriame gyveno tik jiedu. Koks tobulas jausmas. Kai ji atsakydavo į jo bučinius, Džeisas žinodavo, kad bučiniai skirti jam, paprastam vaikinui, o ne turtingai garsenybei. Ir jautėsi pasiutusiai gerai. Atėjus metui išvykti, jis kovojo su savo sąžine, norėdamas atskleisti Kelei tiesą. Galiausiai nusprendė palaukti, kol vėl sugrįš į Kaliko Springsą. Nesitikėjo, kad planuotas keturių mėnesių išsiskyrimas užsitęs ištisus metus.

Dabar Kelės išvaizda pasikeitė, o permainos traukė dėmesį ir seksualiai jaudino. Jos kūno linijos tapo moteriškesnės, brandesnės, patrauklesnės nei tos jaunos, it modelis plonos merginos, kokią prisiminė. Ji spinduliavo sveikata ir dar didesniu nei anksčiau gundančiu žavesiu, todėl Džeisas klausė savęs, kaip galėjo ją palikti. Ilgi šviesūs plaukai, laisvai ir švelniai gaubdavę dailių bruožų veidą, dabar buvo ant pakaušio suimti į arklio uodegą ir veidui suteikė ypatingo patrauklumo, išryškindami migdolines akis. Džeisas nebuvo matęs tokios spalvos akių. Jų žvilgesys ir atspalvis priminė žalsvai melsvus Viduržemio jūros vandenis. Tik šįvakar vietoj nuoširdaus žėrėjimo iš jų sklido daugiau nei apmaudas, rodės, lyg pats demonas būtų jose apsigyvenęs.

Džeisas nutuokė, kad, išsiaiškinusi jo melą apie tapatybę, ji galėjo šiek tiek suirzti, bet nesitikėjo tokio didelio priešiškumo. Ar ją supykdė jo melas, ar prarasta galimybė pasipelnyti? Nors, pažįstant Kelę, antroji prielaida atkrinta. Visiškai.

Kai kurie jo dėmesio susilaukę žmonės galvojo, jog rado aukso lobį. Džeisą tai piktino. Žmonėms visuomet ko nors reikia: pinigų arba penkių minučių šlovės. Veiksmo filmų kūrimas – jo darbas, bet ne savastis. Jis pats nekentė to netikro įvaizdžio ir absurdiškai neįtikėtinų istorijų, sukurtų tam, kad jo vardas išliktų žiniasklaidoje reklaminiais tikslais. Retai pasitaikydavo sutikti ką nors, kam patiktų jo tikroji esybė. Džeisas vylėsi, kad Kelė tai supras. Labai to tikėjosi.

Grįžęs į Kaliforniją, jis be paliovos kalbėjo apie Teksase sutiktą jauną moterį. Netgi užsiminė pirksiąs namą, kad būtų arčiau jos, kol ji baigs studijas. Po dviejų dienų jo vadybininkas Bretas įteikė jam informacinį pranešimą, kad Kelė yra sukčiautoja, paskui ją velkasi ilgas įvairiausių nusikaltimų sąrašas. Džeisas nenorėjo tuo tikėti, o ir dabar vargiai tikėjo.

Kai šeštą mėnesį filmuojant paskutinį filmą kilo viena problema po kitos, jam jau buvo nesvarbi Kelės reputacija. Tikriausiai niekada jos nebepamatys. Ta mintis sukėlė gildantį praradimo skausmą. Džeisas sugebėjo užmarštin nustumti kartu praleistą laiką, kol jo draugas Garetas Volkeris, anuomet pakvietęs jį į Teksasą, paskambinęs paklausė, ar jis vis dar nori pirkti sklypą. Ir staiga Džeiso vaizduotėje iškilo Kelė. Prisiminė, kaip laikė ją apkabinęs ir kokį tikrą džiaugsmą su ja juto. Tai buvo svarbiau už jos praeities nuodėmes. Bet neužmiršo ir Breto perspėjimo. Daugiau jis nebebus mulkis. Ir Kelė Maikls jau nenutrūks nuo kabliuko. Galbūt jos gyvenimas buvo sunkus? Nors tai tik prielaida, nes jie niekada išsamiau nekalbėjo apie jos praeitį. O šiandien, kai ji vos ne bėgte paliko jo namus, tai gal ir išvis nebesvarbu. Matyt, ji nusprendė, kad jų santykių tąsos negali būti. Mintyse neradęs tam paaiškinimo, Džeisas vėl pasijuto daug praradęs.

Jis pasitrynė sprandą. Kelė buvo ten, tamsoje, pėsčiomis keliavo į miestelį. O jis grįžo į namą, kad paliktų ją ramybėje ir pats susitvardytų. Atpažinus merginą, Džeiso kūnas įsitempė, užplūdo karščio banga. Tą patį jis pajuto pirmą kartą susitikęs ją vietinėje maisto parduotuvėje, į kurią užsuko su Garetu pateikti užsakymo. Anuomet akimirksniu atsiradusi trauka jam patiko, šiandien – taip pat. Lyg koks galingas magnetas būtų juos traukęs vieną prie kito, nepriklausomai nuo aplinkybių. Vos Kelei išlipus iš automobilio, jį pasiekė nuo jos sklindantis nuostabus pavasario lietaus ir muskatų kvapas. Džeisas nebenorėjo atsitraukti: kūną užplūdo geismas.

Kalbant apie Kelę, jį pavergė ne tiek jos fizinis grožis ir seksualumas, kurio turėjo užtektinai, kad apsuktų galvą bet kuriam vyrui. Jos žvilgsnis skatino jį patikėti, kad jis gali būti visagalis. Po perkūnais, laikydamas ją glėbyje, jausdavosi it skristų. Jos švelni pietietiška tartis ir padykusi prigimtis vertė viską nugalėti ir mėgautis kiekviena sekunde. Ar tai buvo vaidyba? To jis iki šiol nežino ir turbūt (kaip apmaudu) niekada nesužinos.

Lietaus lašai pradėjo barbenti į langą. Džeisas pasuko durų link, ketindamas vis dėlto parvežti Kelę į miestelį. Jo žvilgsnis užkliuvo už rožinės rankinės, kabančios ant virtuvės kėdės atlošo. Kai pasilenkė jos paimti, per namą nusirito griaustino garsas, paskui plykstelėjo žaibas.

Nešinas rankine Džeisas nuskubėjo prie automobilio, nekreipdamas dėmesio į pirmuosius stambius lietaus lašus. Nesvarbu, pyksta Kelė ant jo ar ne, jis nepaliks jos vienos tamsoje audrai artėjant. Įsitikins, kad ji saugiai pasiekė namus, neklausydamas jokių atsikalbinėjimų.

Norės ji to ar ne.

Regis, smagumėlis dar tik prasideda?

Virš galvos sudundėjus griaustiniui, Kelė sužiuro į dangų. Ji neketino bandyti likimo klausinėdama, kas dar bloga galėtų nutikti. Kai pagreitinusi žingsnį įveikė kitą įkalnę, žaibo strėlė kirto tiesiai į medį priešais. Po akimirkos dangus prasivėrė ir prapliupo lietus, atsakydamas į neištartą klausimą.

Susikryžiavusi rankas ant krūtinės, Kelė sukando dantis ir ėjo toliau. Pavakario šilumos nebeliko, o stingdantis lietus vis plakė, degindamas veidą ir sunkindamas matymą. Stiprūs vėjo gūsiai kiekvieną žingsnį pavertė tikru išbandymu.

Staiga už nugaros suspindo automobilio žibintai, apšviesdami kelią ir baltą lietaus šydą virš galvos. Kelė pasitraukė dešinėn vildamasi, kad tai ne įkaušusių studenčiokų, norinčių pasilinksminti ir papriekabiauti, gauja. Jos noras išsipildė, bet kitaip, nei ji norėjo.

– Kele, – pasigirdo Džeiso balsas tamsoje, už nugaros. – Šok į mašiną.

Ji žingsniavo toliau.

– Esi visiška kvaiša, – pareiškė jis.

– Vadink kaip nori, – garsiai riktelėjo Kelė, kad nustelbtų liūtį.

– Duodu tau dešimt sekundžių, kad įkeltum subinę į mašiną.

– O ką darysi tada?

– Čiupsiu tave ir pats įsitrauksiu vidun.

Ji pasisukusi tūžmingai dėbtelėjo į Džeisą.

– Lipk į vidų. Tuoj pat.

Tamsa paslėpė jo veido išraišką, tačiau balsas skambėjo piktai ir įsakmiai. Kelė beveik neabejojo, kad jis tikrai įvykdys grasinimą.

Padaryk tai ir grįžk namo pas Henrį , – paliepė ji sau mintyse.

Kelės akys nuo Džeiso nukrypo į tamsą, kur driekėsi, regis, nesibaigiantis kelias. Stiprus vėjo su lietumi gūsis sugrąžino sveiką protą. Prikandusi liežuvį ji priėjo prie automobilio ir atsidarė keleivio dureles.