Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Skiriu Stelai ir Lariui Kervonams

PROLOGAS Vasaros trimestras I

Medoubenko mokykloje vyko vasaros trimestro pradžios šventė. Vėlyva popiečio saulė glostė priešais namą esantį platų žvyruotą plotelį. Paradinės durys buvo plačiai atvertos. Ant slenksčio stovėjo mis Vansitat, nuostabiai atitinkanti Jurgio laikų stilių. Glotniai sušukuoti plaukai, nepriekaištingai sukirptas paltas ir sijonėlis.

Kai kurie neišmanėliai tėvai manydavo, kad prieš juos stovi ta pati galingoji mis Balstroud, nežinodami, kad ji tokiais atvejais pasitraukdavo į kokį nors užkampį, į kurį įleidžiami tik išrinktieji ir privilegijuotieji.

Šalia mis Vansitat, tarsi visiška jos priešingybė, stovėjo mis Čedvik, rami, protinga ir taip susijusi su Medoubenku, kad be jos šios mokyklos neįmanoma būtų įsivaizduoti. Be jos Medoubenkas tarsi neegzistavo. Mis Balstroud su mis Čedvik įkūrė Medoubenko mokyklą. Mis Čedvik nešiojo pensnė, stovėjo susikūprinusi, buvo apsirengusi neskoningai, atrodė išsiblaškiusi, tačiau draugiška. Ji buvo puiki matematikė.

Mis Vansitat mandagiai pasisveikino:

— Kaip sekasi, misis Arnold? Ar tau, Lidija, patiko kelionė po Graikiją? Kokia nuostabi galimybė! Ar turi įdomių nuotraukų?

— Taip, ledi Garnet. Mis Balstroud gavo jūsų laišką apie dailės kursus ir viską sutvarkė.

— Kaip jums sekasi, misis Berd?... Gerai? Nemanau, kad mis Balstroud šiandien ras laiko su jumis pasikalbėti. Kažkur yra mis Rouven, gal norėsite aptarti su ja?

— Mes duosime tau kitą miegamąjį, Pamela. Būsi toje pusėje prie obels...

— Taip, iš tiesų, ledi Violeta, oras šį pavasarį buvo siaubingas. Ar tai jūsų jaunylis? Koks tavo vardas? Hektoras? Turi puikų lėktuviuką, Hektorai.

— Très heureuse de vous voir, Madame. Ah, je regrette, ce ne serait pas possible, cette aprèsmidi. Mademoiselle Bulstrode est tellement occupee. [1]

— Laba diena, profesoriau. Gal iškasėte ką nors įdomaus? II

Mažame antro aukšto kambarėlyje Ana Šeplend, mis Balstroud sekretorė, greitai spausdino mašinėle. Ana buvo jauna daili trisdešimt penkerių metų moteris. Jos plaukai tiko jai tarsi juodo satino kepuraitė. Kai norėdavo, ji būdavo patraukli, tačiau gyvenimas ją daug ko išmokė, jos darbštumas ir žinios dažnai padėdavo jai išvengti įvairių nesusipratimų. Šiuo metu ji stengėsi būti tokia, kokia ir turėtų būti mergaičių mokyklos viršininkės sekretorė.

Retkarčiais, įdėdama naują lapą į mašinėlę, ji pažvelgdavo pro langą į ką tik atvykusius.

— Dieve mano! — pati sau tarė Ana. — Nežinojau, kad Anglijoje — tiek daug vairuotojų!

Ji šyptelėjo, pamačiusi, kaip nuvažiavo didingas Rols Roisas, o į jo vietą įriedėjo mažutėlis apdaužytas „Ostinas“. Iš mašinos išlipo susirūpinęs tėvas su dukra, kuri atrodė daug ramesnė nei jis.

Kai jis dvejodamas sustojo, mis Vansitat išpuolė iš namo ir ėmėsi veikti.

— Majoras Hargrivas? O čia Alisa? Užeikite vidun. Norėčiau, kad pamatytumėte jos kambarį. Aš...

Ana nusišypsojo ir vėl ėmė spausdinti.

„Gerutė senoji Vansitat, išgirtoji dublerė, — pagalvojo ji. — Viską daro kaip Balstroud. Bet ji išties nuostabi!“

Milžiniškas, neįtikėtinai prabangus „Kadilakas“, nudažytas avietine ir ryškiai mėlyna spalvomis, sunkiai įsuko į keliuką, nes buvo pernelyg gremėzdiškas. Jis sustojo už gerbiamo majoro Alistero Hargrivo senovinio „Ostino“.

Vairuotojas iššoko ir atidarė dureles, išlipo barzdotas tamsiaodis vyras kupranugario vilnos apsiaustu, o jam iš paskos — paryžietiškais rūbais vilkinti moteris. Tada išlipo liekna tamsiaplaukė mergaitė.

„Turbūt princesė. Nežinau jos vardo.“ — pagalvojo Ana. Įdomu, kaip ji atrodys mokyklos uniforma, tačiau šis stebuklas, matyt, įvyks rytoj...

Šia proga pasirodė ir mis Vansitat su mis Čedvik.

— Juos nuves pas Paslaptingąją, — nutarė Ana.

Staiga kažkodėl suvokė: geriau su mis Balstroud nejuokauti. Ji buvo asmenybė.

„Geriau pagalvok apie savo rašliavą, mergyte, — subarė save, — ir baik spausdinti šiuos laiškus be klaidų“.

Ana retai klysdavo. Ji galėjo rinktis, kur dirbti sekretore. Buvo asmeninė vyriausiojo naftos kompanijos administratoriaus Mervino Todhanterio, garsaus savo erudicija, nervingumu ir neįskaitoma rašysena, sekretorė. Dirbo pas du ministrus ir pas garsų visuomenės veikėją. Darbe ją visada supo vyrai. Dabar ji svarstė, kaip klostysis jos gyvenimas moteriškoje kompanijoje. Beje... tai gyvenimo patirtis! Be to, yra Denisas! Ištikimasis Denisas grįždavo iš Malajų, iš Birmos, iš įvairių pasaulio vietelių, ir kiekvieną kartą prašydavo jos rankos. Brangusis Denisas! Tačiau būti Deniso žmona — labai nuobodu.

Netrukus ji pasiges vyrų kompanijos. Pedagogės — tik moterys, aptarnaujantis personalas — taip pat. Vyrų, išskyrus sodininką, kuriam turbūt jau aštuoniasdešimt metų, irgi nėra.

Bet čia Anos laukė netikėtumas. Pažvelgusi pro langą, ji pamatė vyriškį, prie kelio karpantį gyvatvorę. Tai sodininkas, bet jam tikrai ne aštuoniasdešimt. Jis jaunas, tamsiaplaukis, dailus. Pluša kažkaip neįprastai, ir į kaimo Jurgį visai nepanašus. Ką gi, šiais laikais žmonės atlieka įvairius darbus. Kai kurie jaunuoliai stengiasi užsidirbti šiek tiek pinigų savo sumanymams, arba tiesiog trokšta prasigyventi. Kai įsižiūri atidžiau, matai, kad jam karpyti gyvatvorę — įprastas darbas. Gal jis tikrai sodininkas?

„Dairosi, lyg bijotų, kad jį kas pašieps...“ — pamanė Ana.

Jai dar reikia atspausdinti vieną laiškelį ir tada galės pasivaikščioti po sodą... III

Viršuje ekonomė mis Džonson rodė mokinėms jų kambarius, domėjosi naujokėmis ir linksmai sveikinosi su senomis mokinėmis.

Ji džiaugėsi, kad vėl prasideda mokslo metai. Mat per atostogas tiesiog nežinodavo, ką veikti. Ekonomė turėjo dvi ištekėjusias seseris, pas kurias paeiliui svečiuodavosi, tačiau šias daugiau domino jų pačių reikalai bei šeimos negu Medoubenkas. O mis Džonson, nors ir pareigingai rūpinosi seserimis, domėjosi tik Medoubenku.

Taip, puiku, kad prasidėjo mokslo metai...

— Mis Džonson?

— Taip, Pamela.

— Mis Džonson, noriu kai ką pranešti. Manau, mano lagaminėlyje kažkas sudužo ir liejasi. Turbūt, plaukų aliejus.

— Nagi, nagi! — mis Džonson nuskubėjo padėti Pamelai. IV

Madmuazelė Blanš, naujoji prancūzų kalbos mokytoja, vaikštinėjo po pievelę priešais žvyruotą keliuką. Susidomėjusi žvilgtelėjo į raumeningą jaunuolį, karpantį gyvatvorę.

„Assez bien“ [1] , — pagalvojo madmuazelė Blanš.

Ji buvo liesutė, kiek panaši į pelytę, beveik nepastebima. Užtat pati pastebėdavo viską.

Įdėmiai nužvelgė sustojusias prie paradinių durų mašinas ir mintyse paskaičiavo, kiek jos galėtų kainuoti. Tas Medoubenkas tikrai formidable! [2] Paskui pagalvojo, kiek uždirba mis Balstroud.

Taip, iš tiesų! Formidable! V

Mis Rič, anglų kalbos ir geografijos mokytoja, skubėjo namo link, vis už ko nors užkliūdama, nes, kaip visada, pamiršdavo žvelgti sau po kojomis. Kelios plaukų sruogos buvo išsipešusios iš kuodo ir laisvai karojo. Jos veido išraiška buvo nekantri ir atstumianti.

Ji kalbėjo pati su savimi:

— Vėl grįžti! Būti čia... Rodos, metai...

Užkliuvusi už grėblio ji kluptelėjo. Jaunasis sodininkas paėmė ją už rankos: