Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Bet tu pagalvok, — jausmingai įsiterpė jaunasis princas, — apie pinigus, kurie buvo paaukoti, kad mūsų valstybė būtų turtinga. Ligoninės, mokyklos, sveikatos apsauga...

Bobas Rolinsonas jį pertraukė:

— Ar negalėtų padėti ambasada?

Alis Jusufas įpykęs išraudo.

— Pasislėpti tavo ambasadoje? Ne, niekados. Ekstremistai turbūt išsprogdintų pastatą — jie negerbs diplomatinio neliečiamumo. Be to, jei taip pasielgčiau, tikrai būtų galas! Dar prisidėtų kaltinimas, kad esu provakarietiškas. — Jis atsiduso. — Taip, tą sunku suprasti, — kalbėjo jis ilgesingai ir atrodė jaunesnis nei dvidešimt penkerių, nors tiek metų jam buvo iš tiesų. — Mano senelis buvo žiaurus žmogus, tikras despotas. Turėjo šimtus vergų ir žiauriai su jais elgėsi. Per genčių karą jis negailestingai žudė savo priešus ir žiauriai juos kankino. Bet kas, tik išgirdęs sušnabždant jo vardą, mirtinai išblykšdavo. Tačiau... jis vis dar tebėra legenda! Juo žavimasi! Jis gerbiamas! Didysis Achmedas Abdulajus! O aš? Ką padariau aš? Pastačiau ligonines, mokyklas, gyvenamuosius namus, pasirūpinau jų socialine apsauga... Padariau tai, ko, atseit, žmonės trokšta. Bet argi jie to nenori? O gal jiems labiau patiktų brutalus mano senelio valdymas?

— Gal ir taip, — pritarė Bobas Rolinsonas. — Tai skamba truputį nesąžiningai, bet taip jau yra.

— Bet kodėl, Bobai? Kodėl?

Bobas Rolinsonas atsiduso, pasimuistė ir pamėgino paaiškinti tai, ką jautė. Kalbėjo nerišliai.

— Na, — pasakė. — Jis, manau, surengė spektaklį... Todėl. Jis buvo... dramatiškas, jei supranti, ką turiu galvoje.

Ir pažvelgė į savo draugą. Mielas, ramus, padorus vaikinas, nuoširdus ir sumišęs... Toks buvo Alis, ir todėl Bobas jį mėgo. Jis nebuvo nei gražuolis, nei karštakošis. Tačiau tik Anglijoje gražuoliai ir karštakošiai trikdo kitus ir nėra labai mėgiami. Artimuosiuose Rytuose viskas kitaip. Tuo Bobas buvo įsitikinęs.

— Tačiau demokratija, — pradėjo Alis.

— O, demokratija... — Bobas mostelėjo pypke. — Šis žodis visur turi vis kitokias reikšmes. Tačiau viena aišku: jis niekada neturės tos reikšmės, kurią jam suteikė graikai. Lažinuosi iš ko tik nori, jei tave jie išgrūs iš čia, koks nors gražbyliaujantis prekeivis paims valdžią, ir, girdamas save, pasivadins Visagaliu Dievu. Paskui bet kurį pakars ar nukirs galvą, jei tik kas nors išdrįs jam prieštarauti. Be to, įsidėmėk, jis sakys, kad tai demokratiška vyriausybė — iš žmonių ir žmonėms. Tikiuosi, jiems tai irgi patiks. Juos jaudins pralietas kraujas.

— Bet mes ne laukiniai! Mes civilizuota tauta.

— Yra įvairių civilizacijos rūšių, — vangiai kalbėjo Bobas. — Be to, manau, mes visi būname šiek tiek laukiniai, jei tik sugebame gražiai pasiteisinti.

— Matyt, tu teisus, — liūdnai atsiduso Alis.

— Šiais laikais žmonės nemėgsta blaiviai mąstančio žmogaus, — tęsė Bobas. — Nors pats niekada nebuvau labai protingas... Na, tą tu gerai žinai, Ali. Manau, kad pasauliui tikrai reikia bent šiek tiek blaivaus proto, — jis padėjo pypkę į šalį ir atsisėdo ant kėdės. — Negalvokime apie tai. Geriau nuspręskime, kaip tave iš čia išvežti. Ar armijoje yra žmonių, kuriais galėtum pasitikėti?

Princas Alis Jusufas lėtai papurtė galvą.

— Prieš savaitę būčiau pasakęs, kad taip. Dabar nežinau... tuo nesu tikras...

Bobas linktelėjo.

— Taip, velniški dalykai. Šie tavo rūmai man kelia šiurpą.

Alis pritardamas linktelėjo.

— Taip, rūmuose pilna šnipų... Jie viską girdi... ir... viską žino.

— Net žemai, angare... — Bobas nutilo. — Senukas Achmedas buvo teisus. Jis turėjo šeštąjį pojūtį. Radau vieną mechaniką, bandantį kišti nagus prie lėktuvo... Vieną vyrą, kuriuo, atseit, galėjome pasitikėti. Klausyk, Ali, jei ruošiamės prasmukti ir išskraidinti tave iš čia, turime veikti greitai.

— Žinau... žinau... Dabar esu tuo tikras: jei pasiliksiu, mane nužudys.

Jis kalbėjo bejausmiu balsu, jame nesijautė nė trupučio panikos. Kalbėjo švelniai ir abejingai.

— Mus bet kokiu atveju gali nužudyti, — įspėjo jį Bobas. — Žinai, turėsime skristi į šiaurę. Jie ten mūsų nesulaikys. Bet tai reiškia, kad skrisime per kalnus... O šiuo metų laiku...

Jis truktelėjo pečiais.

— Tu privalai suprasti. Tai velniškai rizikinga.

Alis Jusufas atrodė apimtas sielvarto.

— Jei kas nutiks tau, Bobai...

— Dėl manęs nesijaudink, Ali. Ne tą turėjau galvoje. Nesu svarbus asmuo. Be to, aš — iš tų vyrukų, kurie anksčiau ar vėliau žus. Aš visada elgiuosi beprotiškai. Ne, tai tu... Nenoriu tavęs versti elgtis vienaip ar kitaip. Jei kuri nors armijos dalis yra lojali...

— Man nepatinka mintis — sprukti, — tarė Alis. — Tačiau visai nenoriu būti kankiniu, kad mane susmulkintų į gabaliukus prastuomenė.

Jis kurį laiką tylėjo.

— Ką gi, gerai, — pagaliau atsiduso. — Mes pamėginsime. Tik kada?

Bobas gūžtelėjo pečiais.

— Kuo greičiau, tuo geriau. Turime kaip nors nugabenti tave į lauko oro uostą. O jei pasakytume, kad vyksti patikrinti naujo kelio konstrukcijų už Al Džesaro? Staigus įgeidis. Vyk šią popietę. Tada, kai tavo automobilis važiuos pro oro uostą, sustok ten... Aš būsiu paruošęs ir užvedęs lėktuvą. Supranti, sakysime, jog nori ištirti kelią iš oro. Mes pakylame ir varome! Žinoma, negalime imti jokio bagažo. Viskas turi būti improvizuota.

— Nėra nieko, ką norėčiau pasiimti su savimi... išskyrus vieną dalyką...

Jis nusišypsojo, ir ta šypsena staiga pakeitė jo veidą, pavertė jį visai kitu žmogumi. Dabar jis nebuvo tuo šiuolaikišku, doru, vakarietišku jaunuoliu... Jo šypsenoje jautėsi visas rasės klastingumas ir gudrumas.

— Tu esi mano draugas, Bobai, ir tu tuoj pamatysi.

Jis pasirausė užantyje ir ištraukė mažytį zomšinį maišelį.

— Kas tai? — Bobas susiraukė, jis atrodė sutrikęs.

Alis paėmė maišelį, atrišo ir išpylė jį ant stalo.

Bobas trumpam sulaikė kvapą, paskui švilpdamas iškvėpė.

— Gerasis Dieve. Ar jie tikri?

Alis linksmai nusijuokė:

— Žinoma, kad tikri. Jų didžioji dalis priklausė mano tėvui. Jis, kaip ir aš, kasmet įsigydavo naujų. Ir aš. Jie atvežti iš įvairių vietų. Mūsų šeima juos pirko iš žmonių, kuriais galėjome pasitikėti... Jie iš Londono, Kalkutos, Pietų Afrikos. Tai mūsų šeimos tradicija. Visada turime juos po ranka, jei prireiktų, — ir dalykišku balsu pridūrė: — Šių dienų kainomis jie verti maždaug tris ketvirčius milijono.

— Trys ketvirčiai milijono svarų, — Bobas švilptelėjo, paėmė akmenėlius, pavartė rankoje. — Tai fantastiška. Tarsi pasaka.

— Taip, — linktelėjo tamsiaodis vyriškis. Jo veidas vėl suseno. — Kai kalbama apie brangakmenius, vyrai pasikeičia. Tokius dalykus visada lydi smurtas. Mirtys, kraujo praliejimai, žmogžudystės. Su moterimis dar blogiau. Joms svarbi ne tik jų vertė. Tai kažkaip susiję su pačiais brangakmeniais. Gražūs brangakmeniai varo moteris iš proto. Jos jų nori. Nori apsukti juos aplink savo gerkles ar užsidėti ant kaklo. Nepatikėčiau jų jokiai moteriai. Bet juos patikėsiu tau.

— Man? — Bobas įsispoksojo į jį.

— Taip. Nenoriu, kad šie akmenėliai patektų į mano priešų rankas. Nežinau, kada prasidės sukilimas prieš mane. Gal jis suplanuotas šiai dienai. Ir šią popietę galiu nepasiekti oro uosto. Paimk juos ir kuo geriau paslėpk.

— Bet klausyk... aš nesuprantu. Ką turėčiau su jais daryti?

— Ką nors daryk, kad jie kuo greičiau iškeliautų iš šalies.